Stai gal ir pamokanti, o gal ir nelabai istorija...
Pastojau nuo vedusio vyro... Po pokalbio supratau, kad vaikutis laukiamas, bet neaisku kaip ten viskas bus toliau... Devynis menesius prasitasiau viena. Tevelis tai budavo tai ne. Kaip nuotaika...
Buvau tikriausiai savanaude, bet tuos menesius nesidziaugiau, nieko nelaukiau, tik vaiksciojau is kampo i kampa ir verkiau. Nezinomybe slege. Jokiu tiesiu atsakymu. Dirbau iki 8 menesio, pati eidavau i parduotuve ir tysdavau maisus su maistu namo, plaudavau grindis, papuosiau kaledine eglute, buvau net pora kartu nualpusi parduotuveje, jauciausi niekam nereikalinga, bet tai buvo ne issigalvojimas, o tiesa. Tevai be galo isizeide, kad neturiu vyro. Tik mama paskutinius menesius pradejo kalbetis. Bet jie gyveno toli. O as Vilniuje buvau viena. Draugai jauni. Nesinorejo trukdyti ir maisytis. Pasislepiau nuo visu...
Ta ryta, pajutau, kad jau laikas... O mintyse tik sukosi, prasau tik ne dabar... Gulejau lovoj pora valandu, kol galejau paskambinti vaiko teveliui (nakti jis issijungia telefona kad neskambinciau) ir pasakyti, kad jau. Atsimenu, kad dar svarsciau, ar ne geriau butu issikviesti taksi ir nieko netrukdyti... Bet pagalvojau, kad gal apsidziaugs, bus laimingas. Tad laukiau. Atvaziavo. Nuveze. Paliko. Sake atvaziuos vakare, nes dar ilgai cia viskas tesis tai pataikys ant gimimo. Man tuomet taip sopejo viska, bet sirdele plyso pusiau. Gerai kad tuo metu atejo daktaras ir suleido raminamuju ar nuskausminamuju, as apsvaigau, o jis pabego...
Atsipeikejusi supratau, kad teks gimdyti vienai. Daiktai kazkur po kede, o as jau guliu ant stalo prazerktomis kojomis. Vis labiau ir labiau skauda. Bet dar tik rytas. Paskambinu savo gydytojai, su kuria buvau lyg ir sutarusi kad priziures mane per gimdyma, o ji pasake niu tai sekmes ( kaip issiaiskinau po keliu savaiciu ji ne taip mane suprato ir neatvaziavo). Pas mane vaiksciojo ir vaiksciojo vis skirtingi gydytojai. Kam moketi pinigelius? Kuri akusere? Kuri Gydytoja? Cia budinti gydytoja? Kaip man pasiekti pinigine? Kaip pasiprasyti i geresne palata? kada uz ja moketi? o uz sienos sauke gimdanciosios. Ir man buvo labai baisu. Vat tada as pasijutau taip kaip niekam nelinkeciau pasijusti... Dabar rasau ir asaros rieda kaip pupos...
galiausiai gavau savo telefona. kam paskambinti? jam? sako dar dirba atvaziuos veliau. ok. skambinu bendradarbei, ji atvaro keturpescia ir prabuna su manimi jau iki pat galo. sumoka 200lt kinezaterapeuei. pagaliau nuskausminamieji. tada jau nieko nebejauciu. sedziu sau ant tokio kamuolio i ziuriu per langa. sirdyje pilka pilka ir tuscia. as gi tuoj gimdysiu! po velniu... ir asaros kapsi... skambinu...
Gulejau ramiai visa diena, snaudziau, kalbejau, tylejau... galiausiai vakare atejo gydytoja ir pasake kad jau gimdysim. Gerai galvoju, man jau vistiek... su viltim pasiziurejau i laikrodi i telefona... Man sako stumk, stumk! As ir stumiau... Nei skaudejo nei ka... 5 min ir man ant krutines padejo maza snopuojanti kamuoliuka... tada pradejau verkti... nezinau del ko... buvo labai graudu kazkaip viskas... galvojau dieve padek man visa tai pamirsti iki sios akimirkos...
