Priklausomybė kompiuteriui

Mielosios, paskaičiau jūsų diskusijas ir noriu įsiterpti... Galvojau, gal rasiu apie tai parašyta temoje, tačiau neradau. Priklausomybė kompiuteriui - ne mažesnė liga, nei alkoholiui ir narkotikams. Nesu psichiatrė, bet sakau jums ką žinau. Kryžium guluosi ir neleidžiu savo sūnui (11 m) žaisti, nes ypač žaidimai yra labai blogai. Jie negali nesėsti prie kompo, nes mintyse vien žaidimas, net nesėdėdami žmonės savo sąmonėje visą laiką žaidžia.... Nežinau ką jums patarti, bet sakau, kad tai yra labai didelis SOS. Nuo kitų moterų mažesnė priklausomybė, patikėkit. Jie nuo kompo greit ir moters nenorėt pradeda, nes žaisdami patiria kaifą... Nu koks čia gerumas, kad negeria? Tai juk kitą kaifą gaudo, pagalvokit pačios! Ypač labai baisu, kai įtai įsitraukia vaikai ir paaugliai, jiems daug sunkiau pasveikti. O ir pasveikti nežinia ar įmanoma... Čia psichiatriniai dalykai, klauskit ko norit. Ir aš save nuolat gaudau, kiek laisvo laiko paaukojau kompui? Esu suaugus, žinau visas grėsmes ir tai... Bėgti reikia kuo toliau. Kažko kito ieškoti. Forumai gali kartais tapti neįdomūs, bet žaidimai - niekad netaps.

Vasaros saulė yra didelė šaunuolė, nes kovoja už save ir savo vyrą. Bet kova ilga. Viena pagalba - jei neįsitraukta per stipriai. Jei įsitraukta - problema iki tiek didelė, kad žmogų reikia nuolat stebėti. Net darbą, jei jis prie kompo, žmonės apleidžia. Ypač - jei jie nesupranta, kad tai liga... Kad "neinu pas kitas ir tau gerai" - tiesiog juokas klausantis... Tai bandymas apgauti save ir kitus.

Nepykit už tiesą. Klauskit specialistų arba paieškokit internete informacijos.

Jei aš teisingai supratau, tai patariate kaip įmanoma atitraukti vyra nuo kompiuterio? Bet pvz. alkoholizmo atveju kol žmogus nenusprendžia, tol visi bandymai padėti bevaisiai... Beto, jei kryžium gulsiesi (bent aš) tai žiauriai su vyru susipykstu, jis nelabai nori eiti į kompromisus. Santykiai tikrai blogėja, jis teigia, kad aš jam per daug nurodinėja, jis "ne šuniukas". Sutinku su jūsų teiginiu, kad reikia atsikovoti vyro dėmesį ir kompą išstumti į antrą o gal net į daug tolimesnį planą... Bet gal ne taip drastiškai?... Ačiū už jūsų nuomonę, tikrai gerą mintį pasiūlėte, gal prisitaikysim pagal save.

MamaErika, aš nieko nesiūliau imtis prieš vyrą. Gal galima įtakoti vaiką, jei nevėlu. Aš tik pasakiau, kad tai liga, nes dalyvės daugiausia rašė pajuokaudamos. Aišku, jei žmogus nenori, nelabai ką padarysi. Ne iš karto juk tampama ligoniu, ir alkoholizmo požymių yra daug. (kartą mačiau testą - reikėjo požymius žymėti, tai net man minčių buvo kilę - jei pažymi ten kažkiek tų požymių - kad išgeri kartą per savaitę ir pan., vyno taurių kiekis per savaitę - jau ligonis). Betgi daug žmonių išgeria kartą per savaitę. Prancūzai - kasdien vakarienės metu. Ir su kompu tas pats. Ne visur ir kompas kelia grėsmes. Aš, tarkim, prie kompo dirbu, kartais ir darbe parašau kokią žinutę. Šiaip žaidimai gali tapti liga - tai yra tikra. Na, o forumai irgi įtraukia, pripažinkim. Irgi vaikštom su noru prisėsti, paskaityti, parašyti. Aš irgi ne išimtis, nesu "balta ir pūkuota" . Jau šiandien sakiau nerašysiu - bet vis vien gal dvi žinutes parašiau. Tačiau kompas be jokios abejonės - ir iš savęs, ir iš vaikų atimamas laikas. Suprantu, kad forume apie tai rašyti - tai sulaukti pasipriešinimo. Manau, jei reikia patarimo ar gali iš esmės patarti - tada rašymas turi vieną pusę. Tačiau tai įtraukia, sutikit. Aš tai sakau kartu ir sau . Man irgi reikia su savimi kovoti. Šiaip mano sūnus norėjo, kad rašyčiau šiam forume... Pernai vasarą prisiregistravau. "Keistuolis", pagalvosit. "Keistuolis" sakau ir aš. Jam žodis "supermama" kažką reiškė. Man sakė, kad esu tikra supermama, tai kodėl nesu prisiregistravusi... Apie forumus jis nedaug iki tol nutuokė... Sakiau jam, kad nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau tvirtai pasakyti, jog neįsitrauksiu... Taip ir nutiko... Bandau kovoti ir neįsivelti į ilgas diskusijas. Na, dar darbas padeda, nes jame negaliu per daug to daryti. O namie esu laisva. Ar su vaiku ar vyru bendrauti ar prie kompo sėdėti... Sūnus jau priekaištauja, o aš aišku, jam atkertu, kad pats paskatino... Irgi "atsimušinėju". Radau jūsų temelę ir esu už tai dėkinga. Ligone gal netapsiu, bet dar kartą pamąstysiu kam labiau esu reikalinga - forumui ar vaikui???

