Dirglios žarnos sindromas 4

ogo tai ne kas uzjauciu Lynkute. O kaip dabar po ligonines, ar savijauta bent kiek pagerejo?

dabar jau geriau apmazejo baime,panikos nera,na dar kartais jauciasi nerimukas jaudulys bet kenteti galima,biski pavelavau su gydymu nes depresija pereina greit i sunkesne stadija ir ja sunkiau isgydyti. bet tikiuosi baigsis sis kosmaras.

bet pastebejau toki dalyka kai negerdavau jokiu vaistu net raminamuju buvo taip viduriukai uzkieteje kad i toleta neiseidavau tris dienas. gal negalvodavau apie dzs ne tasgalvoj buvo

lynkute, streso nebūdavo, negalvodavai, čia tikrai dėl to...
Esat girdėjusios apie folio metodą? Iš taškų ten nustato kokie organai pažeisti ir homeopatinais vaistais gydo, atsiliepimų yra visokių, daug įkvepiančių... Draugės mama išsityrė, rekomenduoja ir man. Gal reikia pabandyt? Gydymas ilgokas, bet jei tik padėtų tai padaryčiau viską..

DZS atsiranda tik nuo nervu ( panikos, stresas, depresija ir t.t) kol nepasalinsi priezasties nesusitvarkys ir DZS kai tai ne isklausoma o isisavinama, kad gydyti reikia pirma galva, greit viskas ir pasibaigia
Linkiu greit pasveikti visom
Siais laikais beveik visi turi kazkokia liga susieta su nervais, nieko nepakeisi, reikia keisti poziuri r stengtis padeti sau ir suprasti savo kuno kalba

Čia jau sena tiesa. Bet labai sunku įsisavinti tai ir nesinervinti. Ši liga kaip užburtas ratas, nes nervinies dėl to, kad skauda, o skauda dėl to kad nervinies. Ir paimt taip OP! ir baigiu nervintis neįmanoma. Kai perskaičiau šita straipsnį tai visai jau, psichiniais ligoniais mus laiko:

"Dirgliosios žarnos sindromas - psichikos sutrikimų išraiška (9)
2006 m. sausio 31 d.


Rimtus virškinimo trakto sutrikimus gali sukelti ne tik virškinimo sistemos patologija, bet ir psichikos liga. Viena labiausiai paplitusių psichosomatinių patologijų - dirgliosios žarnos sindromas. Jai priskiriama 50-70 proc. visų storosios žarnos funkcijos sutrikimų.

Pasak rusų psichiatro Valerijaus Marilovo, dirgliosios žarnos sindromas - tai tik dalis ilgai trunkančios psichikos ligos. Tyrimai parodė, kad 92 proc. pacientų, sergančių dirgliosios žarnos sindromu, būtinai turi ir psichikos sutrikimų, pvz., skundžiasi nerimu, depresija. Dirgliosios žarnos sindromas tradiciškai pasireiškia storosios žarnos skausmu, dažnu viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Galimos ir įvairios simptomų kombinacijos. Dažniausiai tai jaučiama dieną, išgyvenant stresą ar įtampą. Retai - naktį. Ligoniai skundžiasi skausmu įvairiose storosios žarnos vietose, nors tyrimai rodo, kad skausmas telkiasi kairiojoje pilvo dalyje, šone. Moterys dirgliosios žarnos sindromą patiria 3-4 kartus dažniau nei vyrai. 90-iai proc. jis pasireiškia iki 30-ies metų amžiaus, vyrams - iki 40-ies. Silpnoji lytis dažniau skundžiasi nerimu, fobijomis ar depresija, labiausiai kamuojančiomis 3 - 5 gyvenimo dešimtmečius.

Mokslininkai stebėjo 250 žmonių, kurie po ilgo ir neefektyvaus gydymo gastroenterologijos klinikose buvo nusiųsti pas psichiatrus. Ką parodė tyrimai? Beveik visiems pacientams vaikystėje buvo pastebėti neuropatijos požymiai, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Jie atsisakydavo valgyti. Tokie vaikai nuo pirmų jų gyvenimo dienų buvo maitinami per prievartą. Todėl jiems valgis visuomet sukeldavo neigiamas emocijas. 8-9 gyvenimo metais neuropatijos simptomai dingdavo, bet virškinimo trakto sutrikimai likdavo ir pasireikšdavo susijaudinus (pvz., per egzaminą).

