Angelėlių mamyčių svetainė

nesupras... o kai supras, skausmo nejaus. Tik kalbės apie tai ir klausinės. Ir tėvams bus skaudu...
Kątik mirė mano vyro močiutė - mažiaus prosenelė. Vyras išvažiavo karsto o mes su mažium valandą sėdėjom ir aiškinau apie baigtį, būtį, galutinius taškus, gyvenimą, ir daug ką....
Apie jo broliuką, kuris išėjo, apie seną žmogų, kuri kątik išėjo ir tt.
Jis supranta savaip, vaikiškai, įsivaizduoja, bet skausmo nejaučia. Jie mąsto kitaip - tarsi pasakoj ir nesupranta kad mirtis tai pabaiga ir jau niekada niekada nebesugrįš tas, kuris išėjo.

Būk rami, vaikui neskaudės, tik vaikiškai klausinės. O tikiu, kad reikia kalbėt, aiškint ir tt. Juk jie turi teisę žinoti ir negali gyventi su rožiniais akiniais. kalbėt reikia, tik rodyt manau dar per anksti. taigi aš sūnaus į laidotuves nevešiu .
Kad jam neužsifiksuotų vaizdas, kuris gali išgąsdinti ir likti pasąmonoje. nenoriu kad jis matytų verkiančius žmones ir vieną negyvą. Nors kai laidojom broliuką, karstą matė, bet kas jame - ne.

stengiosiu aiskint,bagal jios amziu suprantomai, tik asaros pradeda rinktis akyse, tai tada ir ji susigraudina.

tu pabandyk paklaust ka ji galvoja, nes kai as nerasdavau tinkamo atsakymo, pas vaika paklausus ka jis galvoja daznai pats pasakydavo ta atsakyma

aciu uz patarima, reiks pabandit.

kol tu graudinsies, graudinsis ir ji. Paprašyk, kai ji tavęs paklaus ar pan, kad ji tau papasakotų, kur dingo leliukas. Ji pas tave dar mažytė, gal suregs ką nors. O vėliau nebesigraudins, pamatysi. Dabar graudinas, nes mato tavo ašaras, nes ji mergaitė, o mergaitės jautresnės

Sveikos, mamytės,
noriu ir aš pasidalinti su jumis savo skausmu, niekam atvirai nesu pasakojusi savo istorijos, tačiau kai paskaitau, kad daug tokių mamų, kurios išgyvena skausmą, tai man atverti širdį irgi norisi. Šiandien mano angelėliui Marijai būtų sukakę aštuoneri, kaip vakar viską prisimenu, nemiegotos naktys, ašarų pakalnė, beprasmis gyvenimas. Tik 2 savaites gyveno mano dukrelė, neišsivystę inkstukai daugiau neleido, be proto laukiau, kai vėl galėsiu pastoti, nors dar vis gedėjau savo angelėlio. Po pusės metų pastojau, ypatinga gydytojų priežiūra, tyrimai, viskas atrodė bus gerai, kai nėštumo pabaigoje pastebėjo, kad sulėtėjo vaikelio augimas, teko atsigulti į ligoninę. Gydytojų konsiliumas nusprendė- reikia gelbėti vaikelį. Po cezario dukrytė atsidūrė reanimacijoje, diagnozė ta pati - inkstų hipoplazija. Po 13 parų palaidojau ir antrą angelėlį. Mums su vyru nusviro rankos, supratau, kad vaikų turbūt nebeturėsime, nors dar ilgai varstėme genetikų duris. Supratau, jeigu vėl galvosiu apie vaikus, neišsikapstysiu, nugrimsiu į liūdesį. Susiėmiau, atsipalaidavau, skaičiau dvasinę literatūrą, kuri ir išgelbėjo mane. Tuo pačiu dariausi įvairius tyrimus. Rado citomegalo virusą, kurį ilgai ir nuobodžiai gydžiau. Kai po 3 metų vėl pastojau, baimės turbūt buvo daugiau nei džiaugsmo. Sūnus gimė sveikas ir drūtas. Buvau laimingai, bet kai dar po dviejų metų gimė antras sūnus, supratau, kad Dievas atlygino su kaupu. Dabar neseniai palaidojau Tėvelį. Labai liūdžiu. Tad toks mūsų gyvenimas, skausmas, džiaugsmas, jie yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visoms linkiu stiprybės, su savo angelėliais mes dar būtinai susitiksime, jie ten tikrai yra laimingi.

Labas, GiedraR. Daug patyrei..... šaunuoliai, kad radot jėgų ir atsitiesėt.

tikrai saunolei. cia tai tikrai stiprus zmones. pritrukau zodziu.

Ačiū uz palaikymą. Turbūt labiausiai mane palaike ne draugai, pažįstami, kurie dažniausiai net nesugebedavo nieko pasakyti ar uzjausti (dabar as tik supratau, kad jie tiesiog nežinojo kaip užjausti), o mano pačios noras gilintis į gyvenimo prasmę, ieškojimas atsakymų į egzistencinius klausimus, pasikeisti pačiai (aišku į gerąją pusę.)

Su skausmu skaitau kiekvieną liūdesiu persmelktą žinutę ir vis klausiu: kodėl šitiek šaunių mamyčių (ir tėvelių) turi patirti tą pragarą? Kiek yra girtuoklių, kuriems gimsta sveiki vaikučiai, nors ir marinami badu, bet kabinasi į gyvenimą ir auga? Kodėl mūsų angelėliai negalėjo su mumis ilgiau pabūti?
Tikriausiai tie klausimai lydės iki gyvenimo pabaigos...
Vyrai irgi išgyvena, tik kiek kitaip-tyliai, paslapčiomis... Arba puldami į depresiją. Atsimenu pati, kaip savo vyrą, po jo brolio laidotuvių, tiesiog tempte tempiau į gyvenimą. Todėl po mažosios mirties negalėjau sau leisti ilgai gedėti, turėjau vyti nykias mintis tolyn, kad dukrelė ir vyras nematytų kasdienių ašarų. Verkiau viena... ir po šiai dienai graudinuosi perskaičius ar išgirdus liūdnas istorijas apie vaikučius... Ar tai baigsis kada? Kažin... Bet išsiverkus būna lengviau...
Stiprybės mamytės!

prisidedu ir as prie palaikymo zodeliu....ir pati patyriau netekti, tad suprantu ka reiskia netekti taip laukto ir mylimo mazylio....dziaugiuosi, kad pagaliau tau Dievas atlygino kaip sakei as savo atlygio dar laukiu, bet laukiu su baime ir viltim, kad viskas bus gerai.....

ar jius radot tos atsakimus?