Ne tokią motinystę įsivaizdavau

Miego kokybei pagerinti mes naudojom Acomeninum. O kai visai viskas buvo pakrikę dukrai po mažylio gimimo, gėrė Sedalia. Abu vaistai homeopatiniai. Negaliu sakyti, kad poveikis buvo stebuklingas, jei jie būtų per pora dienų pakeitę mano vaiką, būčiau išmetusi juos iš karto Bet situacija šiek tiek pagėrėjo.

Mamytei reiktų poilsio, savo veiklos, ramybės. Na ir tam tikro atsijungimo nuo vaiko. Jūs padarot viską, kas jūsų jėgose, o su tuo, kas ne jūsų jėgose - ne jums tvarkytis. Suprasti, kad neesi kalta, kad nėra vieno kažkokio poelgio, kuris tai nulėmė. Jūs padarėt viską, kad užsitikrintumėt kad vaiko sveikata nedaro tam įtakos, o toliau reikia atsipalaiduoti, nebesitapatinti su vaiku, atsiskirti nuo jo...
Aišku, sunku čia pasakyti ir paaiškinti... Tai yra daugiau darbas su savimi, o ne su vaiku...

Mūsiškis irgi rėksniukas Mušimu nelabai išmuši, greičiau įbauginsi. Vaikas dar labiau sustresuos ir gausis atvirkštinė reakcija. Taps dar nervingesnis ir verksmingesnis. Siūlyciau pasinaudoti svetimos patarimais, jie O svarbiausiai nusiraminti pačiai, vaikai ypač jaučia mamos emocijas. Bandykite su vaiku susitarti, aiškinkite jam, kad jo poelgiai jus liūdina ir parodykite jam , kad esate nusiminusi. Svarbu įvardinti, kad taip, kaip jis elgiasi yra negerai, o ne jis pats yra negeras. Niekada nesakykite, kad jis toks anoks ir pan.
Siūlyčiau paanalizuoti pačiai ir žvelgti giliau, kas slypi už jo zyzimo ir verksmigumo, netgi vesti vaikučio kiekvienos dienos emocijų dienoraštį. Gal taip pavyks įžvelgi kažkokias tokio elgesio ir emocijų priežastis.
Apie tokius vaikus sakoma "sunkus vaikas". o gal dabar vaikai iš tiesų kitokie. Jau pradedu įtikėti, kad mūsiškis gal indigo vaikas Nes kartais irgi be galo sunku su rėksniuku

beskaitant kilo viena mintis: kad mama turejo labai konkretu ir tikslu isivaizdavima, kaip atrodo motinyste, koks turi buti vaikas. savotiska idealia vizija. o vaikas pasirode kitoks, visai neidealus, o paprastas gal kiek jautresnis kudikis. ir problemos kyla is neatitikimo tarp isivaizduojamos idealios seimos ir realybes... pritariu svetima patarimams del rezimo ir nuoseklumo auklejant, ir raideles nuomonei del darbo su savimi

Draugės vaikas buvo toks-rėkė,cypė ištisai...nu žodžiu,toks kaip Adeliukės...bet..gimė kitas vaikelis-ir pirmojo ožiai pabėgo staigiai taip-net pati draugė stebėjos

sveikute, maniškiui jau 2 metukai. Irgi sūnus irgi su charakteriu. Atvirai pasakysiu ir man( kaip beje daugumai mamų) motinystė kainavo daug - nemiegotos naktys, naujos raukšlės, gendantys dantys ir slenkantys plaukai, ( maitinau metus ir mėnesį) pablogėję santykiai su vyru.

Pirma ką stengdavausi visada daryti - nepamiršti savęs. Mieloji - yra auklės arba artimieji, palik savajį ir eikit kartu su vyru kur nors. jei ne - viena - į kirpyklą, apsipirkit arba net masažų seansų nusipirk. galų gale - savaitgalį palikit vaikuti auklytei ir bent jau pietu pamiegok. Gersnio poilsio būdų nežinau - kai esi nemiegojęs, kartais elgiesi iti agresyviai ir esi be galo piktas.