Paragintoji kad sedejimas prie kompiuterio gali peraugti i priklausomybe tai tiesa, as esu apie tai skaicius, o be to ir pagal save jauciu - irgi buna dienu, kai mieliau sedziu forume, o ne valgyt darau tik tiek, kad man kompiuteris - bendravimo priemone, kad nesijausciau visiskai vienisa svetimoj salyje, o kai grizta vyras, man kompiuterio jau nebereik.
Moterims tai geriau nei alkoholikas vyras, ar tas, kuris suka i kaire ir tai naturalu, nes kaip ten bebutu jos gali nuolat stebet savo vyrus, jie nera agresyvus (jei nebandai atitraukt nuo ekrano) viskas atrodo gerai, nors... ne kiekvienas vyras pasiduoda auklejimui, jam sedint prie kompo atrodo, jog jis saunuolis - buna namie, su seima, tai ko ta zmona nervuojas todel irodyt, kad yra kitaip, oi kaip nelengva. Net ir pakisus straipsni, apie priklausomybe kompiuteriui, jis atsaus - 'cia ne apie mane!' (as bandziau ).

Atitraukti reikia - kažkaip įtraukti į kitą veiklą. Suaugę iš to išsikapsto. Su paaugliais gerokai sunkiau - jie dažniau bėga nuo realybės.
Ne kaifo jie ten ieško, o kito pasaulio, kurį gali valdyti. Ypač paaugliai.
Nesu priklausoma nuo kompiuterio. Jei turiu gerą knygą rankoj, kompas lieka pamirštas. Arba smagus vakaras su draugais. MB irgi nesunkiai atsitraukia. Bet esu susidūrus su tais, kurie buvo neblogai įklimpę. Išsikapstė.

Teisingai sakote, reikia pagalvot nuo savęs... As taip pat prisėdu prie kompiuterio, bet manau tai kartais neišvengiama (pvz. mokesčiai), bet kai žmogus nebekontroliuoja savęs tai labai sunku sustabdyti ir įtraukti į kitą prasmingesnę veiklą, o jei jis dar informatikas...
Papildyta:


Paguodei Tikiuosi kad ir mano šeimoje viskas susitvarkys...

Suprantu, kad esant mažam leliukui sudėtingiau kažkur ištrūkti. Galbūt psichologas galėtų patarti Tau, kaip elgtis tokiu atveju. Su vienu kur susidūriau, tai vaikinukas kažkur daugiau nei pusmetį buvo įklimpęs visiškai. Ištisai žaidimas. Ir iš mokslų išmetė, ir tėvams melavo. Kažkaip atsipeikėjo, susitvarkė ir viskas gerai buvo.
Na aš ne informatikė, bet darbas su kompiuteriais, tik kad randu nemažai kitų įdomių užsiėmimų. Sunku patarti iš šono. Bet linkiu sėkmės, kad viskas susitvarkytų

Na, vyras mano įklimpęs apie 2 metus.. Kartais atrodo, kad situacija pagerėja, o kartais vėl tas pats... Turiu prisipažinti, kad esu pradedanti psichologė Studijuoju... Bet teoriją labai sunku įgyvendinti praktiškai... Ačiū už patarimus, nes kiekvienas leidžia vis kitaip apmąstyti situaciją...

