Įkraunama...
Įkraunama...

Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

Šią savaitę sužinojom naujieną, mes, kaip šeima, vaikų turėti realiai negalime. Na įmanoma atliekant biopsiją, dirbtinį apvaisinimą mėginti, tačiau tikimybė yra labai jau maža,be to daug ir kainuotų. Jau pastebėję, kad ilgokai nesusilaukiame vaikuciu, pradejom galvoti su vyru, kad geriau įsivaikinti vaikiuką ir už tuos pinigėlius jį užauginti. Žinoma, ,es nesiruošiame, tai pulti daryti šiuo momentu, kol dar emocijos neatvesusios, bet laikas eina, ir ilgai užtempti nenorėtumėme. Mano šios rašlevos tikslas: pasisemti patirties iš jūsų. Žinoma, kaip šeima, norėtumėme kuo mažesnio vaikelio, nes ir šiaip motinystės malonumų ir kančių daug neteksiu..., bet...
Norėčiau, kad parašytumėte kaip sekasi auginti tuos vaikelius, kokios didžiausios problemos parsivežus kūdikį ar vaiką, kas sunkiausia pačioje procedūroje, ir visa kita....
Atsakyti
QUOTE(ramintas @ 2006 07 26, 21:11)
Šią savaitę sužinojom naujieną, mes, kaip šeima, vaikų turėti realiai negalime. Na įmanoma atliekant biopsiją, dirbtinį apvaisinimą mėginti, tačiau tikimybė yra labai jau maža,be to daug ir kainuotų. Jau pastebėję, kad ilgokai nesusilaukiame vaikuciu, pradejom galvoti su vyru, kad geriau įsivaikinti vaikiuką ir už tuos pinigėlius jį užauginti. Žinoma, ,es nesiruošiame, tai pulti daryti šiuo momentu, kol dar emocijos neatvesusios, bet laikas eina, ir ilgai užtempti nenorėtumėme. Mano šios rašlevos tikslas: pasisemti patirties iš jūsų. Žinoma, kaip šeima, norėtumėme kuo mažesnio vaikelio, nes ir šiaip motinystės malonumų ir kančių daug neteksiu..., bet...
Norėčiau, kad parašytumėte kaip sekasi auginti tuos vaikelius, kokios didžiausios problemos parsivežus kūdikį ar vaiką, kas sunkiausia pačioje procedūroje, ir visa kita....

Atrodo, kad skaitau savo istoriją
Atsakyti
Sveikute ramintas.
Mes su vyru isivaikinome berniuka pries 8 metus ir mergyte beveik pries 11 men.
Kai parsivezeme suneli jam buvo 1men. Atrode, kad nezinosiu kaip maudyti, kaip maitinti,bijojau i rankas paiimti toki mazuteli. Bet viskas ejo kaip sviestu patepta.
Kai parsivezeme mazyte, ji buvo 9 dienu, visiskai nebuvo jokios baimes, dabar as su patirtim biggrin.gif
Viskas ir tau bus gerai,tik nenusimink!
Atsakyti
QUOTE(ramintas @ 2006 07 26, 22:11)
Norėčiau, kad parašytumėte kaip sekasi auginti tuos vaikelius, kokios didžiausios problemos parsivežus kūdikį ar vaiką, kas sunkiausia pačioje procedūroje, ir visa kita....

Sveika biggrin.gif Žinai, mes čia tuose forumuose (čia, ir įvaikinimo tarnybos puslapyje)tiek prisišnekėję, tiek problemomis prisidalinę.... Tiesiog jei netingi - pasiskaitinėk... O jei kažkas konkretaus kirba - klausk tiesiai.

Pačioje įvaikinimo procedūroje man asmeniškai buvo sunkiausia sulaukti - kada gi pagaliau .... galėsiu pritaikyti praktikoje visa tai, ką išgirdau kursų metu, ką įsivaizdavau tik teoriškai (nežiūrint to, kad pati turiu vaikų, vis tiek labai norėjau skubiai nerti į įmotinystę). Taigi, man sunkiausia buvo laukti. O visa kita - įmanoma.

Dabar gi man atrodo, kad aš tą laukimo laiką galėjau išnaudoti daug geriau - t.y. skaityti ne tik lietuviškam internete (nors net ir to aš nedariau, dukra mane čia atvedė) bet ir saituose anglų kalba - apie su įvaikinimu susijusias problemas. Nors kita vertus, giliniesi tik į tai, kas jau aktualu... Iš anksto problemoms nelabai pasiruoši, na gal tiksliau ne kiekvieną problemą gali numanyti kad ji bus.

