Tiesos paieškos 2

#73
QUOTE(Staiga @ 2007 11 21, 19:15)
Puikus būdas, Barsukėle, taip ir toliau varykit. Kitu atveju neišsakytos mintys kaupiasi ir neduoda ramybės. kol atsiduri aklavietėj, nes neiškalbėtos nuoskaudos ir nesusipratimai tiesiog užgožia jausmus
Papildyta:
Tai kaipgi su tais lygiais, kai vienas gyvas dangun lenda, kitam žemiškos pareigos atsiplėšt neleidžia?

Čia tiesiog toks šeimos modelis smile.gif
O dėl lygių, net nežinau g.gif Jei nenori atsiplėšt, tai ir neleidžia.Ir į dangų gyvas neįlįsi, todėl nėra reikalo labai draskytis smile.gif Jei toks žmogaus pašaukimas, tai turėtų rinktis kitokį kelią, ne pasauliečio. Idealu, kad abu maždaug vienodo lygio, kad ieškotų ir dalintųsi tarpusavy, bet kažin ar daug tokių porų apskritai yra? Gyvenimas- painus reikalas, ir partnerį pasirenkam pagal savo lygį. Man patiko Svijašo paaiškinimas tuo klausimu, kodėl prikausto mūsų dėmesį vienas ar kitas žmogus. Gal tik senos sielos sugeba realizuoti visa tai, kad suradę antrą obuolio puselę nepaliktų egoistiškai visko sau, o pasidalintų su pasauliu? Tik iš pradžių žmogus turi to norėti, ilgėtis labai labai, kad suradęs tai tinkamai įvertintų.
Kol buvom jaunos ir karštos, tol rinkomės pagal karštus kriterijus, kai ne tokios karštos, tai kitko reiktų smile.gif tikrai gali būti, kad marškiniai susidėvėję,ką gali žinoti, gal koks judaškinas naujus siuva?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo barsukele: 21 lapkričio 2007 - 22:44
#74
Siuva siuva. Aš optimistė biggrin.gif
Atsakyti
#75
Nubūtina laukti, kol kas pasiūs, galima ir pačiai pasisiūti.
Atsakyti
#76
O kam pačiai vargti, jei gali nusipirkti ? smile.gif
Atsakyti
#77
QUOTE(barsukele @ 2007 11 22, 20:17)
O kam pačiai vargti, jei gali nusipirkti ? smile.gif



Gera mintis! drinks_cheers.gif
Atsakyti
#78
QUOTE(Takelis @ 2007 11 21, 19:45)
Na, jūs čia ir driokstelėjote, merginos. Tik spėjau sekti mintį, atitrūkus buvau...

tai tu manai, kad pareigos, buitis, rūpesčiai niekaip neįtakoja meilės?
Papildyta:
QUOTE(Lane @ 2007 11 21, 13:04)
Kūnas tik įrankis tam Aš. Kartais jaučiuosi, lyg gyvenimas kaip žaidimas būtų. Įvilko mus į tam tikrą pavidalą - kūną, įteikė žaidimų lauką - pasaulį, jausmą, kad kažkas yra, bet nieko tikro. Patys turim išsiaiškinti tikslą, o jį jau per daug metų žmonės išsiaiškino lyg biggrin.gif Dabar žmonija turi jau tam tikras užuominas, kažką apčiuopiamo, palikto žmonių, kurie pasiekė... tik dabar reikia patiems paveikslėlį iš dalelių susidėliot, daug skaitant ir analizuojant bei pasikliaujant turima intuicija savo viduje.

Tai pajusti galima palikus kūną, tarkim išėjus į astralą, štai kur AŠ. O kūnas, kaip sakai...Nusivilksim, numesim ir grįšim namo

Papildyta:
QUOTE(barsukele @ 2007 11 22, 18:17)
O kam pačiai vargti, jei gali nusipirkti ? smile.gif

Alia jau koookiooos bagoootos blink.gif vyrą, mat, naują nusipirks, gyvenimą naują ...gal išsinuomos?... lotuliukas.gif
Atsakyti
#79
QUOTE(Staiga @ 2007 11 22, 21:42)
tai tu manai, kad pareigos, buitis, rūpesčiai niekaip neįtakoja meilės?



