Nenoras maitinti krutimi-2

Lape Snape, jei nesupyksi, pasakysiu savo nuomonę apie Tave. Kiek rašai tai visur tik: aš aš, kokia aš sėkminga, kokia karjeristė, kokia veikli ir nepriklausoma
o viskas lenda per kitą galą: veiklus žmogus neturėtų laiko mamų forume sėdėt, tuo labiau neturint vaikų(aš iki leliaus tikrai neturėjau)
o jei būtum nepriklausoma tai vaiką gimdytum ne vyrui, o jum abiem, nebijotum, kad jis Tave paliks jei, atsiprašant, tarpkojis išplatės ar strijom visas kūnas nueis. Jei Tavo tėvas taip padarė Tavo mamai nebūtina ir Tau tokio paties susirast. Jei būtum tikra asmenybė nesiskelbtum kaip gražus paveiksliukas vyrui.
Be to, ar 2 mėn kūdikėlis didžiuosis Tavim: žiūrėkit kokia veikli mano mamytė, nors aš vis dar jaučiuosi kaip jos kūno dalis ji išėjo palikus mane auklei karjeros daryt... vaikui nesvarbu ar jo mama nubobėjus ar graži ar nelabai, jam reikia tik meilės ir buvimo kartu.
sėkmės gyvenime ir nespjauk į šulinį iš kuro gali tekti gerti

vadinasi, tavo kudikio virskinimo problemos neturi nieko bendro su MP

gali turėti, jei stafilokokas buvo perduotas vaikučiui būtent per MP

Aš dar norėčiau grįžti prie temos, iš kur pas mamas atsiranda nenoras maitinti ir kas nuo to atbaido (čia nekalbu apie kažkokias išankstines nuostatas dar iki gimdymo, šitų priežasčių aš nesuprantu). Kaip jau sakiau, visko pradžia, mano manymu, yra gimdymo namuose. Didžiausia problema, kad ten nėra psichologo etato, o privalėtų būti. Moteriai gimdymas, kaip jau visos žinom ir patyrėm, yra didžiulis šokas - ne tik teigiama prasme. Patirtas fizinis skausmas, nauji jausmai ir emocijos, galiausiai, persitvarkantis organizmas ir hormonai - viskas susideda krūvon. Puiku, jei moterys sugeba su užplūdusiais jausmais ir baimėmis susidoroti, jei yra palaikomos šeimos, gimdo kartu su vyrais. Deja, žinau ne vieną moterį, iškart po gimdymo susirgusią pogimdyvine depresija, pradėjusią šlykštėtis savimi ir net nenorinčią paimti savo vaikelio ant rankų, ką jau kalbėti apie maitinimą. O juk pirmos dienos ir yra kritinės. Norėjau pateikti labai konkretų pavyzdį, kaip būtent tokia moteris, mano palatos kaimynė (pagimdžiusi jau antrą vaiką), buvo "atpurtyta" nuo maitinimo krūtimi dar gimdymo namuose - tiesiog jai nebuvo laiku suteikta kvalifikuota pagalba, tačiau nebenoriu per daug išsiplėsti. Neįsivaizduoju, kaip ji toliau tvarkėsi, bet tikrai netikiu, kad maitino pati . Ir net nebandau įsivaizduoti, ar kas nors jai padėjo išbristi iš depresijos (kuri negydoma niekur nedingsta) Retorinis klausimas: ar galima tokią moterį smerkti dėl to, kad nemaitina?
Šį pavyzdį pateikiau todėl, kad mano manymu, viskas per daug suvedama į fiziologiją, neva vienintelis pasiteisinimas nemaitinančioms yra negalėjimas to daryti dėl galimo pakenkimo sveikatai. O aš manau ir mano matyti pavyzdžiai tą patvirtina, kad psichologiniai aspektai čia vaidina nė kiek ne mažesnį vaidmenį.

bet priezastis tai vis tiek stafilokokas, o ne MP.



