Juliuko fondas - Puslapis 3 - Archyvas

Vakar "Lietuvos rytas" buvo labai gražus straipsnis apie "Juliuko fondo" veiklą. Taip kad visiems pesimistams ir "komentatoriams" belieka patylėti - tikslas yra, renkami pinigėliai ir žingsnelis po žingsnelio įgyvendinamos sergančiųjų vaikų svajonės. Tai jau antra mergaitė išvykusi į svajonių šalį.

Vėžiu susirgusių vaikų svajonės kartais virsta realybe

Audronė BALTKOJYTĖ
LR korespondentė, Vilnius,
Kristina NASTOPKAITĖ
LR korespondentė Barselonoje
2008-09-02
„Liga mane išmokė daugelio dalykų. Svarbiausias jų – tikėjimas, kad viskas bus gerai“, – kalbėjo septyniolikametė Dovilė Ruzgytė, įveikusi kraujo vėžį. Ką tik išsipildžiusi jos svajonė – paskraidyti lėktuvu – suteikė merginai daug džiaugsmo.

Lietuvoje veikiantis Juliuko fondas suorganizavo Dovilei ir jos motinai Jūratei Ruzgienei kelionę į vieną populiariausių Katalonijos kurortų Salou.
Praėjusį antradienį jos kartu su Juliuko fondo steigėja Egle Mėlinauskiene atvyko į Ispaniją savaitei pailsėti.
„Norime, kad vėžiu sergantys vaikai pamatytų pasaulio. Juk svarbi ne tik medicininė, bet ir dvasinė, psichologinė sergančio vaiko ir jo artimųjų būklė“, – „Lietuvos rytui“ sakė E.Mėlinauskienė, pati prieš keletą metų patyrusi onkologinės ligonės dalią.
Juliaus, kurio vardu pavadintas fondas, jau nebėra – sunkia vėžio forma sirgęs devynmetis mirė prieš trejus metus.
Paskutinę jo svajonę – aplankyti Disneilendą – išpildė šalies prezidentas Valdas Adamkus.
Tęsdama šią misiją ir siekdama išpildyti kitų sergančių vaikų svajones, Juliaus motina Edita Jakutytė su fotomenininke E.Mėlinauskiene įkūrė fondą.

Liga išmokė tikėjimo

Salou švietė nekaitri rugpjūčio popietės saulė, pakrantę skalavo Viduržemio jūra, o Dovilė ir jos motina J.Ruzgienė apie devynis ligoninėje praleistus mėnesius kalbėjo kaip apie vieną svarbiausių pamokų jų gyvenime.
„Liga mane išmokė daugelio dalykų. Svarbiausias jų – tikėjimas, kad viskas bus gerai.
Viltis ir geros mintys dabar – svarbiausi dalykai gyvenime“, – kerėdama savo šypsena sakė Žemaitkiemio miestelyje (Ukmergės r.) gyvenanti Dovilė.
Praėjo beveik dveji metai nuo tos dienos, kai Dovilei buvo pranešta, kad ji serga kraujo vėžiu – leukemija.
„Iš pradžių net nežinojau, kas ta leukemija. Kai paaiškino, supratau, kad teks ilgokai gulėti ligoninėje.
Bet nenusiminiau, nes tuomet net svajojau ten pagulėti – kad visi rūpintųsi, aplink šokinėtų.
Tik, aišku, nežinojau, kad taip ilgai gulėsiu.
Dabar svajoju atsargiau. Tikiu, kad įvykius galima prisišaukti mintimis“, – kalbėjo Dovilė.
Ligoninėje ji praleido devynis mėnesius. Po chemoterapijos seansų Dovilė buvo labai nusilpusi, ji tris savaites praleido reanimacijoje.

Motina diegė viltį

Visą laiką ligoninėje šalia Dovilės buvo jos motina.
„Iš pradžių maniau, kad liksiu Žemaitkiemyje, tačiau kai pamačiau svyruojančią Dovilę su prijungtomis lašelinių sistemomis, supratau, jog jai manęs būtinai reikia.
Manęs ir mano optimizmo“, – pasakojo J.Ruzgienė.
Į tą pačią palatą buvo paguldyta kita moteris su vėžiu sergančia dukterimi.
„Jos mintys buvo šviesios, o man tik to ir tereikėjo – norėjau tik gerų pavyzdžių, nenorėjau klausyti, kad kas nors blogai.
Todėl ir aš Dovilei nuolat kartojau, kad viskas bus gerai, kad ji pasveiks. Tai kartodama ir pati tuo patikėjau, sustiprėjau“, – pasakojo J.Ruzgienė.