Sutinku - vaikui režimas būtinas - pvz. - kai tik savajam leidžiu viską, kaprizai ir zyzimas kaipmat ima viršų. Dabar 2 metų berniuką pratinu prie tvarkos - išmėtei žailsu - privalai surinkti. Tačiau tai geriausia daryti, kai esi pasiilsėjęs. Pirmasis punktas jums manau būtinas abiems. Turime auklę ir močiutę, kurių pasalugomis mielai naudojamės. Vaikui pailsėjusi mama - 100 kart geriau nei nuolat šalia būnanti pikta, pavargusi ir suirzusi. Laikykis

Perskaičiau visas nuomones, ir kiekvienoj radau, bent po dalį savo minčių,nes visų mamų gyvenime pasitaiko sunkumų net su"įdealiais" vaikais. Kai auginau savo pirmajį sūnų maniau,kad labai vargstu:nors jis nuo metų naktimis miegodavo gerai ir turėjo gerą apetitą, augo pakankamai sveikas,bet buvo vaikas"su charakteriu".Užsispirdavo pačiu netinkamiausiu metu, ir nors tu ką,nei geruoju,nei bloguoju negalėdavau nieko pakeist. O dar BOBUČIŲ komentarai, kad esu netikusi mama,nes nemoku su vaiku elgtis,stumdavo į neviltį ir depresiją. Daug tada ašarų išliejau...bet praėjo keletą metų ,ir mano vaikas išaugo:jis ir dabar šiek tiek užsispyręs,bet tame problemos nematau:man jau tai atrodo normalu. Dabar auginu antrą vaiką-dukrytę.Ir su ja daug buvo naktų nemiegotų,ir pilvo diegliai iki pusės metų, ir supimas kol užmigs,ir dar daugybė įvairiu problemėlių:kaip ir pas visus.Dabar jai 2,8m. bet vis dar vargstam su pampersais ir puoduku.O ir ožių netrūksta.Bet ožius labai gerai gydo bausmė-"pabūk viena su savim,kol nusiraminsi". Uždarau ją vieną vaikų kambaryje, ir ji ten viena pabūna,kol nusiramina. Išeina nusiraminusi po kelių minučių, ir sako, "mamyte aš tave myliu, apsikabinkim". Taip ir susitaikom.
Taigi ka tuo noriu pasakyti:tuo momentu, kai yra sunku, atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Bet po kiek laiko, kai tos problemos baigiasi, ir atsiranda kitos, anos jau nebeatrodo tokios baisios, kaip buvo.Ir aš puikiai suprantu tuos tėvus, kurie išgyveną tą krizę su sunkiu vaiku, bet patikėkit manim, tai tikrai kada nors pasibaigs.Šventa tiesa,kad reikia patiems nusiraminti ir pailsėti, jusų vaikas dėl to nenukentės, nes geriau neplauti indai kriauklėje ir dulkių sluoksnis ant baldų, nei mama paklaikusiom iš nuovargio akim. Kuo daugiau skirkite dėmesio sau,tokiu būdu patys geriau jausitės, o ir vaikas tai jausdamas ims rimti. Juk daktarai ligos nerado, vadinasi jis normalus vaikas, tik kalta aplinka, kaip sakė vienas žinomas žmogus . Linkiu jums sėkmės ir stiprybės, o vaikų jūs dar tikrai turėsite, ir su kitu vaiku viskas bus paprasčiau, nes į viską reaguosite ramiau ir paprasčiau. Iš širdies jums to linkiu.

Aš irgi motinystę įsivaizdavau kitaip, kitaip įsivaizdavau ir santuoką ir gyvenimą šeimoje...Mano dukrytė nuo gimimo buvo labai nerami, tačiau niekada net neturėjau minties, kad daugiau vaikų nenorėsiu turėti...Dabar maniškei 2,3 m., dar nesu normaliai išsimiegojusi po jos gimimo, bet to nesureikšminu...Visko būna ir dar visko bus...Juk kiekvienas vaikas yra individualus ir savitas, kas tinka vienam, jokiu būdu netiks kitam...Galbūt viską per daug sureikšminate, per didelį dėmesį rodote vaikui, visiškai užmiršdami save...???? O gal reikalinga neurologo ar psichiatro pagalba vaikui, juk visokių atvejų būna...Vaikui reikalingos ribos, kad jis suprastų, ko Jūs iš jo norite...Jokiu būdu nekaltinkite savęs, kad kažką darote netaip, bet pagalvokite, ką galėtumėte padaryti kitaip...

