Globėjai vienykimės

Sveikos gyvos naujame susitikime

Net nepajutome kaip prabėgo beveik dveji metai...Kiek čia buvo mūsų minčių ,emocijų,prisipažinimų...Smagu,kad galime pasidžiaugti,pasiguosti,pasidalinti patirtimi ir paprasčiausiai moteriškai paplepėti.

O problemos...juk turime jų kaip ir visos šeimos,bet kai nudžiugina Vyras -švelniu dėmesiu,vaikas -mielu apsikabinimu,kaimynas-linksmu pasilabinimu,draugas-nuoširdžiu patarimu Atrodo gyvenimas tampa gražesnis ir mielesnis

Juk mes mokame dalinti gėrį ir supratimą-nes tada tampame geresnės ir laimingesnės

sveika , Ramute , labai geri žodžiai, tieiog , ai ką čia ir besakyti- vienas žodis- Ramutė ir viskas tuo pasakyta.

Aš irgi nekeliu reikalavimo gerbti, ir dėkingumo toli gražu nereiklauju iš vaikų. Man tikrai nereikia nuolatinio linksėjimo, ar pataikavimo.
žinai gal tu ir gerai darai, gal aš nemoku auginti vaikų, esu netobula, ir tikrai ne pati geriausia mama. Ilgą laiką galvojau, gal nereikėjo imti dukros, gal jai blogai bus su manim, gal nesugebėsiu būti gera jai mama.
Tačiau visdelto apie auklėjimą kažkiek nusimanau.
Tu daug giri savo sūnų, įžiūri gerus bruožus, bet supranti nereikia taip užsiciklinti, va mano tai geras, mano moka prisitaikyti, mano toks, mano anoks. Kartais pergiria mamos, nepastebi negerų dalykų. Ir man mano vaikai geriausi, mieliausi, ir visokie kitokie. Bet visada labiau norėjau ir norėsiu, kad geriau (žinau čia jau senoviškas mąstymas, dabar kiekvieną vaiką prezidentu reikia auginti, tik kad toli gražu jie tokiais jau seniai neauga)mano vaiką aplinkiniai girtų. Va tada aš būsiu rami, o kad aš viena girsiu, joks čia pasiekimas. Nors suprantu, kad vaikui tėvų palaikymas labai svarbu.
Draugė visada taip susilaikydavo nuo dukrų užtarimo, gyrimo, sakydavo, nu ką aš žinau, kaip bus, bet mergaitės tai šaunios užaugo, pavyzdys visiems, į svečius kai atvažiuoja, tai šaunu žiūrėti, tokios meilios, mandagios, bet kartu ir gyvybingos, linksmos, išradingos.
Dėl atsakomybės. Ją turi turėti visi pagal amžių. Atsakomybė už ištartą žodį, už gerą mokymąsi, už savo elgesį viešoje vietoje ir t.t. Kažkaip keistai atrodo, jei vaikas neišmoks atsakomybės, tai jau suaugęs jis iš karto pasidarys atsakingas. Manau viskas yra ugdoma palaipsniui bėgant metams, juk sutiksi kad pagrindiniai pamatai padedami iki 3-4m. vaikui. Paskui jau auklėjimas, ugdymas, švietimas. Nežinau gal aš labiau žemiška, tačiau noriu, kad mano vaikai būtų geri žmonės, gal didelių darbų nenuveiktų, bet kad ir nieko nenuskriaustų gyvenime.