Manau, kad buitis keičia mus, bet ne meilę. Mes užkrauname pačios save pareigomis, rūpesčiais ir tampame tuo, prie ko nelimpa tikros meilės vibracijos.
Nes tikra meilė nekelia jokių reikalavimų niekam, ji nesitiki ir neprašo, ji net nesivilia, ji tiesiog YRA. Būtent dėl to ji ir yra tokia šviesi. O kai mes save pakeičiame ne į gerąją pusę (gerai tai ar blogai sprendžiame tik mes, o ne kaimynai), akivaizdžiai kinta mūsų vibracijos ir mes pajuntame : doh.gif kur tu meile.
Kodėl mes verčiame save atlikinėti pareigas, kurios mums nemalonios?
Kodėl mes verčiame save bendrauti su žmonėmis, kurie mums nepriimtini?
Kodėl mes einame į darbus, nuo kurių mums "bloga"?
Kodėl mes elgiamės pagal principą "ką kaimynai pasakys", "taip priimta"?
Tai kur čia vieta meilei? Nieko stebėtino, kad tampame nedraugiškos pačios sau, nes verčiame save daryti tai, kas ne prie širdies, gyventi taip,kaip nenorim.
Patys tikriausi saves ir savo padėties vertintojai esame mes patys.
Mes pačios turime save mylėti, tada ir kiti mus mylės (ir vėl nieko naujo nepasakiau smile.gif )
Atsakyti
#80
QUOTE(Takelis @ 2007 11 22, 22:20)

Kodėl mes verčiame save atlikinėti pareigas, kurios mums nemalonios?
Kodėl mes verčiame save bendrauti su žmonėmis, kurie mums nepriimtini?
Kodėl mes einame į darbus, nuo kurių mums "bloga"?
Kodėl mes elgiamės pagal principą "ką kaimynai pasakys", "taip priimta"?
Tai kur čia vieta meilei?
<....>
Mes pačios turime save mylėti, tada ir kiti mus mylės (ir vėl nieko naujo nepasakiau smile.gif )

O kas turėtų atlikti nemalonias pareigas? Kartais jos nemalonios bet kuriam žmogui. (pvz. kuopti išvietes)
O kas bendraus su nemaloniais žmonėmis, kuriems reikia mūsų pagalbos? (pvz seni, priekabūs ir irzlūs tėvai)
Kai kuriems bloga nuo bet kokio darbo, kas juos išlaikys, jei jie tik save mylės ir darbo nesiims?
Kodėl turėtų būti galima nepaisyti aplinkinių iš anksto žinant, kad jiems tai nemalonu, o mums lengva nedaryti ar neafišuoti elgesio, kuris juos trikdytų, verstų jaustis blogai?
Manau, kad viską daryti, kad aplinkiniai gerai jaustūsi ir jiems netektų mūsų išlaikymo našta ir yra meilė. O daryti tik tai, kas malonu man asmeniškai - savimeilė.
Atsakyti
#81
QUOTE(Takelis @ 2007 11 22, 20:20)

Kalbi apie išgrynintą meilę kaip teiginį. Bet gyvenime grynos nėra, net dieviška meilė turi įvairių varijacijų, beja.
Viskas yra kontekste.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Staiga: 22 lapkričio 2007 - 21:21
#82
Kokioj knygoj galėčiau paskaityti apie agregorus?
Atsakyti
#83
QUOTE(Takelis @ 2007 11 22, 20:20)
Manau, kad buitis keičia mus, bet ne meilę. Mes užkrauname pačios save pareigomis, rūpesčiais ir tampame tuo, prie ko nelimpa tikros meilės vibracijos.
Nes tikra meilė nekelia jokių reikalavimų niekam, ji nesitiki ir neprašo, ji net nesivilia, ji tiesiog YRA. Būtent dėl to ji ir yra tokia šviesi. O kai mes save pakeičiame ne į gerąją pusę (gerai tai ar blogai sprendžiame tik mes, o ne kaimynai), akivaizdžiai kinta mūsų vibracijos ir mes pajuntame : doh.gif kur tu meile.
Kodėl mes verčiame save atlikinėti pareigas, kurios mums nemalonios?
Kodėl mes verčiame save bendrauti su žmonėmis, kurie mums nepriimtini?
Kodėl mes einame į darbus, nuo kurių mums "bloga"?
Kodėl mes elgiamės pagal principą "ką kaimynai pasakys", "taip priimta"?
Tai kur čia vieta meilei? Nieko stebėtino, kad tampame nedraugiškos pačios sau, nes verčiame save daryti tai, kas ne prie širdies, gyventi taip,kaip nenorim.
Patys tikriausi saves ir savo padėties  vertintojai esame mes patys.
Mes pačios turime save mylėti, tada ir kiti mus mylės (ir vėl nieko naujo nepasakiau smile.gif )