Tevelis atvaziavo po valandos... As visa kalatojausi nuo temperaturos ir nervu... kazkaip labai krate. kraujyje infekcija. nuveze i palata. sesutes paliko mus tryse. kai gryzo kilstelejo antakius " o kur tetis? taij nenakvos cia?". ir maziuka issinese, nes man kilo temperatura ir visa purciausi... likau ta nakti viena...
Man reikejo vaistu, juos gavau po triju dienu prasymu kad atvestu. arveze. tada jau galvojau kad isleis, bet neisleido, pasirodo mazyliui luzes raktikaulis per gimdyma dar 4-5 dienos... o pas mane baigesi visokie higieniniai daikciukai. niekas nelanko... sedziu viena palatoje su mazyliu... ryju antibijotikus. stengiuosi vaikscioti. labai silpna. tada eme ir pradingo pienas. tikriausiai del nervu. mazylis klykia atitrauktas nuo krutines. taip " pramaitinu" gal kokias 6 valandas. bijau net i tualeta nueiti, nes bijau kad kas nenutiktu mazyliui. gudziuosi gydytojai kad kazkas ne taip. o ji man sako kentek, dabar esi motina, maitink kad ir 12val, tu esi dabar jau nebesvarbi, svarbiauiai tavo kudikis. as i asaras vel. guliu nevalgiusi visa diena, nes bijau atitraukti maza nuo krutines. tada vakare jau atvaziavo mama. ji paprase sesuciu pagalbos. jos dave gliukozes, nes paaiskejo kad pas mane tiesiog nera pieno per tuos "12val maitinimus"... mama isvaziavo... sekancia diena ir sekancia nakti pravaiksciojau valso zingsneliu supdama mazuli ant ranku... tikriausiai pradejo skaudeti pilvuka nuo mano pieno su antibijotikais... bijojau tik vieno kad vaikscodama nenualpciau... iskenciau viska... pagaliau namo...
Namie lauke mama... Rupinosi... Leisdavo pamiegoti pailseti... baisu prisiminti kaip as atrodziau gryzusi. Perkausi, isblyskusi, juodais paakiais, svirduliuojanti... man negaila saves ne... tiesiog nelinkeciau tokiu atsiminimu niekam... Vat buna ir tokiu nestukiu ir gimdyviu...
Dievuliui aciu, kad pats nestumas buvo lengvas, pilvukas buvo mazas, net batus sugebedavau uzsiraistyti iki pat gimdymo. O vaikutis gime irgi stiprus ir sveikas. Dabar auga labai didelis ir stiprus. Jau nuo pat pirmu dienu turi charakteri. Nieko nebijo, neverkia be reikalo, nelipa ant ranku, o kai as ji pakalbinu, jis taip protingai i mane paziuri, kad atrodo jis vienintelis mane supranta...
gal 5 kartus pradedavau rasyti ir vis ne tas. net nera zodziu. pasakysiu tik tiek. neziurek atgal prisimink tik tiek kad praeities deka turi si stebukliuka protingom akim. sekmes tau 
Stiprybes Tau, mamyte... Kad viskas susitvarkytu ir issisprestu. Linkiu sveikatos Tau ir suneliui, linkiu pradeti nauja gyvenima, be asharu ir blogu minciu.
Stiprybes Tau! Aukit abu sveiki ir laimingi!
Esi šaunuolė, kad papasakojai savo istoriją! Kaip ir kitos ją skaičiusios, aš tau ir tavo sūneliui linkiu sveikatos ir laimės šiame gyvenimo etape. Taip pat linkiu, kad supermamoj susirastum daug geranoriškų esamų ir būsimų mamyčių, kurios padėtų tau ne vien įvairiais klausimais, bet ir palaikytų draugiją tomis minutėmis, kai jautiesi vieniša. Taip pat gali parašyti ir man. Dar kartelį - sėkmės jums
Graudi tvirtos ir daug patyrusios moters istorija - labailinkiu nepaluzti ir abiems buti sveikiems ir dziaugtis gyvenimu
prisijungiu prie Selenitos zodziu - tikrai atsiras SM mamyciu, su kuriomis galesi smagiai bendrauti, pasiguosti, pasijuokti...
