Įkraunama...
Įkraunama...

Ne tokią motinystę įsivaizdavau

Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Atsakyti
Stiprybes tau mamyte 4u.gif zinau, kad esi pati geriausia savo vaikui ir nekaltink saves. Patarti nelabai ka turiu, bet noriu palaikyti tave, kad nenuleistum ranku, o ir maziukas jis dar, todel daug kas pasikeis, tik tausok savo nervus. As pati paskutiniu metu galvoju, kad sitaip zyziancio vaiko nesu maciusi, kaip musiskis dabar doh.gif nuo pat ryto iki vakaro vis kazko reikalauja, kazko nori, o nori to, ko negalima ir taip visa diena - zyzia ir pyksta. Jam dar tik 16men ir nemoka pasakyti, tai zyzia savo kalba ir vakare jauciuosi pavargusi, o ir aktyvus jis pas mus labai, todel bandau islaukti sita metu perioda, kai jis sitaip elgiasi, tikiuosi praeis ir duok Dieve jis uzauges sitaip visko reikalaus, zinos ko nori ir tures sitiek energijos, juokiuosi ir galvoju, gal cia mes kokius ateities lyderius auginam, kad jie tokie nuo pat mazumes ax.gif Stiprybes tau ir tikiuosi kitos gales padeti daugiau, bet kol kas net neturiu ka patarti blush2.gif
Atsakyti
maniskis 5 metuku tuoj bus bet jau irgi koks zyzalas doh.gif
sunku aisku
bet va pati galiu pasakyti kad pradejau issimiegoti naktimis kai vaikas budavo jau gal kokiu 3,5 -4 metu
bet dar ir dabar kartais tenka keltis bent po karta prie jo doh.gif

taigi reikia kantrybes ir stiprybes mirksiukas.gif
Atsakyti
QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 02, 02:22)
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.


Mūsų pirmi šeši mėnesiai buvo tokie kaip tavo aprašyta. Stengiausi kaip išmanydama - matinau MP, kasdien vežiau į parką, į masažus, leidau relaksacinę muziką ir t.t. - niekas nepadėjo - vis rėkė ir rėkė .. O nuvau prisiklausiusi kad tokie kudikeliai tik miega ir valgo, o atsibude sypsosi. Nieko pabasaus nebuvo.
Tikrai galvojau kad neištversiu ir isprotėsiu.
Visi guodė, kad praeis, išaugs - aš jau nebetikėjau.
Bet po pusės metų pradėjo gerėti, o dabar mano vaikas yra tobulas, nes neberėkia nuolat thumbup.gif

Linkiu stiprybės. Ir,aišku, vilties, kad reikalai pagerės 4u.gif
Atsakyti
STIPRYBES 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
Aš irgi galiu tik stiprybės ir kantrybės palinkėt. Mūsų pirmo mėnesiai irgi tokie buvo. Bet išaugom. Tikiuosi labai, kad ir taviškis išaugs.

Deja, ta motinystė ne visada tokia spindinti, džiaugsminga, palaiminga ir nuostabi, rožėmis klota.
Atsakyti
Oi kaip as tave suprantu..maniskis nors ir neverkia diena,bet visiskai neklauso-nepadeda nei aiskinimai geruoju kodel to ar to negalima,nei pabarimai unsure.gif Supranta viska ir atrodo specialiai eina ir daro sunybes,ziuredamas i akis ir saipydamasis unsure.gif As per diena taeip pavargstu paskui ji lakstydama,kad laukiu nesulaukiu vakaro,kad jis eis miegot blush2.gif tada kaifuoju nuo ramybes ir dienos miegas dar duoda man laiko atsikvept
O zyzimo,spiegimo priepuoliu irgi buna,kai nesuprasi ko jis nori...viska ima meta,spiria,lauzo ,pleso ir cypia doh.gif tada jauciuosi tokia bloga mama,kad jo nesuprantu verysad.gif nakti keliuosi 5-7 kartus,nes tai atsiseda miegodamas,tai verkt pradeda,tai kur koja ikisa,viena laime,kad pats bent neprabunda unsure.gif
Kas idomiausia,kad prie svetimu jis auksinis berniukas,stovi prie manes prilipes,koja apsikabines ir niekur ne krust...
Myliu labai as savo neklauzada wub.gif bet oi kaip jis moka is kantrybes isvest doh.gif

