QUOTE(GiedraR @ 2008 02 11, 20:25)
Sveikos, mamytės,
noriu ir aš pasidalinti su jumis savo skausmu, niekam atvirai nesu pasakojusi savo istorijos, tačiau kai paskaitau, kad daug tokių mamų, kurios išgyvena skausmą, tai man atverti širdį irgi norisi. Šiandien mano angelėliui Marijai būtų sukakę aštuoneri, kaip vakar viską prisimenu, nemiegotos naktys, ašarų pakalnė, beprasmis gyvenimas. Tik 2 savaites gyveno mano dukrelė, neišsivystę inkstukai daugiau neleido, be proto laukiau, kai vėl galėsiu pastoti, nors dar vis gedėjau savo angelėlio. Po pusės metų pastojau, ypatinga gydytojų priežiūra, tyrimai, viskas atrodė bus gerai, kai nėštumo pabaigoje pastebėjo, kad sulėtėjo vaikelio augimas, teko atsigulti į ligoninę. Gydytojų konsiliumas nusprendė- reikia gelbėti vaikelį. Po cezario dukrytė atsidūrė reanimacijoje, diagnozė ta pati - inkstų hipoplazija. Po 13 parų palaidojau ir antrą angelėlį. Mums su vyru nusviro rankos, supratau, kad vaikų turbūt nebeturėsime, nors dar ilgai varstėme genetikų duris. Supratau, jeigu vėl galvosiu apie vaikus, neišsikapstysiu, nugrimsiu į liūdesį. Susiėmiau, atsipalaidavau, skaičiau dvasinę literatūrą, kuri ir išgelbėjo mane. Tuo pačiu dariausi įvairius tyrimus. Rado citomegalo virusą, kurį ilgai ir nuobodžiai gydžiau. Kai po 3 metų vėl pastojau, baimės turbūt buvo daugiau nei džiaugsmo. Sūnus gimė sveikas ir drūtas. Buvau laimingai, bet kai dar po dviejų metų gimė antras sūnus, supratau, kad Dievas atlygino su kaupu. Dabar neseniai palaidojau Tėvelį. Labai liūdžiu. Tad toks mūsų gyvenimas, skausmas, džiaugsmas, jie yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visoms linkiu stiprybės, su savo angelėliais mes dar būtinai susitiksime, jie ten tikrai yra laimingi.
noriu ir aš pasidalinti su jumis savo skausmu, niekam atvirai nesu pasakojusi savo istorijos, tačiau kai paskaitau, kad daug tokių mamų, kurios išgyvena skausmą, tai man atverti širdį irgi norisi. Šiandien mano angelėliui Marijai būtų sukakę aštuoneri, kaip vakar viską prisimenu, nemiegotos naktys, ašarų pakalnė, beprasmis gyvenimas. Tik 2 savaites gyveno mano dukrelė, neišsivystę inkstukai daugiau neleido, be proto laukiau, kai vėl galėsiu pastoti, nors dar vis gedėjau savo angelėlio. Po pusės metų pastojau, ypatinga gydytojų priežiūra, tyrimai, viskas atrodė bus gerai, kai nėštumo pabaigoje pastebėjo, kad sulėtėjo vaikelio augimas, teko atsigulti į ligoninę. Gydytojų konsiliumas nusprendė- reikia gelbėti vaikelį. Po cezario dukrytė atsidūrė reanimacijoje, diagnozė ta pati - inkstų hipoplazija. Po 13 parų palaidojau ir antrą angelėlį. Mums su vyru nusviro rankos, supratau, kad vaikų turbūt nebeturėsime, nors dar ilgai varstėme genetikų duris. Supratau, jeigu vėl galvosiu apie vaikus, neišsikapstysiu, nugrimsiu į liūdesį. Susiėmiau, atsipalaidavau, skaičiau dvasinę literatūrą, kuri ir išgelbėjo mane. Tuo pačiu dariausi įvairius tyrimus. Rado citomegalo virusą, kurį ilgai ir nuobodžiai gydžiau. Kai po 3 metų vėl pastojau, baimės turbūt buvo daugiau nei džiaugsmo. Sūnus gimė sveikas ir drūtas. Buvau laimingai, bet kai dar po dviejų metų gimė antras sūnus, supratau, kad Dievas atlygino su kaupu. Dabar neseniai palaidojau Tėvelį. Labai liūdžiu. Tad toks mūsų gyvenimas, skausmas, džiaugsmas, jie yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visoms linkiu stiprybės, su savo angelėliais mes dar būtinai susitiksime, jie ten tikrai yra laimingi.
Labas Giedra, kaip smagu girdeti, kad po tokiu nelaimiu, ateina ir dziaugsmas, nes ir mum uzsidega vilties zvaigzdute, kad gal ir mes turesime kada nors savo dziaugsmelius, Jus tikrai stiprus, kad nepaluzote, mum reikia is Jusu irgi pasimokyti tos tvirtybes.