Sergančiųjų dirgliosios žarnos sindromu asmeninės savybės visuomet traukė tyrėjų dėmesį - jos buvo traktuojamos kaip rizikos faktorius. Dar prieš susirgdami pacientai buvo vertinami kaip labai sąžiningi, punktualūs, pareigingi žmonės, jiems sekėsi karjera. Tai moralistai, niekada nesiekiantys kompromiso, pasižymintys ypatingu jautrumu, paranojiškai įtarūs.

Mokslininkai pažymi, kad dažniausiai dirgliosios žarnos sindromas pasireiškia patyrus didelę psichinę traumą, nors ligoniai ir iki tol beveik nuolat išgyvendavo stresą. O psichinis sukrėtimas būdavo lyg paskutinis lašas. Pavyzdžiui, moterys dažniausiai konfliktuoja namuose (iš namų išėjo vyras, sutuoktinio neištikimybė, artimo žmogaus mirtis, sunki vaiko liga ir t. t.). Vyrų psichiką neretai traumuoja seksualinės problemos, nesėkmės darbe. Gindamiesi nuo to jie paprasčiausiai suserga.

Psichinių traumų pasekmė - depresija. O ji išprovokuoja pilvo skausmus, viduriavimą. Vėliau pasireiškia kiti virškinimo trakto sutrikimai - pykinimas, vėmimas. Tuomet pacientai skuba pas gydytojus, dažniausiai skųsdamiesi viduriavimu.

Žmonės guldomi į infekcinių ligų skyrius, jiems įtariama dizenterija. Atlikus išsamius tyrimus ši diagnozė atmetama. Bet besikartojantis viduriavimas, krentantis svoris verčia žmones vėl kreiptis į medikus. Ilgainiui formuojasi iškreiptas požiūris į ligą, pedantiškas visų gydytojo nurodymų vykdymas, ieškoma "solidžių" konsultacijų. Liga tampa savotišku gyvenimo būdu, nuolatiniu savęs gailėjimu. Neretai ilgalaikis neveiksmingas gydymas verčia galvoti ir apie onkologinę žarnyno ligą. Šiuos būgštavimus lydi baimė, nerimas, panika ir dar stipresnė depresija...

Deja, emocinė įtampa, lydima kancerofobijos - liguistos baimės susirgti vėžiu - be pėdsakų nepraeina: pacientams pasireiškia kitų organizmo sistemų psichosomatinės reakcijos, dažniausiai - širdies ir kraujagyslių sistemos. Ligoniai skundžiasi galvos svaigimu, skausmu, jiems tirpsta galūnės, smarkiau prakaituojama. Vyrams sumažėja lytinė potencija, moterims sutrinka menstruacinis ciklas.

Dažnai pažeidžiama ir oda - vystosi neurodermitas, psoriazė, smarkus bėrimas. Žmogui atrodo, kad jo sveikata visiškai pašlijo. Dėl to dar labiau sustiprėja kancerofobija. Ligoniai guldomi į terapijos skyrius. Deja, ir ten, nuodugniai ištyrus, jokios organizmo patologijos nerandama. Tik vėliau, motyvuojant "bendru nervingumu", ligonis siunčiamas pas psichoterapeutą.

Norint išvengti tokių kančių, liga turi būti laiku diagnozuota, teisingai nustatytas jos klinikinis variantas ir paskirtas atitinkamas gydymas."