Atsakyti
Labai suprantu mamytę, tikrai sunku auginti neramų vaiką..O dėl klaidų, tai pabandžiau sunumeruoti teiginius, kurie iš dalies jas atspindi..Jokiu būdu nesakau, kad kalti tėvai, tiesiog būna tokių vaikų ir reikia tiesiog išgyvent tą laikotarpį bent iki 3-4 metų..Patikėkit, nuo tokio amžiaus vaikas turėtų apsiraminti, jei sugebėsite nusiraminti patys mirksiukas.gif
Negaliu sakyt, kad mano vaikai būtent tokie, kaip čia aprašyta..Bet tam tikri aspektai man gerai pažįstami..



QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 01, 22:22)
1)Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas.
2)Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
3)As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.


O dabar apie tuos punktus:

1) Neramiam vaikui-kuo mažiau tampymo visur, BŪTINA griežta dienotvarkė-bent jau pusvalandžio tikslumu..Jokių ten dalyvavimų vakarėliuose, Akropolių ir pan..
Gal tai atrodys nepopuliari ir nemadinga mintis, bet tokiais atvejais griežtas maitinimo,miego, pasivaikščiojimų grafikas labai veikia..Geriau apribokit vaikščiojimus po renginius, bet dažniau tiesiog ramiai pabūkit lauke..

2) Čia jau labai sunku-bet apsispręskit ar jūs griežta mama, ar nelabai..Vaikas taip pat turi aiškiai suprast ko iš jūsų tikėtis vienu ar kitu atveju..Jau dabar nustatinėkit vaikui ribas-ir pati jų laikykitės..

3) Vaikams atiduodi viską, kas geriausia, bet savęs pamiršt tikrai nevalia..Jau 2 metų vaikas turi pradėt suprast, kad mama gali būt ir pavargus, ir nori paskaityt žurnalą, ramiai pavalgyt ir pan...Iš principo keiskit mąstymą-negalima pamiršt savęs..Paskui prasideda nuovargis, depresija ir kiti dalykai..Atsipalaiduokit, žiūrėkit į viską paprasčiau..Nusiraminkit visų pirma pati viduje, tada ir vaiko zyzimas nebeatrodys tragedija, o gal jis net nustos zysti mirksiukas.gif

Nemoralizuoju, tiesiog bandau padėt pažvelgt į tą situaciją paprasčiau..Suprantu, kad ne viskas pavyks, bet pabandykit mirksiukas.gif
Aš pati vis dar mokausi ir mokausi būti mama- kasdien..Sėkmės 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 02, 00:22)
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.


Adeliuk, tu nuostabi mamyte, jei turint toki vaikuti taip stengiesi ir ji myli. Bet Svetima atrodo teisi, pamirsti save, daraisi nervinga ir depresuota, vaikas ta jaucia... Taip pat issekusiai moraliskai sunku laikytis kazkokiu normu, vaikas tuo naudojasi, o galu gale ir jis nesupranta kada galima oziuotis kada ne, nes mama nuolat pavargusi ir suirzusi ir vis tiek kad butu ramiau nusileidzia... Labai teisingai pasakei, kad kai labai isterikuoja, iseini i kita kambari. Jei vaikui nepadeda kalbejimas ir apsikabinimas, jis turi pats budamas nusiraminti, nes kitaip tie zyzimai yra tiesiog priemone pasiekti ko nori.
As pati grieztai nuvedu vaikeli i koridoriaus gala ir grieztu tonu pasakau kad ji siek tiek pastoves viena, kol nusiramins. Aisku man lengva sakyti, nes labai rimtu isteriju nebuvo ir ji gan greitai nurimdavo issigandus tokio dalyko. Nezinau, ka patarciau jei tureciau tokiu problemu kaip tu, bet is salies paskaicius kylo tokios mintys, tikiuosi priimsi nuosirdziai ir neissizeisi, nors esu tikra kad jau viska pati isbandei. siaip man sunkai isivaizduojama, kaip palikti vaika paciam nusiraminti, jei vis zviegia valanda ar ilgiau? As manau 15 min maximum istverciau. Buk nuosekli, ir zut but rask lsiek tiek aiko sau!!! Kitoj aplinkoj. Bus lengviau. Sekmes!
Atsakyti
QUOTE(svetima @ 2008 01 02, 14:55)
Labai suprantu mamytę, tikrai sunku auginti neramų vaiką..O dėl klaidų, tai pabandžiau sunumeruoti teiginius, kurie iš dalies jas atspindi..Jokiu būdu nesakau, kad kalti tėvai, tiesiog būna tokių vaikų ir reikia tiesiog išgyvent tą laikotarpį bent iki 3-4 metų..Patikėkit, nuo tokio amžiaus vaikas turėtų apsiraminti, jei sugebėsite nusiraminti patys mirksiukas.gif
Negaliu sakyt, kad mano vaikai būtent tokie, kaip čia aprašyta..Bet tam tikri aspektai man gerai pažįstami..
O dabar apie tuos punktus:

