Labas, mergaitės!
Siunčiu apsakymėlį...
Prabudimas
Ji ir nepajuto, kaip vieną dieną visi namai prisipildė augalų. Gėlės lapojo ant lentynėlių, mažuose ir didesniuose stelažuose. Ilgainiui ji nukrovė vazonėliais didelį dar iš tėvų paveldėtą ąžuolinį rašomąjį stalą, seniai jau rašė kompiuteriu, o baldas tebuvo reikalingas stalčiams. Gėlė sanpaulija ilgainiui pakeitė bendravimą. Dukra augo, vis labiau skyrėsi interesai, paskui panelėjo, rytais jau nebereikdavo jai supinti kasų, o vakarais vonioje nutrinti nugaros. Vyras kuo toliau, tuo labiau visą savo kūną ir kraują skyrė darbui, pinigų stygius niekaip neleido stabtelėti.
Jos hobis, iš pradžių kiek nustebinęs šeimą, vėliau tapo neatskiriama motinos įvaizdžio dalimi. Ji galėjo nematyti rytmetį paburkusių nuo ašarų dukters akių (ai, vėl išsiskyrė su nauju kavalierium, jau tos panelės), mokėjo nepastebėti, kad sutuoktinis liūdnas ir nekalbus, nes namuose stinga gyvumo. Tačiau jos priekabus žvilgsnis niekad nepraleido nė vieno nulinkusio, suglebusio ar parudusio sanpaulijos lapelio. Rytais pirštai automatiškai perlėkdavo vazonėlių žemės paviršiumi, tas gestas pasidarė būtinas kaip įprotis kasdien išsivalyti dantis.
Namai virto tylos oranžerija. Prisitaikė ir dukra: vakarais užsidarydavo savo kambaryje, ryte dingdavo moksluose. Gal jau nėščia? kartą pagalvojo apie dukrą motina, išvydusi papilnėjusią merginos figūrą, tačiau staiga jos žvilgsnis užkliuvo už pasodintų sanpaulijų lapelių padėklo. O Dieve! sukliko moteris. Penki užsilenkė!... Ji puolė apžiūrinėti mažučių vazonėlių, kėlė juos, uostinėjo žemę , na, lyg pelke ir nedvelkia, kraipė galą, kol galop pravirko ir tėškė įsiutusi padėkliuką su augalais ant grindų. Kas atsitiko? nusigandęs paklausė vyras. Nusiramink... mėgino guosti.
Ji išsiveržė iš vyro rankų ir puolė prie telefono. Aš tai karvei parodysiu, putojo sau, žinos ji man, kalė, kaip pardavinėti šūdą... Susiriejusi telefonu su sanpaulijų pardavėja, pravirko. Jau ėjo šluotos, tačiau pamatė, kad viskas sutvarkyta. Vyras nustebęs tyrinėjo ją žvilgsniu, tarsi pirmą kartą matydamas. Gal nueiname šiandien visi į kiną? pasiūlė. Kokį kiną, ji beviltiškai numojo ranka... šitiek pinigų sukišau, o užsiroviau ant tokios sukčiuvienės, įkišo velniai žino ką, man dar to nėra buvę... Eikite be manęs. Noriu pagaliau susitvarkyti savo augalų katalogą, tai tarusi vėl ėmė kilnoti vieną po kito vazonėlius.
Vakarop vyras su dukra išėjo. Ji liko viena namuose, tai atsitikdavo ne taip jau dažnai. Atsivertė savo sanpaulijų registracijos sąsiuvinį ir staiga pajuto, kad kambariuose tarsi kažin kas zvimbia. Tai zvimbė tuštuma.
Jai pasidarė negera. Ėmė ilgėtis to laiko, kai visa šeimynėlė klajodavo po miestą, užeidavo į kokią kavinaitę, paskui patraukdavo į kiną, vakarais visi skaitydavo garsiai, drauge ar skyrium, bet vis tiek jausdavo, kad jie visi kartu. To laiko, kai dukra noriai dalydavosi savo gyvenimu, seniai nebėra. Tuo metu ant moters palangės težydėjo viena vienintelė sanpaulija, violetinė, dovanota brangios jos širdžiai bičiulės.
Moteris viską dabar galėtų papasakoti apie savo turimas penkiasdešimtį sanpaulijų, apie jų veisles ir auginimo ypatybes, apie spalvą, mutacijas, sportus, žino, kiek kainavo kiekvienas lapelis ar sanpaulijos vaikiukas. Atmintinai gali išvardyti prekiaujančiųjų sanpaulijomis adresus. Tačiau negalėtų pasakyti nė žodžio, ką šiuo metu jaučia jos artimųjų širdys, jų, klaidžiojančių kažkur mieste be jos, savo vienintelės.
Ji įkvėpė oro ir surinko vyro telefono numerį...