Angelėlių mamyčių svetainė

Mes turim visa filmuota medziaga ir nezinau ka daryt, trint ar dar ateityje noresiu paziuret....bet dar ziuret neteko ir nuo rugsejo jau kaip ir palengvejo, bet nedristu ir gali but, kad teks neziurint istrint, kad nebeskaudint saves 

Atsiprasau, bet siandien, kaip niekad gerai pamenu ir JOS gimimo diena ir netekimo diena, viskas vyko tose paciuose KMUK ir viaku reanimacijoje. Tai po siai dienai man nedingsta noras jas susprogdinti.Tureciau toki prietaisa, tikrai padeciau. Jau neduok Dieve tokiu darbuotojus, kaip juos dar zeme nesioja. Jei mamai pasako, kad jos vaikas jau vakar turejo mirti, ar kai atejus prie palatos tevams pasako -mes uzdegeme zvake, ka jus dabar darysite, ar kai mama be jokio supratimo klykia prie savo mirusio bet dar silto vaikelio kunelio ir KMUK vaiku reanimacijos vedejas pradeda aiskinti kad vyras ramintu savo zmona nes nieko jsi neaiskins kas cia atsitiko ir pradeda pasakoti kaip jo draugas neseniai, pries menesi mire ir i tave ziuri is auksto, kai ateina i darba daktare dirbanti vaiku reanimacijoje su priaugintais pusmetriniais nagais ir nenori tokio viako merdejancio su sitokia sirdies yda priimti i reanimacine ir tiesiog apziurineja greitosios automobilyje, dar saiposi kad nusivemusiam viakeliui daviau pagriausti duoniuka. Nes nieko kito nevalge ir dziaugiausi kad ji tai mego ir nors tiek pagriauze. Po viakelio netekties atima visas nuotraukas, kad neturetume jokiu irodymu jei kreipsimes i teisma, nors sako ka galejo ta padare. Dar testi mielosios mamytes? Tai nuostabus darbuotojai? Tai baisiau nei zmogzudziai, baisiau nei zverys, nes jie vaikus saugo ir gina. Neduok Dieve daugiau ten papulti ir linkiu kad kiekvienas ten dirbes ir tai dares ten patirtu nors laseli to ka mes patyreme per ju grubuma, nezmogiskuma, ziauruma, nesupratinguma, saltuma ir visiska abejinguma apsoliuciai viskam. Jei tau viskas vienodai, viadinasi negali dirbti to darbo, nes kiekvienam tas kiekvienas vaikelis yra savas ir brangiausias. Ir turi tureti kazkokia etika, taktika kaip viska pasakyti tevams. Nesvarbu kad tai yra tavo kasdieninis darbas, gal ir pabodes, nesvarbu.
Aciu uz isklausyma. Si tema, kas liecia KMUK viaku reanimacija, man yra be galo opi, tokia manau ir liks visa likusi gyvenima.
Siandien man be galo sunki diena, atejau pas jus, nes zinau kad suprasite, likimo drauges. Ji jau butu 4-iu metuku, ruostumemes siandien jos gimtadienio baliui, ji begiotu smagi po kambarius ir daug ciausketu. Susirinktu visi artimieji, gautu daug dovaneliu, kaip smagu butu ziureti kaip ji dziaugiasi jomis..... DEJA....
Kodel kazkas sugalvojo kad to neturi buti??? KODEL???
Kaip skaudu, niekada nebus atsakymu, niekada skausmas neatlegs, visa gyvenima skaiciuosi, dabar jai butu 6-pradetu eiti i mokykla, dabar jai butu 18-ka, baigtu mokykla, Dabar ja ibutu 22-baigtu universiteta, dabar jai butu 25-gal jau turetu seima ir as tureciau anukeliu..... kosmaras ne gyvenimas.... ir uz ka?
Blogai...
Atleiskite kad tiek daug prirasiau
Siandien 18h bus laikomos Sv.Misios kaolytes 4-ojo GImtadienio proga...