Išties, aš taip pat manau - sunkiausia, kai supranti, kad nevaldai situacijos - nes iki tol viską galėja suvaldyti (susitarti ar pan.) Stiprybės iskas baigsis geruoju (ir pasirūpink savimi)

man dar atrodo,akd labai daug duoda kažkokio pzvyzdžio susikūrimas,ir, tada,kai netelpama į rėmus, būna labai sunku...
Turiu draugę,kuri vargsta su, pasak jos, sunkiu vaiku...bet...ji nori vos ne tobulo vaikiuko,kuris valgo, miega ir guguoja,nes kažkur,kažkas pasakė,kad taip būna...ji nori tobuo vyro,kuris niekada netingi naktį prie vaikiuko atsikelt, niekada nebubma,kasdien ją pabučiuoja prieš išeidamas ir pan...
ir aišku labai per smegenis kerta kitų draugių pasakojimai,kad jų vaikučiai tobuli...o va jos metinukė,tai...aš jai vis sakau,kai susitinkam-kad mažiau tu klausyk,kas ką pasakoja...pvz mano draugė nervinasi,kad jos mergytė nešneka, daug verkia ir pan, nes kita jos draugė pasakoja,kad vat jos dukrelė šneka, visai nebijo svetimų ir eina ant puoduko...tačiau nuėjus į svečius bent jau aš mačiau visai nitą situaciją- ta mergaitė tikrai bijo svetimų,šneka savo kalba,o puodas-žaidimams tiesiog...

Sveikos,
as 100% pritariu svetima ir ragnez nuomonei




Liusi nuomonei ir gi visiskai pritariu tik iki paskutinio sakinio: '' Teko ir į subinę ikrėsti, bet argi jūs užaugot be bausmių?''
Mamytes, stenkites nemusti savo vaiku, tai ne auklejimo budas, o jusu silpnumo ir beviltiskumo israiska. Nuo to, kad vaikas bijos savo tevu, geresnis tikrai nepasidarys! Suprantu, kad buna be galo sunku ir kartais norisi mazu maziausiai papurtyti!!! Ir man tokiu noru yra buve, atrodo kai trenksi gerai, taciau susitvardau. Kai jau atrodo, kad viskas, tuoj trenksiu ar papurtysiu, nusisuku nuo dukros ir giliai ikvepiu ir iskvepiu arba iseinu is kambario ir nusiraminu, tada atejus vel viska bandau is naujo paaiskint.
Jei norite, kad vaikas pradetu jusu klausyti, tai pirmiausia nustokite ji musti, nereikalingi net pavieniai kartai, tai vaiko atminti islieka ilgiau, nei norimo zaisliuko nupirkimas! Kai vaikas daro ka nors ne gerai, suimkite ji tvirtai uz ranku ir ziuredamos tiesiai i akis, grieztu, nei kiek neabeojanciu balsu, pasakykite viska ka norite pasakyti ir po to nepamirskite pasakyt, kaip jus ji mylit, kad ir kaip negerai elgtusi!!!! Jei nepades po pirmo ar antro karto, po penkto tikrai pamatysite skirtuma, daug greiciau, pasieksite norima rezultata, nei rekdamos ar musdamos! Svabiausia, kad vaikas zinotu, kas yra namie ''bosas'', kad pasaulis sukasi ne apie ji, o su juo!. O kai puls i isterija ar kris ant grindu rekdamas nekreipkite apsoliuciai jokio demesio, o kai issirekes ateis kalbekite ir bendraukite kaip niekur nieko! Rasau tai is savo patirties!
Bausti vaika reikia, bet bausmes neturi buti musimas, tai gali buti laikinas draudimas kazko ka labai megsta ir pan. !
Nemokinu jusu kaip gyventi, mes kiekviena zinome kaip ir ka daryti su savo vaikais, bet patariu, pabandyti tai ka parasiau. Norint isaukleti vaika, pirmiausia reikia keisti savo elgesi ir mastyma, turime suprasti ir sau pasakyti grieztai, kad ir kaip atrodys beviltiska padetis, jokiu budu jo\jos nemusiu ir nereksiu ir NIEKADA nepamirsiu kartoti kaip ji\ja MYLIU, kad ir koks NEGERAS\A jis\i butu
Atsiprasau jai kuria izeidziau, sekmes mums visoms siam nelengvam kely

kai nuo zirzimo ir verkimo ima rodos 'stogas' vaziuot, susikraunam krepsi ir su vaiku keliaujam as drauge. svetima aplinka, svetimi zmones mano vaika nuramina,. Pamirsta, nors ir laikinai, savo ozius. Gal ir Jums tai padetu, ypac pabuvimas be mamos ir tecio pas teta ar mociute. Sekmes . O del motinystes isivaizdavimo, turbut daug kas is musu ja idealizavom, realiai pajunti tik savo vaika augindamas kas tai yra.

kalbant apie mušimą - MANĘS IR BROLIO TĖVAI NEMUŠĖ-NIEKADA. Ir esam visai normalūs žmonės