thumbup.gif net neturiu, ka pridurti, tiesiog mano mintys drinks_cheers.gif
Atsakyti
#84
QUOTE(Luknė @ 2007 11 22, 20:55)
O kas turėtų atlikti nemalonias pareigas? Kartais jos nemalonios bet kuriam žmogui. (pvz. kuopti išvietes)
O kas bendraus su nemaloniais žmonėmis, kuriems reikia mūsų pagalbos? (pvz seni, priekabūs ir irzlūs tėvai)
Kai kuriems bloga nuo bet kokio darbo, kas juos išlaikys, jei jie tik save mylės ir darbo nesiims?
Kodėl turėtų būti galima nepaisyti aplinkinių iš anksto žinant, kad jiems tai nemalonu, o mums lengva nedaryti ar neafišuoti elgesio, kuris juos trikdytų, verstų jaustis blogai?
Manau, kad viską daryti, kad aplinkiniai gerai jaustūsi ir jiems netektų mūsų išlaikymo našta ir yra meilė. O daryti tik tai, kas malonu man asmeniškai - savimeilė.


Gal galėtume tas nemalonias pareigas pasidalinti, o ne užsikrtauti ant galvos ir vaidinti auką? Sutinku, pareiga, yra pareiga, ją reikia atlikti, net nesusimąstydamas apie tai, ar malonu, ar ne. Ar nori, ar ne... Kai myli, žinoma, negalvoji.. Čia liečia santykius šeimoje...nes ką darai-vadinasi Tau taip tinka, čia išvertus iš vyrų kalbos..Taigi...
Tėvai taipogi yra pareiga. Ypač kai jie nesugeba pasirūpint savimi. Tada negalvotum-nori, ar ne, tiesiog-reikia...
Del kitu priekabiu zmoniu-gal jie yra paprasčiausios ,,erkės", kurios tik guodžiasi ir nieko nedaro, kad būtu lengviau? Jei taip, tai galėtų turimą energiją kitur panaudoti. Jei išties žmogui blogai, manau, kad tikrai reikia jį palaikyti, bet tik nenuspręsi iškart kuriai grupei jis priklauso. Negi guosi kaimynę, kuriai sunku, o pati neisi į darbą? O gal reiktų?
Bet jei daryti, kas kitiems malonu, kad tik patenkinti jų lūkesčius, kas tai yra? Svarbu ,,ką žmonės pasakys"? Svarbu patenkinti kaimynų ir giminių lūkesčius? Tada būsi visiems geras, pateisinsi jų lūkesčius?Bet ir tai kažin, nes geras visiems nebūsi... Ir jausies laiminga pateisinus kitų lūkesčius, bet ne savo? Na, gal...jei tai gyvenimo prasmė...Juk savo laimę kuriam mes patys, manau, bet ne visuomenė.. o laikyti save savimyla dėl to, kad neišpildei visų pažįstamų norų, man yra keista.....
Tai kaip reikia gyventi, kad pati būtum laiminga ar artimieji?Kiekvienam sava..
Atsiprašau iš anksto 4u.gif jei kąne taip prirašiau
Tik kai tinkamai mylėsime save, sugebėsime mylėti kitą.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo arpos: 22 lapkričio 2007 - 22:10