Buvo mano praktikoje toks atvejis. Berniukas, kai jį atvesdavo tėtis - virsdavo ir rėkdavo rūbinėlėje, arba įsitverdavo į tėčio drabužius ir vargšas tėtis turėdavo nuplėšti vaiką nuo savęs ir įduoti man į glėbį. Jei atvesdavo mama problemų kur kas mažiau. Kai mama pasiimdavo, vaikas net nelabai norėjo išeiti, klausė "kur tėvelis" ir panašiai. Su tėveliu vėl puldavo į ašaras. Manyčiau, kad labai geras patarimas vesti į lopšelį tam šeimos nariui, kuris mažiau protestų susilaukia. Atrodo, kad vaikas manipuliuoja mamos jausmais. Nelaikau, suprantama, jo jokiu apgaviku, jam tai kažkaip instinktyviai gaunasi, vaikai puikiai pajunta, ką yra lengviau palenkti į savo pusę jie tuo labai sėkmingai naudojasi, taip prisitaiko prie gyvenimo situacijų. Užtenka suaugusiam padaryti vos vieną kitą klaidelę ir vaikas ima suaugusįjį valdyti.
Nepaisant nieko būtina labai ramiai, bet tvirtu balsu (ir žiūrint vaikui į akis) pasakyti maždaug taip: aš tave labai myliu, bet dabar turiu išvažiuoti, o vakare vėl atvažiuosiu. Toliau - trumpas bučinys ir skubiai pro duris...
Žiauru? Tarsi ir taip, bet dažniausia padeda, jei tik jūsų vaikas yra adekvatus situacijai ir nesate jam įskiepijusi sutrikusio elgesio pagrindų.
Ir patikėkit, jokia auklėtoja nenuslėps nuo jūsų, jei vaikas žviegs grupėje kelias valandas nenutildamas. Visų pirma, dažniausiai auklėtojos sugeba nuraminti bet kurį rėksnį, o, jei tikrai negalėtų - jums - net neabejokit, paskambintų. Kai grupėje 15 naujokų, menkas džiaugsmas laikyti nenuraminamai verkiantį mažiuką, juo labiau, kad nuo jo kiti "užsikrečia". Terminai mano kiek netinkami, bet "siusintis ir pusintis" privalome su vaikais (ir tai tik kai kuriais atvejais), su tėvais kalbantis geriau viską vadinti tikraisias vardais.
Vertinu. Ačiū.