va va kaip gerai man pažystamos tos mintys .
Aš nežinau ar aš darau gerai, man taip atrodo kad gerai, o va pažiūrėsiu ką gyvenimas parodys.
Dar, aš puikiai suprantu, kad tau nereikia galvų linkčiojimo ir pritarimo, ir sakykim aš net gerai suprantu, jog mūsų auklėjimas ir supratimas apie auklėjimą yra labai artimas, tik kitais žodžiais išsakytas . Ką aš žinau, gal ir mandagus tas mano vaikas, niekas dar juo nesiskundė- visi giria, tai aš galvoju sau, kad tik nepasgadintų taip jau giriamas. Palepintas, bet su protu. Mes gyvenam su sese vienam bute, tai vakar kaip tik su Muniu kalbėjom apie Džiugą, o koks jis. Va sako , jis toks kaip reikia berniukui. Žodžiu ir išvardino visą eilę jo privalumų- pirmas pasirodo, kad niekam ant galvos sau lipt neleidžia, kad nuo sunkumų nebėga, iš kažkokių vaikiškų muštynių nebėga- nebailus žodžiu. Ir apskritai, tai moka pakentėti ir nebliauti. Žodžiu tam jau berniokiškam gyvenime, rolių pasiskirstyme išsilaikys. Mėgstamas jis kieme sako- ir vyresnių ir vyriausių ir bendraamžių. Galvoju gerai. Pas mus ant kiemo chuliganų ir nėra. Vienas bandė reikštis, bet nunyko.
Žodžiu ,aš taip manau, kad ir tavo ir mano vaikams/ui gyvenime seksis ir viskas bus gerai.
Nu jeigu imt save, tai atsakomybės kaip po tokios išmokau tik kai suaugau, šiaip ji man labai miglota visgi atrodė. Va kai atsisėdi ant savo užpakalio ir išmoksti. aš anksti baigiau vidurinę, ir į Maskvą išvažiavau kai man buvo šešiolika, tai ta pirmoji atsakomybė visų pirma už save buvo-išgyventi iiš duotų tėvų pinigų ir tas suvokimas, kad jie dabar iš niekur neišlįs kai man bus negerai. Paskui suvokimas kad tik nuo manęs priklauso gausiu aš stipkę ar ne, irt.t., vėliau supratau, kad sąntykiai su mane supančiais žmonėm priklauso irgi tik nuo manęs, tai kas liečia mane pačią. Taip, aišku kažko mokė, kažkas iš atminties išlįsdavo- bet visa ką aš atradau gyvenime- mano atradimai, visi guzai gyvenimo irgi mano. Ir kai aš jaužiūriu į tuos užaugusius sesės vaikus, tai kažkaip labai aiškiai matosi, jog nieko per daug neišmokysi- visvien jie darys taip kaip jiems atrodo, ir tai gerai. Kiekvienas turi rinktis savo guzus gyvenime.aš taip manau ir viskas.
V

Ar pastebi kad tik abi diskutuojam, kiti bijo kištis į galingas mūsų mintis

Ai nežinau net kaip čia geriau. Kiekviena norim tik geriausio savo vaikams. Stengiuosi gyventi teisingai. Žinai su laiku išmokau atlaidumo, tolerancijos. Bet sakykim vaikystėje buvau atsakinga. Na norėjau gerai mokytis, norėjau kad mama manimi pasitikėtų, ir pasitikėjo, net labai, todėl nenorėjau nuvilti mamos. Niekada netikrino ar paruošiau pamokas, nes tiesiog pasitikėjo, kad paruošiu, nelabai ėjo į tėvų susirinkimus, nes žinojo, kad tik pagirs. Tikrai kiek prisimenu nieko neprikrėčiau blogo už ką turėtų mama raudonuoti,o va sesuo kitokia, teko mamai raudonuoti. Mama pasitikėjo dėl rūkymo, dėl gerimų, o studentauti išleido rami, kažkaip žinojo, kad nerūkysiu, kad nepadarysiu nieko dėl ko ji nerimautų. Visada manyje buvo toks jausmas, na nežinau pagarba, dėkingumas, ar dar kas mamai, kuris pavertė neskaniu alkoholio stikliuką, cigaretę, o dar vaikystėje pasakyti žodžiai, (dabar gal jie žiauriai nuskambės, bet jie buvo pasakyti nepiktai tik griežtai)jei sužinosiu, kad pavogei ką nors, nors ir šiaudą, pasidėsiu rankas ir nukirsiu pirštus, geriau be pirštų, negu vagis. Iki šių dienų nekyla noras vogti.