Gyvena be jokios baimės

Kad ir kaip būtų keista, Dovilei buvo sunku palikti ligoninę.
„Atrodo, visi turėtų iš jos bėgti. Bet man ligoninė buvo tapusi antraisiais namais, o mane gydžiusi gydytoja Indrė Tamulienė – geriausia drauge. Buvo sunku visa tai palikti“, – pripažino Dovilė.
Kad savo darbui ir sergantiems vaikams atsidavę visi vaikų onkohematologijos skyriaus gydytojai, pastebėjo ir J.Ruzgienė.
„Nežinau, ar tie medikai iš viso turi savo gyvenimą – juk jiems pacientai gali skambinti ištisą parą“, – vaikų gydytojus prisiminė J.Ruzgienė.
Šiuo metu Dovilės kraujo tyrimų atsakymai geri. Ji nustojo gerti vaistus, tik kas tris mėnesius atlieka kraujo tyrimus.
Nors ligos atsinaujinimo rizikos nebelieka tik praėjus penkeriems metams po pasveikimo, Dovilė gyvena be baimės.
„Kuriu ateities studijų planus, mąstau pozityviai.
Dar ligoninėje pradėjau skaityti knygas apie pozityvų mąstymą. Jos man suteikė daug stiprybės“, – sakė džiaugsmu spinduliuojanti mergina.
Dabar ji atrodo puikiai – net neįtartum, kad dar neseniai buvo sunkus ligonis.
Jos kelionę į Ispaniją parėmė kelionių operatorius „Tez Turas“, padovanojęs Dovilei įėjimą į vieną didžiausių Ispanijos atrakcionų parkų „Port Aventura“ dviem dienoms.

Liko tik vaizdo įrašai

Klaipėdietei E.Jakutytei jos ir sūnaus Juliaus kelionę į Disneilendą bei kitas šalis primena tik nuotraukos ir vaizdo juosta.
Juliaus kova su labai reta piktybine vėžio forma – alveoline rabdomiosarkoma – truko vienerius metus, šešis mėnesius ir devynias dienas.
2005-ųjų rugsėjo 28-ąją berniukas, sulaukęs, kol prie jo lovos ištvermingai dieną naktį budėjusios motina ir gera šeimos draugė E.Mėlinauskienė akimirkai snustelės, tyliai paliko šį pasaulį.

Liga užklupo netikėtai

Kova už tuomet aštuonmečio Juliaus gyvybę prasidėjo 2004 metų kovo 19-ąją.
„Diagnozė trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus“, – vis dar prisimena 31 metų E.Jakutytė.
Klaipėdos vaikų ligoninės gydytojai iš pradžių įtarė pleuritą, tačiau supratę, kad kažkas ne taip, pradėjo konsultuotis su Vilniaus universiteto vaikų ligoninės medikais.
Atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą, biopsiją, kitus reikalingus tyrimus, paaiškėjo negailestinga diagnozė – alveolinė rabdomiosarkoma, trečioji stadija.
Auglys buvo apipynęs gyvybiškai svarbius audinius ir aortą.
Julius pradėtas gydyti vaikų onkohemotologijos skyriuje.
Iki tol buvęs judrus, energingas vaikas staiga tapo viskam apatiškas – su niekuo nenorėjo bendrauti, mažai valgydavo.

Išpildė didžiausią svajonę

Atrodė, kad gydymas padėjo. Piktybinis auglys mažėjo.
2005-ųjų kovo 10 dieną turėjo baigtis švitinimo procedūros, o kovo 5-ąją vyko LNK Gerumo dienos akcija.
Prezidentas V.Adamkus apsilankė onkohematologijos skyriuje, sergantiems vaikams dalijo dovanas, fotografavosi su mažyliais.
Julius, gavęs laidos vedėjos žodį, paklausė prezidento, ar jis neišpildytų jo svajonės – berniukas norėjo apsilankyti Disneilende.
Prezidentas visų šalies žiūrovų akivaizdoje pažadėjo tai padaryti. Ir padarė.
„Disneilende Juliukas buvo labai laimingas. Nepaisydamas skausmų, šėlo iš visos širdies.
Ten jis man pasakė: „Mama, kaip norėčiau, kad visi vaikai čia atvažiuotų“, – prisiminė E.Jakutytė.

Auglys staiga atsinaujino

Prieš kelionę medikai dar kartą patikrino Juliaus sveikatą. Paaiškėjo, kad auglys atsinaujino.
E.Jakutytė nusprendė pagalbos kreiptis į specialistus užsienyje. Moteriai pavyko išvežti sūnų į Austrijoje esančią Insbruko kliniką.
Medikai Juliaus kepenyse aptiko metastazių.
„Jie man negalėjo pasakyti nieko paguodžiamo. Juliui liko gyventi gal du, gal penki mėnesiai. Tikėtis pusės metų buvo naivu“, – prisiminė moteris.
Diena, kai ji tai išgirdo – 2005 metų gegužės 29-oji – tapo siaubinga. Ryte E.Jakutytė sužinojo, kad negyvas rastas jos tėvas, o po pietų – jog sūnui gyventi liko mažiau nei pusmetis.

