Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

Aciu uz palaikyma ir supratimą taip norisi, kad viskas pasibaigtų ir taptume tikrais tėvais.

pirmiausia tai jau esat pačiais tikriausias tėvais,tikresniais taps tik popieriai,antriausia,tai suprantu puikiai pati taip jaučiausi mažių parsivežus,tai va dabar galiu pasakyti,kad tos baimės tėra tuščias laiko švaistymas,nebijokit,viskas bus gerai .

Kai žiūriu į vaikelį, tai tokie stiprūs jausmai apima, kad baisu net pagalvoti, kad gali kas nors pasikeisti. O jis toks gražuolis, rubuilis, na bet vistiek norisi, kad tas procesas pasibaigtų, tada galėtume ramiai augti. O man labai svarbu, kad ne viena tokia esu, kai pagalvoju, kiek čia tenka mums išgyventi, tai kokios beprasmės tos kalbos, kad įvaikintą vaiką gali mažiau mylėti.

labai saunus postai! kaip gerai, kad vaikuciai patenka i jusu seimas.

raminta, tikiu, kad padarysite teisinga gera sprendima ir busite abu labai laimingi kartu su 3 zmogeliu. vika, bus viskas gerai, tikrai tikiu

mes su vyru masteme apie ivaikinima pries antrojo gimima, jis mums niekaip nesigavo as stresinau del didelio skirtumo, o kai pastojau, sakiau kad vidurinelis labai tiktu...

vis pagalvojame apie ivaiki, bet mane labai gasdina visos proceduros, buvome nueje i ta tarnyba, kuria ivaikinimas nurode, tai motera mums nesugebejo nieko pasakyt, tik liepe forma uzpildyt ir atsinesti sveikatos pazyma ir darbdavio rekomendacija (briedas kazkoks ) ziauriai numuse upa, o po to netrukus pastojau, tai viskas ir nutruko.

ar labai prisimucijote, kol vaikelis atejo i namus? kaip tas rinkimasis vyksta? pasiulo keleta ar viena? ir kaip imanoma issirinkt? man kazkaip galvoj netelpa sitie dalykai.

Na, as dar tik giliam svarstyme, bet mums jau juodai reikia (gamta jau liepia, motiniski ir teviski jausmai ir t.t.), net katina namo parsivilkom, kad tik turetumeme kuo uzsiimti...

nusisnekejau turbut juodas mano jumoras sorry

Raminta, jei esi dar svarstymuose, matyt tiesiog reikia laiko. katinas nuotaika pakels, ir stresa nuims siai dienai. o su laiku ateis ir sprendimas. man atrodo, kad labai naturaliai ateisite iki vaikelio, kuris jums skirtas.

Man atrodo, kad mes vos iskentesim iki vyro atostogu, o tikimes kad gaus po keliu savaiciu, tada pulsim dokumentu pildyt, komisija eiti ir visa kita, na jei maniskis apsipras su mintimi... nors dar siulo daryti antra spermos tyrima, kad butu tikras....

tavo vietoje ir dokumentus pildyciau, juk viskas iki pusmecio gali trukti, ar ne?, ir tyrimus visus pasidaryciau, kad butu 100proc.
dar vienas dalykas - o jus apie donoro sekla nemastete? jei problemos tik vyro puseje, o tu gali pastoti, tai galimas gi ir toks variantas. svarbu, vyro jausmai, bet gal jis nebutu pries.
man rodos viena opcija kitos nepanaikina nebent noretumete tik vieno vaikelio.

Apie donora tikrai nemastome, Lietuvoje nelegalu manau, ir siaip vyras nelabai apsidziaugtu.... per atostogas griebsim viska, na ivaikinimo griebiames, kad nereiketu dviems gyventi, o jei butume tureje savo, na nebent veliau galvotume arba visai ne, bet yra kaip yra....
p.s. nerasyk geltonai, nes neimanoma perskaityti, aciu is anksto

kodel manai, kad vyras neapsidziaugtu? juk ir ivaikintas ne jo genetiskai butu, o siuo atveju tu ir nesiotum, ir maitintum... ka as zinau, vyras juk irgi dalyvauja visuose situose procesuose, nesudalyvautu tik pacioj pradzioj biski.

as neikalbineju, as labai uz ivaikinima, nes tikrai daug lt vaiku, kuriuos reikia mylet, yra kam atiduoti savo motiniskus jausmus, tik yra racijos ir paciai pasigimdyt, jei tik gali.

o del geltonos, cia forume, toks budas snibzdeti tiesiog pazymek ta teksta ir normaliai perkaitysi

Ramintas,
as irgi labai noriu tave padrasinti, kad viskas bus gerai - kai pamatysit vaikeli, ji priglausit ir dziaugsites ji supuodami, tada visos baimes atrodys iveikiamos nes pati zinau, kaip nelengva ryztis ivaikinimui ir kiek baimiu kamuoja
Mes isivaikinom savo antra dukryte, nes po gimdymo komplikaciju ("Aciu" gimdyma priemusiai daktarei...) nebegalejom antro vaikelio susilaukt. Daremes tyrimus, bandem gydytis, bet nuo dirbtinio apvaisinimo susilaikem. Dabar kai pagalvoju, tai man gaila i tuos tyrimus ir gydyma sukistu pinigu ir to, kad taip ilgai delsem su ivaikinimu. Nors kita vertus, esam ramus, kad viska, ka galejom ir ka isitikinimai leido padarem, kad tik susilaukt savo vaikucio - tai galbut irgi svarbu, kad jokie kirmineliai sirdies ateity negrauztu.
O mergyte parsivezem namo vos 7 dienu Ir gyvenimo savo be jos nebeisivaizduojam - ji visus uzkariavo Musu artimi gimines neatkalbinejo, bet laikesi santuriai, o dabar viskas pasikeite - mano mama negali nuo jos atsitraukt - sako, kad sitoji anuke yra jos pati mylimiausia O giminiu ir draugu vaikai dabar tevam ramybes nebeduoda - visi praso broliuka ar sesyte ivaikint, jei jau tevai patys negimdo
Mes taip pat labai pergyvenom del gyvenamo ploto vertinimo - visi gyvenam vieno kambario butelyje, kuris priklauso mano mamai (ji turejo parasyt rasta VTATui, kad leidzia mums jame gyvent), bet tai kazkaip neuzkliuvo, net ir teisme. Taip kad nenusiminkit!
Klausei, kas buvo nelengva? Man asmeniskai nelengva buvo rinktis ir rasyti atsisakymo rastus, jei vaikelio neimi. Nes siulo vaikucius visokius, nebutinai tokius, kokiu prasei. O taip visu ju gaila, visus atrodo noretum priglaust, bet juk taip negali Bet visa laika, kol tvarkemes popierius ivaikinimui ir laukem vaikucio, vis meldemes uz ji, jo mama ir atejima i musu seima - tai kazkaip ramino ir teike vilties, kad sulauksim mums skirto vaikiuko
O kitas sunkumas, nors ir ne toks didelis - kai reikejo darbe pasakyt. Kazkaip tik artimiausi kolegos zinojo apie musu ketinimus, o sefas ir kita valdzia - ne, nes ne tokie santykiai, kad asmeniskumus visokius pasakotis. Sefa sokas istiko, kai vaiko auginimo atostogu isejau O dabar jauciu, kad sunku bus grizt i darba - galvojau po metu, bet sedesiu iki triju - niekaip negaliu savo brangenybes kazkam palikt (tada jausciausi taip, tarsi palikta vaika antrakart palieku...)
Sekmes ivaikinime

Nu bet ir šaunuolės tos mūsų naujokės, eina sau