O kokie klausimai apie įvaikinimą tau pačiai kyla - ta prasme tavo viduje? Nes kai pradedi domėtis "nuo 0" - būna vienaip, o vėliau, kai jau atsakai sau į pirmuosius klausimus, kyla kiti ir kitoki klausimai... cool.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Vitvita: 27 liepos 2006 - 16:25
Matai Vitvita, manau, kad dar gyvename savotiškame šoke, todėl nenoriu daryti skubių sprendimų. realiai suvokiu kad savo šeimos vaikų nebus, jau anksčiau vyras ilgesingai dairydavosi į jaunas mamas su vežimėliais ar nėščiasias, žinau, kad jam jau reikia... man taip pat vis dažniau prabunda noras supuoti kažką ant rankų (kažkas, tai žinoma mylimas vaikas, tačiau neišskiriant lyties, visiškai nesvarbu tai). išeitis viena - įvaikinimas, ir žinau, kad bręstu tos problemos sprendimui.
kurdama temą, matyt, norėjau daugiau teigiamų pasisakymų, kad pačiai būtų drąsiau, nes kaip žinoma, daugiau žiūrinčių skeptiškai....
be to manau, kad iskiltu dvi problemos, neturim savo gyvenamo ploto (gyvenam su mano uosviais) ir uošvio psichine sveikata pati abejoju (arba jam jau senatviniai stogo nuvažiavimai), o pagal paskaitytus reikalavimus, bendrai gyvenantys turi sutikti su įvaikinimu....
Pradedu bijoti....
Papildyta:
QUOTE(Zuika1 @ 2006 07 27, 09:54)
Atrodo, kad skaitau savo istoriją

o ka jus nusprendet?
Beje, vyras irgi pradeda bijoti, kad as pasielgsiu moteriskai tipiskaqi, pradesiu ieskoti priekabiu ir begsiu... Dirbu siuo klausimu dabar, na kam man begti, jei jis man pats geriausias?
Atsakyti
QUOTE(ramintas @ 2006 07 27, 18:02)
kurdama temą, matyt, norėjau daugiau teigiamų pasisakymų, kad pačiai būtų drąsiau, nes kaip žinoma, daugiau žiūrinčių skeptiškai....

Skeptiškai žiūri tie, kurie neketina įvaikinti. Jų pasisakymus gali tiesiog ignoruoti blush2.gif
Atsakyti
QUOTE(Vitvita @ 2006 07 27, 18:11)
Skeptiškai žiūri tie, kurie neketina  įvaikinti. Jų pasisakymus gali tiesiog ignoruoti  blush2.gif


žinai ir tie kurie norėtų įsivaikinti,bet sąlygos neleidžia ,irgi į kitus žiūri skeptiškai,pagal sistemą-rūgščios vynuogės.
O šiaip ,tai kuo daugiau,tuo geriau.Man visada labiau prie širdies tas principas,geriau įsivaikinti,nei daryti experimentus su hormonais,be to mano asmeniniu požiūriu,įsivaikinti sprendimą priima brandesnės asmenybės,bet čia taip,gal ne asmenybės,gal pora,jos santykiai brandesni.Šaunuoliai,abejoti galima,bet bijoti ne,bandykit,stenkitės,tas sutikimas,nu ateis namų sąllygų tikrinti ir pamatysi kad nebeisu,ir kad ne taip viskas ir blogai. smile.gif 4u.gif sėkmės.
Atsakyti
QUOTE(alfija @ 2006 07 27, 18:36)
žinai ir tie kurie norėtų įsivaikinti,bet sąlygos neleidžia ,irgi į kitus žiūri skeptiškai,pagal sistemą-rūgščios vynuogės.
O šiaip ,tai kuo daugiau,tuo geriau.Man visada labiau prie širdies tas principas,geriau įsivaikinti,nei daryti experimentus su hormonais,be to mano asmeniniu požiūriu,įsivaikinti sprendimą priima brandesnės asmenybės,bet čia taip,gal ne asmenybės,gal pora,jos santykiai brandesni.Šaunuoliai,abejoti galima,bet bijoti ne,bandykit,stenkitės,tas sutikimas,nu ateis namų sąllygų tikrinti ir pamatysi kad nebeisu,ir kad ne taip viskas ir blogai. smile.gif  4u.gif sėkmės.