Idėją pasiūlė aplinkiniai

Per berniuko mirties metines E.Mėlinauskienė, visą ligos periodą fotografavusi Julių, pasiūlė surengti nuotraukų parodą.
Be to, moterys nutarė paties Juliaus piešinius išleisti kaip atvirukus.
Į renginį buvo pakviesti visi norintys ir prisimenantys mažąjį Julių.
„Per renginį dovanojome žmonėms atvirukus su Juliaus piešiniais.
Jie pasiūlė už juos rinkti pinigus ir taip tęsti prezidento pradėtą gražią misiją – įgyvendinti kitų vėžiu sergančių vaikų svajones“, – kalbėjo E.Jakutytė.
Taip kilo Juliuko labdaros ir paramos fondo idėja. E.Jakutytė ir E.Mėlinauskienė jį įkūrė 2007-aisiais.
Fondo tikslas – įgyvendinti vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, svajones.
„Rodos, galėčiau apie tai negalvoti, pamiršti, nes mano pačios vaikas šiandien sveikas.
Tačiau žinau, kad kiekvieną dieną bent viena Lietuvoje gyvenanti šeima išgirsta kraupią žinią: „Jūsų vaikas serga vėžiu“, – pasakojo E.Mėlinauskienė.
Ji puikiai supranta, kad ne visiems vaikams lemta pasveikti.
„Tačiau mes, suaugę žmonės, galime bent maža dalelyte palengvinti jų kančią, suteikti vaikams džiaugsmo“, – įsitikinusi menininkė.

* * *
STATISTIKA :
Kas mėnesį – dvi mirtys.
Vėžys – antroji pagal dažnumą vaikų mirties priežastis po traumų.
Dažniausia vėžinė liga vaikystėje yra neuroblastoma. Rečiau pasitaiko leukemija, centrinės nervų sistemos vėžys, inkstų ir minkštųjų audinių navikai.
Pastebėta, kad berniukai serga dažniau.
Kasmet pasaulyje nuo vėžio miršta apie 100 000 vaikų.
Lietuvoje nuo vėžio kiekvieną mėnesį miršta du vaikai.

Šaltinis - "Lietuvos rytas" 2008-09-02 d.

Gerbiamos mamos, visi komentarai atsiranda arba is turimos tikslios informacijos, arba del tikslios informacijos trukumo. Taigi, didzioji dalis Jusu, neturi bendro supratimo, apie ka kalba. Ar pasidomejote nors viena, kur ir kaip buvo panaudoti a.a. Juliukui paaukoti pinigeliai jam issejus is sio pasaulio? Ne. Yra zmoniu, kurie artimai bendravo su Juliuko mama ne vienus ir ne du metus, todel zino daug daugiau, negu Jus cia. Todel neginkite aklai zmogaus, kurio gerai nezinote. Kodel piktinaties komentarais is Vakaru ekspreso laikrascio? Nes nezinote tiesos. Kodel tokiu komentaru nerasite apie Rugiles fondo ikureja? Todel, kad vien pabendravus su siuo zmogumi darosi silta ir gera. Paziurejus fondo tinklapi, matosi darbo aiskumas ir protingumas.
Kas liecia Egles M. "mena, pripazinta visame pasaulyje" - reikia buti nukvakusiu filosofu, kad tokiu budu leisti kitiems susimastyti apie meile... mirti... gyvenimo trapuma. Nepazystu nei vieno, kuris teigiamai ivertino nuotraukas "diagnoze". Tiek vyrai, tiek moterys (ivairaus amziaus) buvo sokiruoti. Gal but fotografijos technikos, apsvietimo, vaizdo fokusavimo prasme nuotraukos yra grazios ir profesionalios, taciau tema - atleiskit - apsurdiska. Ne duok Dieve, tokios nuotraukos patektu serganciam vaikui i rankas. Juk tai totalus vilties isgyventi zlugdymas. Galu gale, nepagarba mirusio vaiko atzvilgiu. Susiraiciusio nuo skausmo vaiko kunelis ant morgo stalo - KOKIA CIA FILOSOFIJA??? Nebent penas nekrofilams ir tokiems "priciuozusiems", palaikantiems toki mena.
Kaip sako, ilga kalba - trumpa mintis. Padekime kaip galime sergantiems vaikuciams. Tik pries darant si kilnu darba, pagalvokime, kaip tai darome... Stiprios visiems sveikatos ir sekmes!

su pagarba

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis