Ne tokią motinystę įsivaizdavau

Žinau mamą, kurios vaikui ožiai nuo 4 mėnesio, nes neguli lovytėje vienas ir nežaidžia kol mama prie kompo sėdi ar šiaip ką dirba. Nu dabar iš metinuko dar didesni reikalavimai, gi jau visai kaip suaugęs

mano mazius tai ozius rodo tada, kai bandau ji apsaugoti nuo pavojaus. nuo lindimo prie karstos virykles, nuo lindimo i rozete, nuo lindimo prie kompiuterio laidu. va tada toki pykti sukelia kad ojojoj. arba lenda i stalciu,netycia prisispaudzia pirstus ir vel rekia.as jam graziai aiskinu kad nununu,negalima,o jis po 5 minuciu vel pirstus prispaudes rekia.
kad jis paima koki mano daikta tai man negaila.niu nebent paskaitu sasiuvinius griauzti uzsimano tai jau neleidziu. bet va butent tada ir didziausi rekimai buna...
arba prabunda 3-4 valanda nakties ir rekia, miegot mat jau kaip ir nenori ar kaip,zaisk tu su juo.tai graziai bandau sneketi,lopsines dainuoti.kai nepadeda,grieztai susuku i kaldra ir supu apie valanda, kol uzmiega. spiegia,rekia,musasi,bet pavargsta ir as ji nugaliu.
niu nzn gerai as ar blogai elgiuosi.

Deja, tai jokie ne ožiai, o normalių normaliausias poreikis bendrauti būdravimo metu... Vaikui baisu, kad jis nemato mamos, todėl jis ir rėkia, dzin jam, kad mamai reikia bliūdus plauti ar prie kompo pasedėti. visi mano matyti kūdikiai taip elgdavosi, nors, kai pagalvoji, gal ir nevisi... Jei nuo pat gimimo vaikui skirsi kuo mažiau dėmesio, tai jam jo nedaug ir tereikės ( čia kalbu apie tuos atvejus, kai bijoma nešioti vaiką, kad neišleptų, stengiamąsi jį kuo ilgiau palikti vieną lovytėjir t.t. ). Kūdikių namuose tokio tipo "ožiukų" nebūna, nes leliukai nėra įpratę prie intevsyvaus bendravimo.

Tai aš tai žinau, bet va tai mamai atrodo, kad tai ožiai. Skundžiasi, kad vaikas jos neklauso Tai nenuostabu, kad kažkas irgi ne taip motinystę isivaizdavo ir dabar kažko kito tikisi.

Pasirasau po kiekvienu zodziu.
As irgi vaikystej gaudavau. Nuo abieju tevu. Aciu dievui, santykiai su jais dabar neblogi. Bet viska prisimenu. Prisimenu ir kaip tikrai "nusikaltusi " budavau ir gaudavau, ir kaip uz nieka nuvanodavo. Kaip viena karta stovedama vonioj apziurinejau savo nugara veidrodyje ir ant jos "puikavosi" sokdyne ismusti kruvini dryziai. Progai pasitaikius visada primenu tuos musimus savo tevams. Matau, kaip jiems geda.
Turiu dukra. Beveik 6 metu. Ne auksinis ji vaikas. Buna, kad ir neklauso, buna kad ir susipykstam. Bet jau kelis kartus girdejau komplimentus ir klausimus, kaip mes su vyru taip gerai vaika isauklejom? Palyginus su dauguma kitu vaiku ji . Niekada savo dukros nemusom. Nei as, nei vyras. Neisivaizduoju, koki nusikaltima mano 6- mete turetu padaryti, kad as ja caizyciau dirzu ir ziureciau kaip ji klykia ir raitosi is skausmo ir siaubo. AS TAIP SAVO VAIKUI NIEKADA NEPADARYSIU.
Nenoriu ir kad man paskui butu geda pries savo vaika, del to, kad buvau per kvaila ja aukleti nedauzant.

taigi...puikiai prisimenu tuos laikus kai pati klykdavau sitaip.....TIKRAI, TIKRAI niekada nebuvau iskretusi nieko tokio uz ka sitaip reiketu mane musti. O del to kad gavau trejeta mokykloj.....nu ka as zinau....
Dabr kai ziuriu is suaugusio zmogaus poziciju, tai tiesiog manau, kad mamai tuo metu buvo sunku, nes tevai issiskyre kaip tik kai man 10 metu buvo ir ji taip isliedavo savo pykti...kitokiu paaiskinimu negaliu rasti....ir jai beje visiskai negeda, bent jau neparodo to, o tiesiog neigia kas isviso taip dare !!! Va tas tai slykstu. Jei suklydai, bent jau turek drasos prisipazinti ir atsiprasyti. Ai nu zodziu....
Pasakysiu jums viena palyginima, gal bus aiskiau del tu vaiku.
trys murininkai murija. Ju klausia - ka cia darai? vienas sako - va, dedu plyta ant plytos. Kitas sako - siena muriju. O treciasis atsako - o as katedra statau.
Taigi mamos, linkiu jums savo vaikuose matyti busimas "katedras", o ne tik deti plyta ant plytos.

O man, kai pagalvoju apie mušimą, tai kyla tokios mintys, kad Mama vaikui pati brangiausia, jis myli ją besąlygiškai, ji vaikui viskas. Aš savo vaikui esu tas žmogus, kurio niekas nepakeis. Ypač mažiukai, jie tikrai priklausomi nuo mamų, tiki ja, myli ją. Tai kaip tą savo mylimą, lauktą gyvenimo stebuklą galima mušti? Ką jaučia vaiko širdelė, kai tas toks artimas ir mylimas žmogus jį muša? Aš iš karto įlendu į vaiko kailį ir bandau pajausti ką jis jaustų Mane sąžinė užgraužtų

Tai va, butent...

O del tu oziu... Pazistu mamyte, kuri yra dvieju berniuku vienisa mama. Abu berniukai yra hiperaktyvus. Tikriausiai isivaizduojat kiek darbo su 2 hiperaktyviais vaikais. Berniuku mamai uzteko apriboti ju valgomu saldumynu kieki. Vietoj kiekviena diena valgomu saldumynu, buvo apribota iki vieno karto per savaite ir per sventes. Vaiku elgesys pasikeite tiesiog musu akyse (as pati esu liudininke). Labai daug mamu (ir teciu) net neisivaizduoja ka cukrus daro su ju vaiku organizmais ir kiek prisideda prie ju oziu.
Dar teko matyti "gieztu" tevu, kurie savo atzalai ka nors draudzia, bet vaikui gerai pazyzus, nusileidzia: ai, zirzia, o as laiko neturiu, tai imk. Kai toks vaikas pamato kad jis savo zyzimu ir isterijomis pasiekia savo, tai kodel jam tuo nepasinaudojus?
Vienzo, cia knyga galima parasyti. Man labai patiko vieno amerikieciu psichologo mintis, kad vaikas yra baltas popieriaus lapas. Ka mes, tevai ten parasome, tas ten ir lieka. Is pat mazens.

na as ir gaudavau tos berzines koses kad net rumbes likdavo, bet tikrai niekada ant ju nepykau... vat mano tevam ir visada sakydavo kaip jus taip gerai savo vaikus isauklejot! budavo ir eilerasciu mokinimaisi atsiklaupus ir pan na bet jie taip suprato auklejima ir uz nieka tikrai nemuse su mama visada santykiai buvo labai artimi kaip ir ligisiol ir dirzas tikrai nieko nepakeite...
manu dukrytei dabar 3 metukai ir kolkas dar ne sykio neesu lupusi... niekada nesakau niekada nes nzn ka kada gali iskresti! o opastovus rekimas ar staugimas ir traumuoja vaika! tikrai nemanau kad yra tokia mama kuri nerekia ant vaiko, o ta kuri tai neigia daugiause ir rekia
jums ka grazu matyti kai kokioj parduotuvej vaikas pradeda spiekti ar isterikuoti ar net pulti ant zemes kad nenuperki daikto. nupirkt kad nuramyt, tikrai ne... tvarka turi buti ir jei tam kad vaika suvaldyti prireiks dirzo, tame tikrai nieko blogo nematau

Ok, na ir pabandykim isivaizduoti ta klykianti vaika parduotuvej...
Kiekvienas elgesys turi savo pasekmes. Tiek suaugusiojo, tiek vaiko. Mes atliekame kazkoki veiksma, nes zinome, kad uz ji bus "atlyginta". Pvz. einame i kina, nes mums taip patinka. Atlyginimas - ispudziai, malonumas ziurint filma. Kepame pyraga, nes isivaizduojame kaip gera bus ji valgyti, ir tt. Taip ir tas klykiantis vaikas. Jis zino kad uz klykima jam bus atlyginta, kitaip jis taip neiselgtu. Klykia, nes zino kad prekybos centre mamytei pasidarys geda ir ji jam nupirks ta saldaini, kurio jis nori. Ir is tikruju. Mamytei geda ir ji, kad kuo greiciau atsikratytu zmoniu zvilgsniu, perka ta saldaini. Ir kita karta istorija kartojasi.
O dabar pabandykim isivaizduoti siek tiek kitaip. Vaikas klykia prekybos centre, o mamyte VIENA KARTA pasako, kad nepirks, paeina truputi toliau nuo klykiancio vaiko ir tiesiog apziurineja prekes. Dar geriau, jeigu ji nueina ten, kur vaikas jos nebemato. Kazin kiek ilgai tas paliktas vaikas klyks? Kai vaikas pagaliau PATS (ne su mamos pagalba, o pats) apsiramins, tada mama ji ramiai parsiveza namo ir pasako, kad uz toki negrazu elgesi jo laukia bausme: savo megstamo filmuko/programos, siandien jam bus neleidziama ziureti. Ir savo bausmes laikosi. Ne vaikui valanda praverkus atsileidzia, o laikosi. Kad ir kaip vaikas vekrtu ir maldautu. ir vis nepamirsdama jam priminti, kad cia bausme uz ta ir ana. Man labai idomu butu suzinoti, ar tas vaikas kita karta prekybos centre klyktu? Abejoju. Itin atkakliems bausme galima pakartoti dar karta. Ir ne vien filmuku, bet saldainio nedavimu, naujo zasliuko nepirkimu ir tt. Cia jau tik nuo vaiko pomegiu ir tevu fantazijos priklauso. Svarbu priminti vaikui uz ka jis taip nubaustas ir bausmes laikytis, nepasant zyzimu ar isterijos.

o jei vaikas nerades mamos dar labiau isiklyks... o is sono zmones sakys kad mama vaiko visai vaiko neziuri?
o juolab kai kitas vaikas mazas tai ir galimybes atlygiui ribotos

jei jau mama - pats artimiausias žmmogus muša, kaip laukt iš svetimų kažko gero
siaubinga, tai, ką patiria ne už ką mušami vaikai...