Pirmiaus pradėsiu nuo savęs. Norėjua maitint, ruošiausi maitint, info skaičiau, šviečiausi, alė šūds gavosi. Maitinau 2 mėn. Vaikas amžinai alkanas buvo. Tai pradėjua primaitinimą ir nors pirma pasiūlydavau iš kkrūties iir tik po to primaitindavau pienas sužsiraukė.
Rimtesnių ligų kaip sloga nebuvo. Pabėrė nuo mandarinų. Sveikas vaikas, auga, sienom liipa, gražus. Nealergiškas.
O kaip man buvo tas nemaitinimas. Iš vienos pusės patiko. Nebuvau pririšta, vyras galėjo naktim keltis ir pamaitint. Laisvės suteikia.
Kas nepatiko? Ogi tie buteliukai, dezinfekavimai, plovimai, mišinukų kainos, ruošimas vidury nakties. O jei kur išeit reikia, tai kalnas daiktų skirtų pamaitinimui. Žodžiu...
Žinau, kad MP geriausia vaikui. Bet manau, kad jei mama nenori maitint ir jei reikia perlipt per save, tai koks jau tas jos pienas... Jau geriau linksma, pailsėjusi, besišypsanti mama maitinanti mišinukais, nei surūgusi, nepatenkinta, pikta ant viso svieto, bet maitinanti MP - per kančias į žvaigždes.
Kalbėjau šia tema su vaiko gyd, kai tos problemos su pienu pasidarė. Ji liepė man nurimt ir neimt į galvą, kad primaitinu. Pasak jos, gaunais užburtas ratas: aš stresuoju, vaikui mažai pieno, pienas negeras, vaikas bliauna, rėkia, nevalgo.. Aš dar labiau stresuoju ir t.t. Tai kokia nauda vaikui iš tokio pieno?
Dėl žindymo viešoj vietoj. Tam tikrose ribose. Jeigu reikia vaiką pamaitint, prašom, bet tam nereikia pasirinkti matomos vietos, juk galima ir skraiste užsidengti, ir šonu pasisukti. Man atrodo, kad kažkoks paslaptingumas, intymumas tarp mamos ir vaiko turi išlikti. Juk tai judviejų minutės ir nėr ko čia pašaliniam spoksto. Na, čia jau kita pusė: yra norinčių paspoksoti

Žodžiu, manau, kad maitinti ar ne yra mamos pasirinkimas.