tai jau, tikrai

va o aš vaikystėj iš rūkyklos esu nušvilpus kaimynų dešrą . Buvau labai alergiška viskam, tik bulves ir buvo galima ir daugiau visai nieko, kitaip vienu šaša pasiersdavau. Kur tėvailaikė maistą iki šiol neaišku, bet nieko nerasdavau ko man negalima. O kaip norėjosi man tų rūkytų valgių, nu va kaimynai rūkė- aš nušvilpiau ir suvalgiau, rezultatas pasimatė vakare. Kaimynai dešros nepasigedo. Ėjom su mama aiškintis, atsiprašyt ir atsilygint. Šiaip tai amnęs gailėdavosi kaime- nu kaip man taip nieko negalima, ir amžinai kuo nors vaišindavo- aš vaišindavausi.O ir šiaip , su manim buvo sunku- nu visur pilna, tai tą padariau, tai aną. Mokytis man jokių pastangų nereikėjo- du kartus per klases šokau. Dar galėjau šokt, bet kažkaip kažkas neleido, ne tai ministrija Lietuvos, ne tai TSSR daugiau negalima buvo. Kažkaip neįsivaizdavau kaip ten kiti du ar tris gauna. Ketvertų tik už darbinį mokymą(traktorių vairavom) mokymą turėjau ir braižybą.Irgi nesuprantu- nu kaip žmonės tiesiai su liniuote braižo, aš tik kreivai.Bet išleido mane mokytis, nepaisant nieko , kokia bebūčiau buvus , tikriausia jaudinosi. Manęs neinformavo apie tai, įtariu būčiaugiliai nesupratus . O paskui jau viską pati dariau. Rūkyti ir gerti nebuvo su kuo pradėti- visi studentai buvo vyresni- su vaikais gi neprasidėdavo- o kai jau buvo atsiradę mano metų - nu tai aš su fuksais nebeprasidėjau- trečiakursė gi buvau .Tai kaip būtų buvę kitu atveju ir nežinau. O paskui jau viskas gyvenime ir išsilygino.Rūkymas pasidarė nebeįdomu, gėrimas apskritai buvo kažkur už mano suvokimo ribų- nebuvo geriančios aplinkos nei arti nei toli nuo manęs ir man tai buvo neaišku. Kaime kuriam aš užaugau buvo du pijokai ir viskas. Galų gale mano mama gi buvo mokyklos direktorė- pobjauris žmogus, kaip pedagogas puiki, vaikai mylėjo, bet šiaip sutart su žmonėm jai nesisekė. su mum niekas bendraut ir šiaip nesiveržė. Tai daug ko gyvenime ir nemačiau, man neegzistavo taip sakant. Tai aš tai kažkaip visa tai ir praėjau už nieko neužkliūdama. O sesuo- visur , gal kad vyriausia buvo, nežinau. Nieko blogo ji nedarė, nu ją tiesiog persekiojo- tai ne su tuo kalba, ne sutuuo draugauja, ne tąą įsimylėjo ir t.t. atitnkamai ir bėdų turėjo. Kaip sesuo sako- tyčia taip elgėsi, o kam persekioja.
O paskui jau mano gyvenimas krūtai pasisuko, neturėjau laiko niekam, net gilesniems apmąstymams.
O paskui viskas vėl pamažu sugrįžo į savas vietas, atleidau tėvams, pati su viskuo susitaikiau, priėmiau viską kaip buvo ir tada atsirado ir Džiugas, o artimu laiku atsiras ir dar vaikų

Na tiesą sakant nesikišu į jūsų galingas mintis,bet su domesiu paskaitau ir tyliai sau paanalizuoju ką galvoju ir darau taip o ką kitaip...Juk kiekviena siš mūsų savotiškai teisus ir turi savo gyvenimo patirtį ,o kad į diskusiją neįlendu-tai dar nereiškia kad nepritariu

O jeigu kalbėti apie žemiškus dalykus-tai mums nėra lengva šiuo metu,nes tas rudens-žiemos-pavasrio metas atsiliepia į kantrybę,vaikų išdaigas,nenorą girdėti ir vykdyti ...Man sunkiausia pamokų ruoša ...su keturiais mokinukais reikia atsėdėti...Išbandžiau visokias premijų-pramogų-pirkinių programas...padeda,bet neilgam

Yra liaudiškas posakis-pasitikėk,bet tikrink...Pagaunu savo hiperaktyvistus meluojant...Pasimečiau ir sutrikau-išsiaiškinom,pasikalbėjom...Viskas tvarkoje...Bet sekančią dieną tas pats...Yra melas ir vaikiškos fantazijos-kuo jos skiriasi...Čia kalba eina apie pamirštus sąsiuvinius,nenuėjimus pas logopedą,nežinia kam išleistus pietų pinigėlius,ar praleistą pamoką....