Aš viską saugau... Tiesiog padėjau giliai giliai. Ir žinau, kad, kai norėsiu pažiūrėti, tai rasiu. Keletą nuotraukėlių laikau šalia savęs. Myliu savo sūnelį-angelėlį, nors jis ir labai toli nuo manęs.
Papildyta:

Laikau tave už rankos... Turbūt visoms mums sunkiausia per angeliukų gimtadienius, tiesiog sukyla giliai giliai paslėpti jausmai...
O apie KMUK vaikų reanimaciją - pritariu iš patirties: kaip turi jaustis mama, kai sėdi šalia vaikelio reanimacijoje, o slaugė jai sako: "Nesuprantu, ko tie tėvai čia sėdi - geriau leistų TOKIEMS VAIKAMS numirti...". O tu turi nakčiai šitai slaugei savo vaiką palikti... Žinoma, daktarai ten tikrai geri mums pasitaikė, bet pastovią reanimacijos baimę sukelia net ir toks - nors gal ir vienintelis - įvykis...
Kokios pažįstamos Tavo mintys, tavo skausmas...
Liūdna. Aš net Dievu pasikliauti po visko jau tiesiog nebegaliu: nustojau juo tikėti... Ir nieko sau negaliu padaryti...

Butent, as taip pat Dievu nebepasikliauju ir taipogi nieko sau negaliu padaryti. Kadangi sitiek buvo jo prasyta, maldauta, ne vien manes, daug daug zmoniu meldesi ir tikejo jo gerumu ir po to as neisivaizduoju kaip galima juo pasikliauti. Man tik nesuprantama, jei jis yra musu tevas visagalis( nors tuo abejoju labai), argi tu galedamas visko savo sitaip nuosirdziai prasanciam savo vaikui neduotum ko nors? visak atiduociau, su viskuo sutikciau. Todel nieko as ir nesuprantu, nieko su ta savyje esancia abejone negaliu padaryti, bet labai ir nesistengiu.

Sita tikejimo "krize" kaip as ja vadinu kaip jau ne karta skaiciau istinka matyt mus visas, patyrusias savo vaikelio mirti, nors anksciau nebuvau labai pamaldi, taciau dabar isvis baznycia man tolima.. isties tiesiog nebetkiu isvis.. netgi nemalonu man i baznycia eit (buvau uzejus per kaledas, tai nemoku apsakyt bet pasijauciau ten svetima).
jau esu rasius kad praeitas nestumas mano buvo tarsi stebuklas, pastojau po ilgo bandymo, ir dar italijoj sventam mieste Pranciskaus, be to sapnavau angela man sakanti kad dovanoja man vaika. Tad visa nestuma tikejau kad mano dukryte - paties dievo dovanota.. Ir... baigesi viskas tragiskai. Tad dievui mano gyvenime vietos nebera. ir as skaitau gerai. Nes kai netiki juo, tiki savimi ir nebesi silpna. Gali kovoti ir gyventi toliau, reikia suvokti, kad siame pasaulyje niekuom negali pasitiketi, tik savimi.

Nes kai netiki juo, tiki savimi ir nebesi silpna.

Aš bažyčioj nebuvau po laidotuvių. Anksčiau eidavau. dažnai. Abu su vyru. Mes taip laukėm pirmagimės, niekaip nesisekė pastot ( tai ir griebiesi visų būdų: gydymas-tikėjimas-maldos-žvakučių deginimas)..... Ir po beveik 4-tverių metų sulaukėm Miglės    Rimtai tikėjau, kad ir dievulis čia prisidėjęs. Paskui nepraėjus nei metams - vėl pastojau    Taip netikėtai davė Vaivutę ir taip netikėtai atgal pasiėmė...
Kunigas, kuris buvo laidtuvėse, mano klasiokas. Rodos tokiom akimirkom nieko negirdėtum, kas sakoma, bet per mišias gaudžiau kiekvieną jo žodį.... taip iki širdies viskas ėjo...lyg savo pačio vaiką būtų laidojęs....

as tave labai suprantu, pati palaidojau savo leliu pries 2 savaites, laikikis. labai skauda, ir skaudes turbut dar ilgai, bet kada nors nusvis saule. nors bent as tikiosiu.

as tave labai suprantu, pati palaidojau savo leliu pries 2 savaites, laikikis. labai skauda, ir skaudes turbut dar ilgai, bet kada nors nusvis saule. nors bent as tikiosiu.

moteris nebegaliu, isprotesiu. as noriu savo mazules. as jos net ant ranku nepalaikiau. as nebegaliu, nesusitvarkisiu.