Isvaziavom pries beveik 10m. Legaliai. Juodu darbu nedirbom, nes abu su aukstuoju. Kol neturejom vaiku, susitaupeme butui Vilniuje, kuriame dabar sekmingai gyvena giminaiciai iki tol netureje savo stogo virs galvos. Po to daug sueidavo darzeliui ir susitaupyti reiksmingai dideliu sumu nepavyko, nes megstam paislaidauti kelionems, knygoms ir pasaulinio garso parodoms ar koncertams. Dabar kaip uz gera nauja masina sukisime i mano mokslus prestiziniame unike. Savu neturim pakankamai, reiks imti didele paskola. Tikimes issimoketi per metus po baigimo. Grizti nenorim, nors atrodytu, kad uz dusios netrim nei skatiko. Svaigina galimybes, kurias turi cia, ir kuriu nera ir nebus Lietuvoj. Musu abieju su vyru specialybes tokios, kad Lietuvoje nera tam net rinkos uzuomazgu... Man patinka, kad galiu kada panorejus nueiti pasigrozeti Mone, Picaso, Dega ir kitu menininku paveikslu originalais uz dyka. Man patinka, kad galiu mokytis prestiziniam universitete issvajota specialybe, net ir jei neturiu tam pinigu, man patinka, kad galiu svajoti gauti darba kokio nors Johnson&Johnson headquarters. Galbut tai ir liks tik svajone, bet is cia ji atrodo ranka pasiekiama, o is Lietuvos - kaip dangus... Ir visai nesvarbu (bent jau kol jaunas), kad gal but nepavyks, gal nepajegsi, svarbu, jog niekada netenka grauztis, kad neturejai sanso pabandyti. Pinigai netenka prasmes, kai atsiveria tokios placios erdves save realizuoti, isbandyti, patikrinti... Mes nesiekiam tureti namo, grazios masinos ar galeti siurenti pinigais. Mes siekiam darbu, kurios dirbtumeme net jei ir nemoketu uz tai pinigu. Noriu darbo, i kuri nekantrauciau lekti is pat ryto ir seimos, i kuria skubeciau grizti vakare. Ir dar sveikatos, kad galeciau visu tuo megautis. Daugiau man nieko nereikia.
Nera lengva cia, kai pasiziuri atgal - visko buvo, pakilimu ir kritimu, gero ir blogo, bet jauti, kad gyvenai, matai, kad kazkur judi... Skirtingai negu Lietuvoje, kur buvo darbas darbas darbas, kad ISgyventum. Tik tiek ir yra tu skirtumu.