QUOTE(g00te @ 2008 02 13, 02:36)
eeee, nu tai vat tamsta ir pasakyk, ar isivaizduoji, kaip savo mamyte i prieglauda priduodi? kaip ji laukia taves savaitgaliais, kada gi jos dukryte ras laiko savo susenusiai bet pasiilgtai mamai.. ka cia speliot, tu paklausk mamos, ar ji zino, kad senatve teks praeleisti prieglaudoje?
orumas turet kambareli su TV ir slauge? bendrauti su atsitiktine publika, kurios visa gyvenima nepazinojo ir tik paskutinemis dienomis turi su jais gyventi - gi artimi ir mylintys zmones nusprende, kad taip oru ir teisinga.
kodel senas mylimas zmogus artimiesiems nasta? nes neigalus? o neigalus vaikas, sutuoktinis? gal ir juos i prieglaudas?
ir prie ko cia "savo atidirbe", gi gyvenimas ne tik darbas, atvirksciai..
tai ir sakau, vaikus i darzeli, nes taip patogu, o vaikai tevus i prieglauda, nes taip irgi patogu, o jei vadovautis jausmais? bet jausmai gi nepatogus, nepelningi...
palaukit, o kuo cia deti jausmai - myliu savo tevus todel taip ir elgsiuosi, beje mes apie tai daznai pasnekam - jie patys to nori, ir pirmi apie tai uzveda kalba, ar normalu yra parsivezti senus tevus i savo namus, kur ir taip susikise gyvenam, kur vaikai laksto, rekauja triuksmauja, kur patys net televizoriaus negalim ziureti, nes sprendziam, diskutuojam ivairiais klausimais, o diena namai tusti ir jie tures sedeti vieni ir laukti gryztanciu namiskiu

. Manau tikrai yra geriau pilnavertis gyvenimas, bendravimas su panasaus amziaus ir interesais senukais, nei nuolat laukti kada grys anukai, pamaitinti juos, ir siaip namus priziureti

Deriau lankyti pasiilgus ir pasneketi kelias valandas per savaite, nei nuolat begti ir gyvenant kartu ne zodziu geru nepersimesti, tik priekaistauti, kad kazka ne taip padare, kazka ne ten padejo

(panasu kad taip ir butu gyvenant kartu) Juk vienuose namuose negali buti kelios seimininkes, prasideda nesutarimai. beje ir vaiku as i darzeli neleidziu del to kad taip man patogu, man ne kiek tai nepatogu, nes jie serga, ten budami, verkia paliekami - leidziu, kad ten yra bendraamziu, jiems naudinga su jais bendrauti, jie ten daug ko ismoksta, ko sededami su mama namie tikrai neismoks

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."