Ar reikia "lupti" vaiką?

O svarbiausia - mano mama - ne kokia asociali alkoholikė, o trijų vaikų motina, baigusi aukštuosius mokslus, visą gyvenimą užėmusi geras pareigas, visų gerbiama ... ponia....Ar galėčiau tokiam žmogui, kuris šiaip yra geras ir dabar sutariam puikiai, patikėti prižiūrėti savo vaiką, kol dirbsiu, ar galiu būti tikra, kad prieš savo anūką ji rankos nepakels?

Tai čia tema apie egzekucijas ar apie "pliaukštelėjimus"....dėl egzekucijų kaip suprantu niekam abejonių nekyla (kad negalima), diskutuojama dėl kaip as sakau "pliukštelėjimo" ar ne? Ar aš kažko čia nesupratau? Paaiškinkit

nu va kaip su tuo mušimu gaunas
atsimenu tik 1 pliaukštelejima nuo mamos vaikysteje, kai tikrai ziauriai jos neklausiau... tai va, daugiau tokiu dalyku ty pliaukstelejimu nebuvo ne is vieno is tevu puses.
as pati esu ziauri, greit supykstanti, irzli, tai dabar daug reikia dirbti su savim, nes turiu savo beibiuka , bet sau neleisiu prie jos prisiliesti ziaurumu, niekada. as zmogus stiprus, valingas, tai manu sugebesiu, yra dalyku šventu pasaulyje, man šventas- mano vaikas, butu labai gerai, kad visiems tevams ju vaikai butu šventais, o šventus galima tik myleti.

Prisipazinsiu..esu pliaukstelejusi savo vaikiui. Ale tai buvo tokia pamoka, kad dabar uztenka tik pasakyti, gal nori dirziuko ir is karto sukliusta ir tada bandom susitarti graziuoju. O siaip kitos bausmes pas mus geriau veikia.
Vaikysteje as labai bijojau, kad mane lups. maciau, kaip syki mam sesei (jai jau buvo gal 12 metu) dirzu per uzpakali syki plojo...as po to ivykuio visus namie buvusius dirzus paslepiau, net nuo mamos rankinuko nukabinau, kad nebutu kuo musti. Paskui kai dare remonta rado uzkistus uz spintos bet jau tu dirzu nebereikejo

man atrodo, kad nera jokiu ir visiskai jokiu pateisinimu musti vaika. as tiesiog nekenciu zmoniu, kurie gali pakelti ranka pries vaika. nesuprantu, kaip zmones pasipiktina, kai as nors musa suniuka, ar skriaudzia kaciuka, o kai vaika musa, tai tipo - aukleja, ot puikus pedagogai, tai paklusnus ir geras vaikas. negalima vaiko kaip suns auginti ant reflexu. tipo padarai blogai - ir i kaili, kol susidarys reflexas, ko daryti negalima.
niekas nesako, kad vaikus lengva auginti. bet jei nesiruosi vargti ir vaika aukleti be fiziniu bausmiu, tai gal geriau isviso negimdyk, kad netraumuotum vaiko...
vaikai yra labai protingi ir jei vaikas oziuojasi, tam yra priezastis... o aiku jei tingisi ieskoti priezasties ir norisi greito rezultato, tai dirzas puiki iseitis.

ir dar. vaikus reikia auginti lyderiais o ne aukomis. beabejo lyderi isauginti sunkiau, nes jo nereikia zeminti, musti, numusineti jo savivertes, ivaryti baimes, visu taip megiamos vadinti pagarba. nemanau, kad kuri mama nori, kad vaikas uzauges butu paklusnus, prispaustas po padu, visos nori, kad butu direktorius, vadovas, bet kazkaip savo inaso i tai nenori inesti...
vaikas neturi buti paklusnus, nes taip patogu yra tik tevams, taip jiems lengviau aukleti. nereikia ilgai su vaiku kalbetis, taukst su dirzu ir ramu. visi taip megsta sakyti, kad negalima musti mazesniu, negalima skriausti, o patys musdami savo zodzius paneigia. juk jei musimu sprendi problemas, tai tu ir savo vaikui duodi pavyzdi taip spresti sunkumus - be kantrybes, nesivarginant ieskoti alternatyvos, negerbiant savo vaiko.
as noriu, kad mano vaikas butu drasus, pasitiketu savimi, mane myletu, o ne manes bijotu. niekada nemusiau savo vaiko ir balsa pakelus esu gal 3 kartus. beje labai daznai viska galima spresti su jumoru, taip ir vaika permusi is oziuko ir pati nusiraminsi.
lygiai ta pati galvoju ir apie psichologini smurta.

Varvekli, 5 puslapy rasiau apie vieną "lyderį", ką tu apie tai galėtum pasakyti?