Ai mano irgi negirdi. Kartą sakau užrašiau abu pas LOR gydytoją, vyras sako o kam, sakau neprigirdi vaikai, sūnus sako nu mama tikrai gerai girdžiu. Sakau kad ne. Girdi kas tau naudinga, sakau gal kokių leidžiamų išrašys klausiai gerinti Oi ne sako girdėsiu tik neleidžiamų.
Dukra klausė iš pradžių, o dabar dar labiau nei sūnus neprigirdi, bet tik sušiugždink saldainius, tai už kilometro girdi.

nu dabar tai iš savo profesoriškų aukštumų kaip žiebsiu . dėl pinigėlių tai kaip ir aišku- kiti turi- jie irgi nori kažką turėti, kažam išleisti. Sąsiuviniu kai ko neparuoši- visada namie palieki žmogus gi galvoja, jog čia jau labai gudru. Pas logopedą- pratimus užduoda, jei mankštą kokią duoda- gali ir skaudėti, į pamoką nenueina- nu ir kiti taip daro. Logikos gilios tame nėr.
Ir visi galvoja, kad niekas nesužinos aha, vakar sužinojo, rytoj - netikrins. Darau tą patį, ir šiandien sužinojo- rytoj gal nedarysiu.
Nu maždaug taip teisinasi ir galvoja. O ką daryt( kaip tas Radžis), tikriausia tikrint ir tikrint, nors šiaip gėda pasidaryt turėtų ir viskas baigtis geruoju. Ta prasme tikiuosi, kad čia ne piktybinis nusiteikimas. Bet čia ne fantazijos- čia noras neatsilikti nuo kitų.
O šiaip tai gal ir pabandyt tas dar kokias prizų programas. Pvz. pats susidėjo knygas, sąsiuviniu- tau atnešė parodėkad taip ir yra- užsidirbo. Į kokią ten tauppyklė nu trisdešimt centų įdėt- nepadarė, reikėjo priežiūros- per pus mažiau, nieko nepadrė- išimt kokią tai sumą. Gal padėtų . Bet sumas gi nusistatytumėt. Tas pats ir su pabėgimais ir pinigų išleidimams ne tam kam jie skirti. Nu maždaug tie kur taupyklėj- galės savo nuožiūra išleist- išleido anksčiau savo nuožiūra,arba išimt arba sutaupyt. Gal ne visai kvailai patariau .

Oi ,mano hiperiukam jokie taupymo būdai nepritaikomi...jeigu pinigėlį gauna sekmadienį,kai niekur nevažiuoja-tai tiesiog vietoje nenustygsta .Ir dėl to ta jų piniginė būna lengviausia...Šiaip,kadangi pinigėliai aišku visiem reikalingi ir noriu pripratinti,kad mokėtų jais naudotois-įkūrėm banką .Sugalvojom savo sistemą už kokius darbus ar nuopelnus ten įdedam pinigėlių...Už dešimtukus dedam 10-be jokių ginčų....nors tų dešimtukų jau ne tiek ir daug...Jeigu kuris nenori važiuoti su klase į ekskursiją-tą sumą irgi atidedam į jo vokelį .

o už melą-tai pykstu,nes aš niekada nebaudžiu už teisybę...žiūri dvi mėlynos akytės,styro riestos kasytės-puola į glėbį ir džiaugiasi,kad logopedė nieko neuždavė arba jos šiandien tikrai tikrai nebuvo...o aš tai gi ir patikiu

gera sistema , tai dar ir pamokų ruošimą apmokestinkit- į rankas nėr kuo duot tų pinigų.
Žinai, kažkaip nelabai įsivaizduoju kaip tie vaikai neruošia pamokų, mūsiškiai ruošė ir ruošia, ir nieko už tai negauna. Kažkokie įdomūs, žodžiu tie mūsiškiai. Nu aš irgi tik vieną kartą tų pamokų neruošiau, ir tai pirmoj klasėj, kai pagaliukus reikėjo rašyti-mamai paaiškinau paprastai- mokytoja pradėjo, mokytoja ir pabai
Tai tu jai sakyk- nugi į "Kelias į žvaigždes" jos nepriims, jei ji pas logopedą nevaikščios. Nežinau ką jai dar sakyt, nu ji tokia- visi ja patikėtų, gudri mergaitė. O ar jau ji tikrai hiperaktyvi , man tai atrodo kad ne. Šiaip padykus, bet kad hiperaktyvi . O čia kas jai taip nustatė?

Ačiū dievui niekas nenustatė,bet kadangi brolis...tai mes taip pajuokaudami terpusavį pasakom.

O šiaip geri tie mano vaikai,bet paprasčiausiai ir pati kartais pavargstu ar kantrybės pritrūksta...Vakar skambino Karolio mokytoja,,,vaikas neatsinešė rašymo sąsiuvinio,pažymių knygutės...o jis paprasčiausiai nenorėjo išsiimti iš kuprinės... Mokytoja juk kuprinės netikrins...