QUOTE(Natuke @ 2012 11 09, 17:00)
apšvieskit apie ką kalba? 
QUOTE(Gorija @ 2012 11 06, 14:14)
iki 6 men butu gerai kad visos duotu. Iki 1 m - labai gerai vaikui. O jei mama aukojasi, tai gali ir iki 2 m maitinti (nors man tai nepriimtina, bet nesmerkiu ne kiek ). O nuo 2 iki 3 m jau virs normos man atrodo - kiek daryta tyrimu - tai vaikuciai paskui bijo i pasauli iseiti ir atsiskirti nuo mamos visa likusi gyvenimo. Manau tai truputi savanaudiska, jei mama pamano kad tai normalu 
Aisku karo ir pokario metais arba skurdziose salyse, kada to svaraus vandens nera, truksta maisto ir vitaminu - tai jau kitas reikalas visai
). O nuo 2 iki 3 m jau virs normos man atrodo - kiek daryta tyrimu - tai vaikuciai paskui bijo i pasauli iseiti ir atsiskirti nuo mamos visa likusi gyvenimo. Manau tai truputi savanaudiska, jei mama pamano kad tai normalu Aisku karo ir pokario metais arba skurdziose salyse, kada to svaraus vandens nera, truksta maisto ir vitaminu - tai jau kitas reikalas visai
VAje, kas cia per tyrimai
, butu idomu paskaityti, nes praktika rodo ka kita. Labai drasus mano vaikai ir savarankiski, kazkaip abejoju ar charakteris drastiskai keiciasi per gyvenima. JAu koks gimsti toks ir buni, galima kazka siek tiek pakoreguoti, bet ne esme. MAno mama sako, kad mano dukryte grynai mano charakterio, vieni is pirmuju zodziu buvo "as pati" eina visur drasiai , net pristabdyti reikia ir as tokia buvau. MAne mama zinde 2 men as tebezindau dukryte . As i darzeli ejau nuo 2 metu, vaikai tebera namie su manim. O siaip jei klausysi tik kazkokiu tyrimu ir psichologu , kur tiek skirtingu nuomoniu tai labai greit pasiklysi, reikia savo sirdi isgirsti ir amtyti savo vaika, stengtis ji pazinti....
QUOTE(Natuke @ 2012 11 06, 21:05)
Manau jau galiu paneigti ponų teoretikų mintis
Turiu beveik septinių metų sūnų, maitintas virš keturių metų. Labai savarankiškas, drąsus berniukas
Turiu beveik septinių metų sūnų, maitintas virš keturių metų. Labai savarankiškas, drąsus berniukas
ogoooo
šaunu, kad yra dar mamų, nebijančių būti užmėtytos akmenimis dėl tokio ilgo žindymo 
mano staželis - nepilni 2 m
QUOTE
reikia savo sirdi isgirsti ir amtyti savo vaika, stengtis ji pazinti.... 4u.gif
Manau, maitinti reikia tiek kiek gali ir nori, bent iki 6 mėn tikrai. Net ir pradėjus dirbti galima maitinti vakarais ir naktį. Nėra konkretaus mėnesių skaičiaus. Pajautimas, kad jau gana, turi ateiti.
QUOTE(Garbanelele @ 2013 08 08, 13:56)
Pajautimas, kad jau gana, turi ateiti.
Pas mama ar vaikuti?
QUOTE(ast_alaus @ 2012 11 06, 20:40)
is tiesu drasiai galiu teigti (remiantis pvz savo asmenine + mano sutiktu mamu patirtimi) , kad tie vaikuciai kurkas lengviau adaptuojasi visuomeneje ir yra lengvai bendraujantys, prtitampantys zmones nei tie, is kuriu MP buvo drastiskai atimtas anksciau laiko.
Mano patirtis: sūnus žindytas iki metų, žindymas drastiškai nutrauktas (išvykau į darbinę kelionę). Vaikas nėra drąsus, nepasitiki savimi, jautrus.
Dukra žindyta iki trejų metų, žindymas nutrauktas laabai pamažu, iš lėto, jokių staigių drastiškų veiksmų. Labai pasitikinti savimi, drąsi, savarankiška, bendraujanti mergaitė, į darželį nuo dvejų metų ėjo, adaptavosi be problemų.
Išvada?
Sakyčiau, suversti viską vien žindymui - kvaila Yra dar ir genai, vaiko įgimtas charakteris, auklėjimas, kūdikystės -vaikystės traumos etc. Bet, kad ilgiau žindomas vaikas jaučia stiprų mamos užnugarį ir gali labiau pasitikėti savo jėgomis, optimistiškiau žvelgti į gyvenimą - tas, panašu - tiesa.
QUOTE(flight @ 2013 08 15, 06:40)
Bet, kad ilgiau žindomas vaikas jaučia stiprų mamos užnugarį ir gali labiau pasitikėti savo jėgomis, optimistiškiau žvelgti į gyvenimą - tas, panašu - tiesa.