Vat kame problema, kadangi namai uošvienės, tai aš neturiu teisės keisti jos aplinkos, tvarka turi būti jos, aš tvarkausi tik savo kambarį, na tada jau kaip noriu, tai įsivaizduokit bendrose patalpose remontą darytą prieš dešimt metų, medžiagines duris ir kt. grožį. Žinoma, švara tvarka nuo to nepriklauso, bet įvaizdis iškart susidaro, ir nesvarbu, kad mes turime materialines galimybes viskam tam pakeisti....
Papildyta:
QUOTE(ramintas @ 2006 07 27, 19:24)
Vat kame problema, kadangi namai uošvienės, tai aš neturiu teisės keisti jos aplinkos, tvarka turi būti jos, aš tvarkausi tik savo kambarį, na tada jau kaip noriu, tai įsivaizduokit bendrose patalpose remontą darytą prieš dešimt metų, medžiagines duris ir kt. grožį. Žinoma, švara tvarka nuo to nepriklauso, bet įvaizdis iškart susidaro, ir nesvarbu, kad mes turime materialines galimybes viskam tam pakeisti....

O uošviai tai sensta, uošvis ypač... mes apmokam pusę visų mokesčių, butas didelis, jie pensininkai neišlaikys, arba gaus keisti i mažesnį, arba vėl kviesti mus atgal... Na bijau labiausiai viso to, kad įtakos davimą vaikučio arba ne, bijau, kad vaikutis sirgs, kad nemokėiu prižiūrėti (man dvidešimt penki ir vaiku dar neturėjau), nesugebėsiu, bijau kad nepritaps, aaaaaaaaaaaaaaaaaaa, bailė
Atsakyti

va negaliu pasakyti kaip su įvaikinimu,bet globai steigti ateina vienas VTAT inspektorius,ir jis jau rašo tinkama,netinkama,remontas nedarytas tai nedarytas,mažai į tai dėmesio,gal kaupia kapitaliniam,gal dar kam,vis gi svarbiau yra pajamos,o be to jis irgi žmogus ir galima tą parašymą koreguoti ir tartis.O dėl baimės vaikučio,nu tai čia dabar,kol į rankas nepaėmei-paimsi ir baimės dings,ir suprasi,kad viską moki,o jei jau taip atsitiktų,kad baisumnu tai tam visas forumas-patars visos,o ir paskaityti yra ką,ir čia.Dėl nepritapimo,kai jau tu jį turėsi-JIS IŠ KARTO BUS JŪSŲ,ABIEJŲ,ir nikieno kito,tai ką čia reiškia nepritaps.Labai mylėsit,pamatysit.Kol sulauksi,būsi ir kaip pagimdžiusi,ir išlaukusi.O žingsnius darykit ir nieko neatidėliokit.Nebijoti,svarbiausia nebijoti 4u.gif ,tų valdininkų,o vaikelio,o kuri čia gimdė ar augint pradėjo pirmąjį jau viską žinodama?Nėra tokių.Viską sužinosi kartu su mažučiu smile.gif .Nesibaimink dėl tų uošvių,vyras su jais tegu aiškinasi,jam tikriausia bus lengviau.
Atsakyti
Sveikute,
Manau, kad gyvenamas plotas nera kliutis. Mes kai isivaikinom suneli taip pat gyvenom su uosviais, turejom viena kambari ir del to nekilo jokiu problemu.
O del vaikucio tai nebijok, bus viskas gerai, susitvarkysi su viskuo. Man buvo 27 kai parsivezem suneli mano, o dabar man 35 ir turiu dukryte 11 menesiu biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(lorka @ 2006 07 27, 20:01)
Sveikute,
Manau, kad gyvenamas plotas nera kliutis. Mes kai isivaikinom suneli taip pat gyvenom su uosviais, turejom viena kambari ir del to nekilo jokiu problemu.
O del vaikucio tai nebijok, bus viskas gerai, susitvarkysi su viskuo. Man buvo 27 kai parsivezem suneli mano, o dabar man 35 ir turiu dukryte 11 menesiu biggrin.gif

Jus vieninteles sia savaite sugebejot priversti nusisypsoti... Aciu... v:4u:
Atsakyti
Nori tu ar nenori, bet priversim mes tave sypsotis dar ne karta biggrin.gif .
Atsakyti