labai keistas supratimas tavo apie tai ka reiskia lyderis. as tikrai nepulciau tokio vaiko lyderiu vadinti. juk labai daznai vaiku namuose augantys ar seimose, kur ypac smarkiai smuirtaujama, asocialiose, agresyvumas ir abejingumas pries visa pasauli ir yra isdava to, kad jo kitaip spresti problemu niekas nemoke. jei vaika tevai musa, jis nemoka mokykloje apsiginti, tai galu gale isauga i boikota iragresija pries visus. aisku tai nereiskia, kad reikia pateisinti toki elgesi, bet kai supranti elgesio priezastis galima lengviau ieskoti ir rasti sprendima. bet cia jau to ketvirtoko mamos reikalas...
lyderis turi moketi sveikai apsiginti, pastoveti uz save ir savo isitikinimus, o to jis niekada neismox, jei i jo neteisinga poelgi bus reaguojama dirzu o ne sveiku argumentavimu ir paaiskinimu.
tu nesupyk, bet nesuprantu ir nepateisinu tokiu zmoniu, kurie pries savo laukta ir mylima vaika gali kelti ranka. man atrodo, kad jei tau atsiranda reikalas savo vaikui uzduoti, tai tu tiesiog tingi terliotis, aiskintis ir aukleti. jei tingi savo vaika aukleti, tai kam tada tau jis reikalingas, geriau isigyk suni, isdresiruok ir turesi paklusnu "seimos nari".
o jei neturi kantrybes su savo vaiku, tai pateisinima musimui visada rasi. niekas neismatuos pliaukstelejimo per uzpakali stiprumo ir poveikio tavo vaikui.
gerk valerijonu arbata, kad truputi nuramintum nervus

Mane tėtis mušdavo mane, už visokias nesąmones, pvz. kad nepraėjau namo iš kiemo, iš karto, kai mane pro langą pakvietė Na taip ir toliau, tik kai paaugau, tie mušimai patapo šiek tiek rafinuotesni, pvz. per veidą a nedažnai, pora kart per metus, bet šlykštu prisiminti. Dabar žiūriu į tą savo tėtį, jau senelį, aišku, kad atleidžiu aš jam, bet kam jis taip elgėsi, nesuprantu, ir santykiai tokie mūsų - na pagarba per atstumą. Jokių glėbesčiavimųsi ar kitokių meilės apraiškų... O mama tai šventa buvo. Niekada jokio smurto. Artimiausias žmogus, suprasdavom viena kitą iš akių.

Bet ką noriu pasakyti - gal laikai tokie buvo? Nes mano darželyje tai pamenu vaikus lupdavo liniuotėmis, ausis sukdavo ir t.t. ir už ką - kad nemiega, nevalgo... Iki šiol pamenu tas žiaurias pietų miego akimirkas, kai miego nenori, ir privalai suakmenėjus gulėti užsimerkus, kad negautum su liniuote arba nenusuktų ausies auklėtoja. Brrr.....

Tai va dėl tokios patirties esu prieš mušimą, sudavimą ir t.t. Deja, vyras, gal todėl, kad kažkodėl nepatyrė vaikystėj to, ką patyriau aš, ir nežino, koks jausmas, kai tau besimaudant vonioj įlekia tėvas ir šeria per veidą, galvoja kitaip, kad diržas kartais reikalingas. bet jis taip galvos neilgai.
Ką dar galiu pasakyti - kompleksų tai tikrai įvaro tokia patirtis.

Esu gavusi kartą ar du, ir tiksliai prisimenu, už ką. Nejaučiu jokios nuoskaudos, nes visa kita vaikystėje buvo tiesiog puiku. Nesu kokia sadistė, bet pritariu posakiui, kad už vieną luptą kelis neluptus duoda Šiek tiek ironizuoju, bet, kadangi pati nesigailiu, kad sužinojau, kas tai yra diržas, negaliu garantuoti, kad ir mano dukra to nesužinos. Tuo labiau, kad tokia princesė auga

Nu tai tavo vaikui dar nei 3 metų nėra . Ir turi tik vieną vaiką. Aišku, nusistatymas labai geras, bet nesakyk op neperšokus per griovį.
Ir dar, man tai baisiausia, jei vaiką muša (purto, bara, aprėkia) ne tėvai, o kiti. Manęs tėvai diržu neauklėjo, nors buvau vaikas su savo pozicija, neretai naglai aiškindavau suaugusiems, kad jie neteisūs. Ir ką, paaiškinau vieną kartą tokiam kolūkio diedui, kad nespėju aš su akmeniu paskui vežimą, kad palauktų, jei didelį aklmenį nešu (čia mes kolūkyje akmenis rinkdavom nuo laukų į vežimus). O jis silpnų nervų buvo, nepratęs, kad visokie snargliai jam nurodinėtų, ir plaukštelėjo man botagu. Na, tai irgi gyvenimo pamoka, bet šokas man tada buvo nemažas. Sakyčiau botagas kaimo diedo rankose nekokia priemonė susipažinti su fizinėmis bausmėmis, patirties trūkumas, kad nuo silpnų nervų suaugusio su botagu reikia laikytis per botago atstumą
Nu, galima sakyti, kad visuomenė žiauri, nepakanti vaikams, reikalauja iš jų gero elgesio ir paklusnumo. Bet yra kaip yra, ir jei tavo auklėjimas neįdiegs vaikui suvokimo, kad tam tikrose situacijose reikia paklusti suaugusiam, nepulti priešais su savo tiesa ir įrodymais, jam gali tekti stipriai nukentėti išėjus iš namų. Visą laiką iš paskos nepribėgiosi, vaikas turi mokėti gyvento toje aplinkoje, kuri yra.

Esu prieš mušimą. Žinoma, galima, pliaukštelėti ranka per užpakalį, bet imti diržą ar kitą ĮRANKĮ, yra baisu. Žinau, kad mano pupa dar maža, visko dar gali atsitikti, bet labai labai stengsiuosi mušimo išvengti.

Pora kartų sudaviau ranka per užpakaliuką, kai ožiukas labai užsisėdėjo, ir pasakiau, kad tai yra Pliaukšt Pliaukšt - jam neskaudėjo, bet prisimena ir, kai vėl ateina didelis ožys, sakau, kad bus Pliaukšt Pliaukšt - padeda (atsako, kad ne- žino, kad nemušiu, bet su ožiuku bando atsisveikint)