1) Neramiam vaikui-kuo mažiau tampymo visur, BŪTINA griežta dienotvarkė-bent jau pusvalandžio tikslumu..Jokių ten dalyvavimų vakarėliuose, Akropolių ir pan..
Gal tai atrodys nepopuliari ir nemadinga mintis, bet tokiais atvejais griežtas maitinimo,miego, pasivaikščiojimų grafikas labai veikia..Geriau apribokit  vaikščiojimus po renginius, bet dažniau tiesiog ramiai pabūkit lauke..

2) Čia jau labai sunku-bet apsispręskit ar jūs griežta mama, ar nelabai..Vaikas taip pat turi aiškiai suprast ko iš jūsų tikėtis vienu ar kitu atveju..Jau dabar nustatinėkit vaikui ribas-ir pati jų laikykitės..

3) Vaikams atiduodi viską, kas geriausia, bet savęs pamiršt tikrai nevalia..Jau 2 metų vaikas turi pradėt suprast, kad mama gali būt ir pavargus, ir nori paskaityt žurnalą, ramiai pavalgyt ir pan...Iš principo keiskit mąstymą-negalima pamiršt savęs..Paskui prasideda nuovargis, depresija ir kiti dalykai..Atsipalaiduokit, žiūrėkit į viską paprasčiau..Nusiraminkit visų pirma pati viduje, tada ir vaiko zyzimas nebeatrodys tragedija, o gal jis net nustos zysti mirksiukas.gif

Nemoralizuoju, tiesiog bandau padėt pažvelgt į tą situaciją paprasčiau..Suprantu, kad ne viskas pavyks, bet pabandykit mirksiukas.gif
Aš pati vis dar mokausi ir mokausi būti mama- kasdien..Sėkmės 4u.gif

drinks_cheers.gif thumbup.gif Labai pritariu šioms mintims ir pati norėjau panašiai parašyti.
Gali būti, kad pas jus vieno amžiaus bėdas keičia kito amžiaus bėdos. Iš pradžių diegliai, dabar gal jau "3 metų krizė" prasidėjo, kai pradeda puti ožiai. Pažįstų mamų, kurių vaikiukai ramiai pradėjo miegoti tik nuo 3 metų. Gal ir jums taip bus. Taip kad sėkmės, kantrybės ir stiprybės.
Šitie 10 patarimų labai gerai pasako, kaip auklėt vaiką http://www.supermama...?showtopic=5594
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Pookelis: 02 sausio 2008 - 15:48
Šiknon duot nebandei ?
"svetima" mintys irgi geros, turintiems kantrybę.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo tomas-13: 03 sausio 2008 - 14:00
siūlau mažiau šokinėti apie vaiką, o daugiau dėmėsio skirti sau, dabar kaip suprantu jis jaučiasi centras, o jūs su vyru apie jį ištisą dieną šokinėjate, tai ko jam ne cypti ir ne reikalauti dar didesnio dėmesio? Jūs galvojate visokias pramogas jam, pataikaujate, o jis tą supranta ir naudojasi tuo. Deja, tėvai gimus vaikui dažnai pamiršta apie save ir savo asmeninį gyvenimą. Aišku kad kūdikiui reikia daugiau dėmėsio, bet jau paaugusiam vaikui reikėtų ir vienam mokėti užsiimti. Mano irgi nemiegojo iki 3 metų, bet dieną tai tikrai niekas apie jį ištisai nešokinėjo, irgi ožiuodavosi ir pan. bet aš tokių ožių nesureikšminau. Teko ir į subinę ikrėsti, bet argi jūs užaugot be bausmių?
Atsakyti