manau, kad "Norejau, bet negalejau" yra atskira plati ir skaudi tema. ji kelia tikrai labai daug audringu emociju. ir beje, apie tai jau buvo ne viena karta diskutuota. idomiausiai, kad tokiose temose, problemu patyrusios mamos net ir absoliuciai geranoriskus patarimus priima kaip asmenine kritika. galbut truksta butent galimybes issikalbeti, pasidalinti jausmais...

bet snape lape uzvede tema butent apie ISANKSTINI NENORA maitinti krutimi. nemanau, kad sioje temoje verta pereiti prie "norejau, bet negalejau".

na taip, gal ir per daug savo postais nukrypau nuo pradinės temos , kažkaip natūraliai, postas po posto man ta diskusija išsirutuliojo tokia linkme.

O su tavimi, Lape snape aš labai norėčiau susitikti ir padiskutuoti tada, kai tu jau būsi mama . Kaip yra sakoma: žmogus planuoji, o Dievas gardžiai iš tavo planų pasijuokia... (čia be pašaipos). Vis dėlto, kai pažiūrėjau, kad gyveni Anglijoje, kažkiek suprantu tavo nusiteikimą. Kiek žinau, būtent Anglijoje, Airijoje ir Ispanijoje moterys visiškai neskatinamos maitinti krūtimi, yra labai prastas jų palaikymas. Bet kaip bebūtų, čia tik fonas, viską nulems pačios pasirinkimas .

skatinamas ir dar kaip Siuo metu per TV net reklama vyksta

tai tada gerai

Ispanijoje moterys irgi kyla į kovą už šią teisę:
http://www.lrytas.lt...98521839&view=4

Diskusija kuri niekur nenuvede.Temos autore kalba apie tai ko visai dar net nepatyrus.Motinystes supratimas pas ja dar tik galvoje bet ne potyryje.Vienaip apie vaikus mastome kai tik jie musu planuose ir svajose, kitaip kai nesiojame pilve ir treciaip kai paimame ant ranku.Motinyste yra dovana o zindymas vienas didziausiu malonumu jei tik to panoresit.Pradzia sunki,reikia palaikymo tiek gimdymo namuose tiek grizus namo.Bet Tai visko verta. Nenoras zindyti man greiciau asocijuojasi su nenusistovejusiom vertybem ir nesusikurta tvirta padetim gyvenime.Nezindymas nereikalauja nieko ypatingo!Tiesiog nusprendi ir nedarai to.Ir tikrai nereikia apie tai skelbtis visai Lietuvai.O gal taip slapcia tikimasi kad kazkas pateisins ir palaikys.Kai yra bendraminciu tada ir gyvent ir daryt yra lengviau...

Lape Snape, nors vaiku dar neturi, manau supranti, kad jei turesi, tai noresi savo vaikeliui viso kas geriausia. As manau, kad vaikui tas pats kokios firmos vezimeliu jis vezamas, ar kokiais drabuzeliais rengiamas...
Maitinimas, kas kita- skirtumas yra ir didelis. Pati sau nuosirdziai atsakyk, jei gali savo vaikui suteikti, tai kas jam geriau, kodel gali to nedaryti?
Manau motinos pareiga yra suteikti vaikui viska kas geriausia. O zindymas man paciai is pradziu tikrai nebuvo malonumas, bet jauciau pareiga pries savo vaika.
Toks kategoriskas isankstinis nusistatymas man rodo zmogaus nebranduma ir motinystes nesuvokima.

