Nepyk, Ragnez, man kol kas dar sunku įsijausti į maitinančios moters vaidmenį ir įsižeisti asmeniškai, tiesiog - dauguma tų epitetų ant tiek šlykštūs, kad matyt automatiškai kažkaip perskaitau ir bandau pamiršt - nes net pasakyt nėra ką apie tavo minėtas frazes.
Kas dėl baimės ir nepasitikėjimo savim, galbūt tai natūralu, visad bijai to, ko nežinai, visad tai, ko nežinai, atrodo daug baisiau, ir tuo džiugiau skaityti, kad kai kurios manė taip pat, kaip autorė, o pagimdė ir ėmė galvoti kitaip. Ir visai nėra kraupu, kad kai kurios pagimdžiusios nemanė, jog motinos pienas yra pati ta didžioji esmė, nes, kiek supratau, joms buvo svarbu būti su vaiku, jį mylėti - o taip žvelgiant iš šono tai ir yra didžioji motinystės esmė.
O temos autorės tema natūraliai rodo, kad ji nėra apsisprendusi iki galo, ką beįrodinėtų. Jei būtų - tai ji tokių temų neužvedinėtų ir neieškotų bendraminčių. Bet vsio normalno - labai mažai kam duota mylėt svetimus vaikus, savų neturint, labai mažai kam duota įsijaust ir pilnai suvokt tai, kas bus po gimdymo (gal ir gerai, va, draugė sakė, būtų žinojus, kaip bus, būtų niekad negimdžius, nors yra nežmoniškai patenkinta savo motinyste - tiesiog, kol neturi savo vaikų, visi tie rūpesčiai atrodo šimtą kartų baisesni nei tada, kai už juos turi dovanėlę - savo atžalą). Nu ir ką, ir neįsijaučia, ir nesuvokia, ir bijo dėl savo krūtų vaizdo, ir dėl suplyšusio klyno, ir tipo vaikų nemyli, nes jie rėkia, smirda ir ramybės neduoda, o pagimdo savo ir tampa puikiausiom motinom
Tas vienok yra gražu, nors aišku, tą sunku pateisint tom, kurios turėjo motinystės jausmą nuo pat paauglystės (retas atvejis) ar toms, kurios jau pagimdė ir nebeįsivaizduoja gyvenimo be savo mažuliuko ir kurias žeidžia paprasčiausiai drastiški negimdžiusių apmąstymai - ale bėda ta, kad ir negimdžiusios neįsivaizduoja, kodėl tai turėtų žeist (neprisiskiria sau, savęs neįsivaizduoja toje vietoje, tai tos frazės atrodo tiesiog graži literatūrinė priemonė), ir tos, kurios šneka apie žemesnį mišinukinių IQ ar vėžį dėl nežindymo, irgi neįsivaizduoja, kodėl tai turėtų žeisti (nes jos maitino savo pienu). Ale va įsijausk kad geras, būdamas negimdęs, į gimdžiusiojo kailį, arba jau pagimdžiusi prisimink, kaip ten buvo negimdžius... Natūralu, kad visi viską sau asmeniškai prisiskiriam ir putojamės.
A, bet iš šono tiesiog tie asmeniniai įžeidinėjimai (stambūs kaulai, 69 kg tai jau matyt stora ir taip, pieninga karvė, šlykštu, kai vyras liečiasi prie papo, iš kurio pienas teka) atrodo negražiai, nors iš psichologijos pusės gal ir galima suprast, iš kur jie atsirado. Vat... Ir visu tuo užsiimu užuot dirbusi
Nemaciau kelio namo po tokios naujienos. Ji siule iseitis kaip sukurus seima nuvaziuot issitirt genetiskai, bla bla bla, nors tas defektas pas mane nuo paprastos ligos. Kai po 5 metu teko galimybe nueiti pas kelis gydytojus JAV, pasakiau savo nerima ir jie is to tik pasijuoke. Keliais sakiniais pasake, kodel tai ir durnam gali buti aisku, kad nepaveldima (cia kaip zmogui, susilauziusiam koja, sakyti vaikas gims be kosu suluzusia, pan.lygio).
(tipo MP pripazino, kad jis geras).