zinau, kad sunku, bet reikia tiketi savimi ir pavyks
man suklydo sakydami DZS pasirodo plyses pilvo raumuo, o kadangi nieko nerado- irase butent dzs, psichiatrai nieko nerado, bet menesi pageriau raminancius del sventos ramybes, bet va keista, kad su dzs neatitiko man joks simtomas, apart skausma ( kuri sukelia raumuo plysimo metu) Bet gydytojai nesigilina, raso kas patinka, o dabar ten ir isvarza susiformavo, laukia 2 operacijos, bijau, pirmom dienom supanikavau, tai pilvas pradejo spazmuostis- nervu itaka, bet nusiraminau ir laukiu kas bus
Merginos, jus galit, patikekit savimi, gerkit raminancius antidepresantus, kad ir 5 metus, tikekit, nors ir sunku ir pavyks, juk tai tik jusu pasamones vaisius- is kitos puses jus sveikos, nera augliu, nera veziu, juk tai puiku. guoskites tuo, kad cia ne kazkas tokio, ir taip iveiksit visas ligas, o tokius straipsnius neskaitykit, slykstu kai raso zmogus neturintis tokiu problemu, jei turetu- rasytu kitokiom frazem

Ačiū tau, manau mes visos ir stengiamės taip mąstyti ir džiaugiamės net mažomis pergalėmis... :]
O dėl tų antidepresantų tai man asmeniškai jų neskuba net rašyt, juk man tik 17 metų, nesinori sėst jau dabar ant jų.

"paskirtas atitinkamas gydymas."

aina nachui jie su savo 'gydymu'. koks dar gydymas? bakteriju israse ir liepe nesinervinti? betgi ir idiotui aisku, kad neimanoma nesinervinti, kai nuolat turi galvot, ar spesi/rasi tualeta. man giliai ****** is ko tai atsirado. taip, as jautriu nervu, taip, as skrupulinga ir paranojiska, tai gal man iskart eit pasikart? kiek zmoniu yra jautriu nervu ir visokiu prievartu pergyvene, bet jiems nera tokiu nesamoniu. manes absoliuciai neguodzia tie ju tupi paaiskinimai mol tipo is vaikystes viskas, padariniai ir t.t. man gyvent kazkaip reik! o negaliu **** gyvent kaip zmogus ir mane tipo turetu paguost tokios ju isvados? nu taip as jautri, nu taip gal ir ne viskas buvo idealu praeity, bet kas is to? as su tuo seniai susigyvenau, jokiu nuoskaudu nekeliu, su psichologu neturiu ka sneket, man gaila ten laika gaist, nes man nera tokio dalyko, kuris ten kazkur giliai manyje, bet tipo as nepripazistu sau. nera, as viska pripazistu. bet del to man nei kiek negeriau. vaistai irgi nepadeda. jokie. nei raminamieji, eni antidepai. ir viskas tik blogeja. eina jie na... su tokiu savo "gydymu". jeigu kazkada dar laikiau save jautria (kai neturejau dzs), tai dabar esu jautri desimtuoju laipsniu. ir kaip gali nebuti tos depresijos, kai gyveni kaip invalidas, o turi viska daryt kaip sveikas?

Nesergantiems to nesuprast. Aš irgi kartais jaučiuos kaip trauma. pagalvoju, na taip, kiti serga vėžiu ir taip toliau. Jiems blogai. Šiaip ar taip mirsim visi. Bet nu aš mirsiu net nepagyvenus normlaus ir gero gyvenimo. Kur aš *** galiu išeit, išvažiuot? Nei į užsienį nei į kitą mikrorajoną be streso. Mokykloj irgi, sėdžiu su skausmu ir sukimu, rašau kontrą, per pertrauką dar ir baisu eit į wc, nes ten pilna liaudies... Laukiu pertraukos galo... Tokia paklaikus būnu, nieko nesinori. Atrodo, negyvenu.

zinok, as irgi mieliau sirgciau veziu, nei sita nesamone. ir cia nepikzodziauju, bent jau padvesciau kaip didvyre ir ilgai kankintis nereiktu. o kas dabar ivertins tavo didvyriskuma ir kancias nuvaziuoti kur nors autobusu ar pan na, zinoma, ne del ivertinimo cia taip sakau. tiesiog ziauriai pavargau vaizduot normalia ( kitas masto, kaip cia protingiau parasius ir pan, o tuo pat metu dar mastai, kaip cia iskesti pilvo sukima dapiso galutinai. siandien tam darbe (laikinam) kaip ant adatu sedejau, nes pilva tai skaudejo, tai burbuliavo, jauciu, kad rytoj chrienova bus ir vel teks skambinti, kad neatvaziuosiu tai ka gali pagalvoti nezinantis zmogus? kad lodare kokia tai issisukineja. arba i biblia nueini del diplomionio medziagos rinkt, tai galvoji, ne kaip geriau cia nurasius/perskaicius/isrinkus, o tik kaip greiciau dingt is ten. o grizus namo vakare tik miegot norisi nuo tu vaistu, kurie nieko nepadeda.

