Oi gera tema, o aš va nuoširdžiai maniau, kad čia tik mano giminėms iš tėvo pusės ir man būdingas bruožas...
Škias panagrinėkim.
QUOTE(Subjektyvi @ 2008 12 07, 23:45)
Nejau nėra malonesnių vietų, sakykim patogi sofa, fotelis ar lova?
QUOTE(ziedute @ 2009 08 28, 13:38)
Nesuprantu tokio dalyko

Maloniau svetainėje kokioje skaityti
Aš įpratau skaityti ant puoduko sėdėdama, nes tais laikais pratindavo vaikus ant puodo daug kas ne pasiprašyt, o pasodindavo ir laukdavo kol padarys... Tai taip ir prisimenu, sėdžiu ant puodo ir skaitau, močiutė su seneliu spėja porą partijų kortom sulošt
Paskui šis įprotis persikėlė ir į tuliką, juolab buvo geras pavyzdys - ten su knyga einantis tėtis... Ir dar dėlto, kad mama draudė skaityt, esą akis gadina, tai įsmukdavau ten užsirakindavau ir papūskit man į nosį su draudimais
O apie šias citatas - nu yra malonesnių vietų, bet tulikas gerai tuo, kad ten tau niekas netrukdo, ypač jei prieš eidamas pasiklausi, ar niekam skubiai nereik

O skaitinėtojams reikėtų užsiklaust kitų šeimos narių, manau...
QUOTE(Aurore_ @ 2009 08 28, 14:57)
Aš tai irgi tos versijos laikausi, kad gal kai skaitai, tai labiau atsipalaiduoji

Aš anksčiau neskaitydavau tualete spaudos, tik neseniai pradėjau, o va visokiausias etiketes tai visada, nuo mažens

anksčiau tai būdavo oro gaiviklio dusėtį mintinai žinodavau
O, maniau irgi kad tik aš gaiviklius skaitinėdavau, jei nespėdavau kokios knygos prigriebt, arba jei svečiuose

Bo kažkaip svečiuose eidamas tai knygos nesineši tulikan
QUOTE(Oxen @ 2009 08 28, 15:37)
O šiaip , pas vieną žmogėną kažkiek nustebau pamatęs, čia senais laikais, kai mobiliakų dar nebuvo...tai pas jį tulike stacionarus telefonas pakabintas buvo...Dubliuojantis ...
Kai buvau penkiolikos ir buvo nemokami stacionaraus telefono pokalbiai, su drauge krėsdavom vieną bajerį, kuriam dabar nepasiryžčiau - pliurpdavom kiaurai, būdavo gaila nutraukt pokalbį, tai jei prireikdavo tulikan, tempdavom ten telefoną ir kalbėdavomės... Ir suprasdavom, kad kita ten, kai nuleidžiamą vandenį išgirsdavom

O dabar nesiryžčiau su mobilke pavyzdžiui nueit...
QUOTE(Fyja @ 2009 08 31, 23:15)
Skaitymas tulike ir hemorojus-neiskyriama poprele
Nu labas dienas, galima sakyt, jau 28 kokie meteliai skaitau tulike - jokio hemorojaus neturiu
QUOTE(Jaunuolis @ 2009 09 01, 20:44)

o as myzdamas kelniu nenusimaunu, "tai labai nervuoja kai taip daro kitas žmogus."
Bravo
QUOTE(Tacita @ 2010 03 07, 12:55)
Na jau nepakesciau,jei vyras pradetu skaityti tualete

-reikala padarei-budele atlaisvinai
Jums ta būdelė reikalinga iš esmės kiaurą parą, atmetant kokias dvidešimt paros minučių, kai ten sėdi vyras?
Galiausiai šiaip sąmonės srautas.
Vyras mano tulike neskaito, aš skaitau, ilgiau pasėdžiu tik tada, kai vyras jau miega (to byš naktį), arba pastaruoju metu, kokias dešimt minučių dieną, jei klaikiai pavargstu nuo dukros ir taip pasiimu sau time outą.
skaitau aš labai greitai, todėl iš esmės spėju kokį knygos puslapėlį suskaityt per atliekamus reikalus.
apie kvapą - jei pasėdžiu ilgiau nakčia, tai nesėdžiu tame kaip minėjot aromate... padarai ką reik, nuleidi vandenį, pas mus įdėtas gaiviklis, pakvimpa visas tulikas, uždengiu dangtį, užsimaunu kelnes, atsisėdu ir paskaitinėju... jei kažką pavyksta padaryt kvapniau, vėlgi einu iš tuliko lauk, nesėdžiu ir neuostau... dar ne iki tiek kukū.
bet šiaip į tuliką gi einama ir lengvo ne tokio kvapnaus reikalo, ko čia visiem tas skaitymas su užkietėjimais, kvapais ir t. t. siejasi, tai ne visai žinau...
ir galiausiai - KLAUSIMAS TULIKE NESKAITANTIEMS - kiek maždaug knygų perskaitote per mėnesį?
nes aš tai maniakė skaitau visur, valgydama, vaiką prižiūrėdama nugriebiu minutėlę, net SM skaitinėdama

Tai ir į tuliką nusinešu knygą, jų ten ant grindų prikrauta, o fainiausia, kad prieš porą metų įsigudrinau menkos vertės knygas skaitaliot duše, po to jos dvigubai sustorėja, bet šiaip nenukenčia - pasikabinau tam specialią lentynėlę - ir dabar turiu kasvakar tokį relaxą 20 min - knyga, dušas, lepota...
Žmogaus protas viską atrakina trim raktais skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską. V.Hugo