Galiu ta patvirtinti daugeliu gyvu pavyzdziu
QUOTE(flight @ 2013 08 15, 09:40)
Mano patirtis: sūnus žindytas iki metų, žindymas drastiškai nutrauktas (išvykau į darbinę kelionę). Vaikas nėra drąsus, nepasitiki savimi, jautrus.
Dukra žindyta iki trejų metų, žindymas nutrauktas laabai pamažu, iš lėto, jokių staigių drastiškų veiksmų. Labai pasitikinti savimi, drąsi, savarankiška, bendraujanti mergaitė, į darželį nuo dvejų metų ėjo, adaptavosi be problemų.
Išvada? Sakyčiau, suversti viską vien žindymui - kvaila Yra dar ir genai, vaiko įgimtas charakteris, auklėjimas, kūdikystės -vaikystės traumos etc. Bet, kad ilgiau žindomas vaikas jaučia stiprų mamos užnugarį ir gali labiau pasitikėti savo jėgomis, optimistiškiau žvelgti į gyvenimą - tas, panašu - tiesa.
Dukra žindyta iki trejų metų, žindymas nutrauktas laabai pamažu, iš lėto, jokių staigių drastiškų veiksmų. Labai pasitikinti savimi, drąsi, savarankiška, bendraujanti mergaitė, į darželį nuo dvejų metų ėjo, adaptavosi be problemų.
Išvada?
Sakyčiau, suversti viską vien žindymui - kvaila Yra dar ir genai, vaiko įgimtas charakteris, auklėjimas, kūdikystės -vaikystės traumos etc. Bet, kad ilgiau žindomas vaikas jaučia stiprų mamos užnugarį ir gali labiau pasitikėti savo jėgomis, optimistiškiau žvelgti į gyvenimą - tas, panašu - tiesa.As turiu kol kas tik viena vaika, bet ir mano patirtis rodo ta pati...Dukra puikiai adaptavosi darzelyje (is viso neverke nei dienos), yra drasi, pasitikinti savimi, bendrauja su visais ir jei reikia pastoves uz save...Mes irgi palaipsniui atsisakeme MP. Tik pries koki menesiuka visai nustojo zisti. Dabar tik prisiglaudzi aprie krutines ir pries miega skaitau jai knygeles, o ji praso laikyti rankyte prie krutines
Man kažkodėl atrodo, kad mamos pačios prisigalvoja įvairiausių niuansų, kad tik pateisintų vienokį ar kitokį savo sprendimą. Sūnų maitinau iki 23 mėn. Nutraukiau maitinimą staigiai, mat išvykau į darbinę kelionę ir nutariau, kad grįžus tęsti nebeverta, visgi beveik dveji metai žindyta. Savaitę kariavom, jis labai pyko, po mėnesio jau nė neprisiminė, kad kažkur ten apskritai kažkokio pienuko būta. Net kai matė ligoninėj mažesnę mergaitę prie mamos krūties, ir tai niekas jam nebesukirbėjo (gal labiau man ). Na, ir jei lyginčiau su artimiausios aplinkos pavyzdžiais, tai antai darželyje (į kurį eina be ypatingo entuziazmo, bet adaptacija, sakyčiau, buvo labai gera) yra berniukas, kurį mama maitino iki trejų, nutraukė palengva, įkalbinėdama ir tardamasi, na ir ką, vaikas introvertas, sunkiai adaptavosi, mažai bendrauja ir t.t. Esama daugybės kitų veiksnių, kaip žmogaus charakteris, sveikata, šeimos aplinkybės (abu tėvai ar ne, etc.), tiesiog neįmanoma visko suvesti į žindymo formulę. Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, iš daugelio aplinkinių (ir savo) pavyzdžių, kad mamoms sunkiau maitinimą nutraukti nei vaikams. Aš tą pirmą savaitę turbūt daugiau verkiau, negu sūnus
). Na, ir jei lyginčiau su artimiausios aplinkos pavyzdžiais, tai antai darželyje (į kurį eina be ypatingo entuziazmo, bet adaptacija, sakyčiau, buvo labai gera) yra berniukas, kurį mama maitino iki trejų, nutraukė palengva, įkalbinėdama ir tardamasi, na ir ką, vaikas introvertas, sunkiai adaptavosi, mažai bendrauja ir t.t. Esama daugybės kitų veiksnių, kaip žmogaus charakteris, sveikata, šeimos aplinkybės (abu tėvai ar ne, etc.), tiesiog neįmanoma visko suvesti į žindymo formulę. Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, iš daugelio aplinkinių (ir savo) pavyzdžių, kad mamoms sunkiau maitinimą nutraukti nei vaikams. Aš tą pirmą savaitę turbūt daugiau verkiau, negu sūnus