o del uzsienio, tai, zinok, as jau sirgdama ten buvau pora kartu. pirma karta uzpraeita vasara, aisku, tada daug geriau jauciaus. pries lektuva prisilupau imodium 3 tabletes, o ten pastoviai geriau enteroli, tai zinok, buvo net uzkieteje kaip man patiko ta kelione, baimes siek tiek buvo, bet fiziskai viskas gerai buvo. matyt, kazkokia vidine laisve atsirado. valgyt tada bet ka dar galejau... o praejusia vasara irgi imodium prie lektuva prisirijau, o ten vietoj jau daug lengviau. aisku, buvo viena nenusisekusi diena, kai kazkokiu labai astriu cipsu uzvalgiau su vynu, tai kita diena blogai buvo... bet bendrai paemus, tai kelionese geriau buna, nei kasdienybej. vien ta mintis, kad atostogos, matyt, kazkaip padeda.

Ne nu geriau nesakom taip, kad vėžys geriau, ne geriau, bet panašus šūdas. Tik čia dar gėda kam ir sakyt... Visad stengiuos su kitais būt kuo geresnės nuotaikos, dar ir kitiems pagelbėt. Mokykloj anei viens nežino kai aš į wc einu, nes sumąstau ką nors... Vaizduoju irgi normalią... O mokyklos praleist nenoriu, nes visi labai smalsūs. o kai apie darbą pamąstau, o univierą tai dar baisiau! Šiurpas pakrato. Išskirtinė aš, individualybė, viena iš tūkstančio *** ;D va būtų px ten žinai tie mokslai, darbas, bet aš ne tokia, aš atsakinga, viską atlikti noriu maksimaliai gerai ir pravaikštų nepropaguoju.. O kitiems tikrai kitaip atrodo... Nors va per du mėnesius praleidau tik 3dienas ir tai dėl ktų priežasčių. Dabar geriau,nes nebebijau vaikščiot į wc šūlei, einu į jį, o ne namo.
Užsieny aš tik lenkijoj esu buvus, ir tai visad kely kely, bet neturėjau jokių problemų.. Per atostogas tikrai geriau jaučiuos, kaip totali simuliantė. Atrodo va jai niekur nereik tai ir gerai jau. CHa cha. O į biblę knygos nenunešu jau antrą mėnesį, nes bijau eit ;D... Cirkas.

nu man tai tikrai blogiau uz vezi. blogiau dabar. ne tada, kaip buvo pries metus, a pora, ar tris, kai maniau esant labai blogai, deja, dabar kur kas blogiau. del vezio tai kalbu ne tik apie fizines, bet ir moralines kancias. vienas supranta, kad gali greit mirti, tuo tarpu, kitas supranta, kad tokiose kanciose tures pragyvent suknista savo gyvenimeli, todel nepabijosiu to zodzio koks skirtumas, kad viena liga pavadinta neva mirtina, o kita - tik sindromu. ar taip ar taip padvest tik norisi ar taip ar taip viena veda tarkim prie mirties, kita, prie dvasines mirties+su fizinem kanciom. (beje, is to 'sindromo' issivaduoja turbut tik koks vienas is tukstancio. skaiciau, kaip zmones ir 40metu kankinasi.) o gyvenimo kokybe, per tuos keturis metus labai smuko. ne tik kad negaliu nieko valgyti, kai kur turiu vaziuot kita diena - bijau, tai dar ir nieko nevalgius blogai buna, ir ne siaip sau blogai, o taip labai labai cia man didziausias kosmaras, kad jau absoliuciai niekaip negaliu kontroliuoti padeties... apie sugadintus nervus jau net nekalbu... i parduotuve (kuri 2 minutes kelio nuo namu) nueini, tai net neziuri, ka stvert, bile kad greiciau, nes bevaikstant susuka pilva va toks tas nuostabus gyvenimas pasityciojimas...