Tikrai labai svarbu palaikymas. Man ligoninėje tiek streso varė visokios akivaizdžiai kyšio prašančios slaugės(kurios paprašius padėti, jei neišeidavo maitinti, demonstratyviai vaipėsi ir sakė, kad neprivalo... , bet jų toks darbas ). Aš jau ligoninėje nuleidau rankas ir paprašiau mišinuko. O buvo taip: neišėjo man maitinti(kartu gimdžiuisiai jau ir pienas buvo atsiradęs, o man tik keli lašai priešpienio, kuriuos sugirdydavau šaukšteliu, kadangi manoji nepaimdavo krūties). Kas svarbiausia, gydytojai sakė, kad vaikas nevalgęs gali būti 72 valandas(su keliais lašais priešpienio), bet ji nuolat klykė(praktiškai nemiegojo, o aš raudodavau balsu kartu ir nieko negalėdavau padaryti... Neištvėriau - paprašiau mišinuko. Jūs neįsivaizduojat kaip vaikelis godžiai gėrė ir po to... saldžiai užmigo. Įtariu, kad ji iš alkio verkė. O aš blioviau kartu ir jaučiausi pačia blogiausia motina pasaulyje. Ir toli gražu nesididžiavau, kad nemaitinu ir tikrai nepergyvenau, kad po maitinimo galiu nebeturėti gražių krūtų.
Na, ir ką jūs manot? Grįžau aš iš ligoninės namo, tėtė nupirko pientraukį, truputėlį pienuko nutraukiau pientraukiu(nes manoji vis nesugebėdavo paimti krūties, o anspenių nepripažino) ir po žingsnelį, po truputuką išmokom valgyti ir jau po savaitės turėjau pieno kaip karvė Ir mna buvo beprotiškai gera, kad galiu savo vaikui duoti viską, kas geriausia. Tiesa, po to aš ten prisiklausius kvailų patarimų praradau pienelį, tai temaitinau iki 6 mėn.... Gaila.
Ir nieko. Ir krūtinė graži, nemaitinusios kitos galėtų pavydėti , ir mokslus baigiau(maitindama į paskaitas dar nubėgdavau), ir tikrai netapau mama - poerekšlė. Priešingai. O mamytei, kuri čia taip planuoju, siūlau sustoti čia forume vėjus rašinėti, nes dar neturi vaikų ir nežinai koks tas jausmas, kai dėl to mažo žmogučio gali padaryti viską. Net nėščia negali įsivaizduoti, kad vaikui meilė bus tokia stipri .

Tiesa, po to aš ten prisiklausius kvailų patarimų praradau pienelį, tai temaitinau iki 6 mėn.... Gaila.


O kokie tie kvaili patarimai jei ne paslaptis?

Klasinikių ... Pirmą mėnesį ar du maitinau itin dažnai. Kas 1-2 val. dieną - naktį. Buvau kaip zombis. Tėvai net siūlė bent vieną naktį išsimiegoti, nupirkti mišinuko, bet aš labai įsikandusi laikiausi, kad maitinsiu tik pati. Tada močiutė patarė įvesti rėžimą,t.y. maitinti kas 3-4 val.(kaip tarybiniais laikais buvo patariama). Nors teoriškai žinojau, kad vaiko valgymo rėžimas per laiką suireguliuoja, tačiu močiutės patarimo paklausiau. Va, tada ir prasidėjo vėjai. Dukrytė priaugo per mažai svorio vieną mėnesį(nemanau, jog dėl to, kad pieno mažai, o todėl gal kad atpylinėjo, velniai žino), pasidarė nerami(gal kad krūties negauna kada nori). Gydytoja liepė nežaisti vaiko sveikata stengiantis maitinti krūtimi, o nusitraukinėti ir žiūrėti kiek vaikas suvalgo. Pradžioj nusitraukdavau nerealiai daug pieno. Turbūt būčiau trynukus išmaitinusi, bet pieno sparčiai mažėjo...Žinojau ir tai, kad nusitraukinėti negerai, bet buvau nepatyrusi, persigandusi dėl vaiko. Galvojau, kad gydytoja geriau visvien žino... Aj... Taip po truputėlį mažėjo, vaikui mano pieno nebeužteko, prasidėjo mišinukai, o po to vieną rytą atsikėlusi benutraukiau gal 10 gr. pienuko Žiauru.
Jei turėsiu dar vaikų, tokių vėjų jau nebedarysiu. Klausysiu savo širdies, o ne visokių manęs besigailinčių močiučių ir gydytojų . Nervas ima.
Papildyta:
Nukrypau nuo temos visai