Laikykis - uz viska gyvenime yra atlyginama - manau kad uz tavo pergyvenimus bus atlyginta taip pat - linkiu tau laimes - labai nuosirdziai
QUOTE(Selenita @ 2008 01 07, 06:56)
Esi šaunuolė, kad papasakojai savo istoriją! Kaip ir kitos ją skaičiusios, aš tau ir tavo sūneliui linkiu sveikatos ir laimės šiame gyvenimo etape. Taip pat linkiu, kad supermamoj susirastum daug geranoriškų esamų ir būsimų mamyčių, kurios padėtų tau ne vien įvairiais klausimais, bet ir palaikytų draugiją tomis minutėmis, kai jautiesi vieniša. Taip pat gali parašyti ir man. Dar kartelį - sėkmės jums
prisijungiu prie Selenitos zodziu - tikrai atsiras SM mamyciu, su kuriomis galesi smagiai bendrauti, pasiguosti, pasijuokti...
Laikykis
- uz viska gyvenime yra atlyginama - manau kad uz tavo pergyvenimus bus atlyginta taip pat - linkiu tau laimes - labai nuosirdziai
Sveikinu su sūnelio gimimu
o dėl tavo istorijos...tu stipri moteris...būsi gera mama savo sūnui
Man ašaros renkas skaitant tokias istorijas...taip gaila tokių moterų...mano draugei irgi panašiai buvo-tik esmė tame,kad jos exdiedas išsikyrė iki gimstant mergytei...bet...ją aliko dar
,nes,pasak jo,jam žiauriai reikėjo 
ir jai pasiūlė vėl susieiti,kai ji pasveiks po gimdymo...ji gimdė irgi visai viena...anksčiau labai teisdavau moteris,kurios susideda su vedusiais vyrais...bet dabar-net nežinau,kažkaip...mačiu,kaip buvo "apipudrintos" smegenys...
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nereikia žiūrėti atgal, tik į priekį. Ir to vyro tau nereikia. Turi pačią geriausią dovaną nuo gyvenimo, kokią gali gauti, patikėk. Tai gyvenimo pamoka. Mylėk savo vaikutį už visus labiausiai ir per tai ateis tikroji tavo gyvenimo laimė ir tiesa. Tik turėk kantrybės ir nesižemink prieš nieką. Būk savimi.
Didžiausios sėkmės
Didžiausios sėkmės
buk stipri! dabar jau niekada nebusi viena , turi vaikiuka , dziaukis gyvenimu del jo 
Labai liudna buvo skaityti tavo istorija. Tik tu neesi viena. Neuzsisklesk savyje.. Leisk kitiems zmonems tau padeti!! Labai liudna, kai taip nutinka, bet tu turi savo mazyli! Kartais geriau netureti jokio vyro, nei taip niekshiskai besielgiancio. Bus dar sunkiu akimirku ne viena, todel linkiu tau buti stipriai. Mano drauge augina vaikeli viena, jos tevai uzsienyje ir ji visai vienu viena su vaikeliu.. Buvo tikrai labai sunku, bet dabar jos vaikutis jau paauges ~(3 metu) ir jai jau lengviau..
Nebijok parodyti draugams, kad tau reikia pagalbos. Tam juk ir yra draugai, kad laimej kartu pasidziaugtu, o nelaimej savo peti pasiulytu.
Nebijok parodyti draugams, kad tau reikia pagalbos. Tam juk ir yra draugai, kad laimej kartu pasidziaugtu, o nelaimej savo peti pasiulytu.