Manau, kad prilausomybė kompiuteriui yra laikina. Aišku, kiek žmogaus vienatvė gali būti laikina, kiek problemos laikinos. Iš dalies tai noras pasislėpti nuo pasaulio, noras rasti atsakymus į kai kuriuos klausimus. Kartu ir užkliūvi už kitų temų, dalykų. Ilgainiui pradedi pastebėti, kiek laiko praeina prie kompiuterio. Bet gali atsiriboti nuo jo tik tada, kai randi sau reikalingus atsakymus. Panaikinti šios priklausomybės turbūt neįmanoma. Bet galima ją pakeisti kažkuo kitu, įdomesniu. Jeigu žmogus turi gyvenimo tikslus (ar tikslą), kompiuteris taps priemone, ne pagrindu.
Kalbu iš savo asmeninės patirties. Nes pati turėjau tam tikrą priklausomybę pora metų. Ir sūnus ją turi. Tik mąstau - kas geriau, kad sūnus šlaistytųsi gatvėmis ir gal iš policijos aš jo neištraukčiau (kaip kartais su paaugliais būna ) ar kad sėdėtų prie kompiuterio ir aš bent matyčiau, kokius puslapius jis varto. O pasidalinti savo atradimais jis labai nori.
Taigi, jei turite tokią artimųjų ,,priklausomybę'', dažniau prisėskite šalia, pasikalbėkite, paskaitykite (pažiūrėkite) drauge tai, kuo jie domisi. Išreikškit ir savo nuomonę, ką galvojate tuo ar kitu klausimu. Tiesiog dalyvaukit bendrame šeimos gyvenime. Juk tai galite? Ir kompiuteris juk tas pats, kas televizorius savo laiku. Net gal geriau. Nes čia nebūtina pačiam išžiūrėti iki galo tą pačią laidą (ar filmą), kad galėtumėt pabendrauti.

Na, jei žmogus domisi kažkuo ar dirba su kompiuteriu ir gali nuo jo atsitraukti, taimanau dar nėra taip blogai. Bet kas jei žmogus NUOLAT (vos atsikėlęs iki išnaktų) ŽAIDŽIA? Juk pakalbėsi apie žaidimą vieną kartą ir tema išsemta bus, beje, tai man nepadėjo, MB ėmė man siūlyti pažaisti Beto, aplamai pakalbėt kodėl tai vyksta nenori...

Bet kuriuo atveju, tas žmogus turi problemų. Tik dar nelabai žino, kaip jas išreikšti. Gal bendravimo stoka, kad „nesisekantis“ gyvenimas, darbas. Tas problemas dažnai sunku kitam išsakyti. O žaizdamas žmogus „pakelia lygį“, jis jaučia kažkokią sėkmę, todėl ir norisi tame paskęsti, ten užsimiršti. Kas nenori būti įvertintas?
Galbūt namie mes daugiau matome „pareigas“, susitelkiame ties tuo, kas „privaloma“, ir nepastebime kitų dalykų? Būti vyru sunku šiandien. Vyriškų (sunkių) darbų kaip ir nelieka (remontų juk nedarysi kasdien?). O plauti indus, valyti grindis, skalbti, šveisti klozetą lyg ir nevyriška „specialybė“. Beje, ir padaryti paprasčiausią remontą ne kiekvienas moka (gal ne kiekvieno tėvai tai patys ir darė?), sumeistrauti kokią spintelę ir lentyną (o juo labiau spintą) taip pat ne kiekvienam pagal jėgas, o pinigų naujai, šiuolaikiškai atributikai ne visada pakanka. o ir būstas gal nekoks. Gal jo išvis nėra, o nuomojamasi ar gyvenama prisiglaudus kur ar labai mažame. Žmogui reikia erdvės, pabūti vienam, o tai jis randa tik susitelkęs į kompiuterį. Ten jis „įveikia visas kliūtis“.
Tokia realybė. Bet realybė ir tai, kad tuos „smukius“ darbelius padaryti vis dėl to reikia. Todėl svarbu bandyti pastebėti, kai vis dėl to jis (jie) padeda. Ir girti, girti... Tiesiog nuoširdžiai džiaugtis, kad buvo smagiau drauge, kad lengviau, kad greičiau dviese susitvarkėt, ir pačiai yra daugiau laiko pailsėti, užsiimti savais mėgstamais dalykais. Ir jausti dėkingumą. Tai sugrįžta ilgainiui. Dėmesiu jums.
Man irgi vaikas kartais siūlydavo pažaisti. Bet aš atsakau, kad nelabai mėgstu tokių žaidimų, nes jie koviniai, be to, man daug laiko užima (esu pati sykį įnikusi, tai turiu „nuosavą“ pavyzdį). Siūlau paskaičiuoti, kiek valandų pražaidė, kiek skyrė pamokoms (o tai būna tikrai šių nenaudai ). Jau susimąsto.

Pagalvoju dažnai apie tas priežastis, pati labai stengiuosi vyrą paskatint veiklai kuri jam patinka, materialinė padėtis mūsų palyginti gera, turim nuosavą butą, pinigų nelabai kada stinga... Bet gal čia ir priežastis... Beto, mano anyta ir jos sesuo senmergė (jam kaip motina) begalo valdingos moterys. Gal šaknys čia, o to pasekmė - bandymas iškilti savo paties akyse per žaidimus, nes bežaisdamas dažnai pasigiria "o,pirmas varau" ar pan.