Globėjai vienykimės

aš apie Minimūzos dainavimo pamokėles.

žinok labai norėčiau,kad pasikeistų,bet kaži į kurią pusę bus visas pasikeitimas.kad nepradėtų pavydėt ar dar ką.šiaip norėčiau,kad mažajai mokslai gerai sektųsi,tai gal ir dičkė pasitems ir nebeplaukios.nors jau mažoji parodė savo nagus.didžiąjai reikėjo pabraukti lietuvių kalboj pažyminius.tai išvardinau visus klausimus ir sakau brauk.taisyklė su klausimais jai knygoje po nosės.ale sėdi ir svajoja.o mažoji atsisėdusi girdžiu"koks namas?gražus namas"na ir ką sakyt tokioj situacijoj. taip be juoko ,kad nepazeminčiau didžiosios,pagyriau mažąją ir pasakiau didžiąjai,kad pasistengtų.nu ir prisistengė.pribraukė man visokių tarinių ir t.t.po to tikrinant radau dar pusė žodžių nenurašytų iš knygos.o šiaip daugiau nelabai jai ir reikia keistis geras vaikas.na tik baisiai netaupi.vakar vyras padėjo tolete naują ruloniuką popieriaus toletinio.o ryte jo neberadom.mat plovė katinų dėžutes ir sausino su toletiniu.nors šimtą kartų yra sakyta,kad su skuduriuku nusausint,po to skudurėlį išplaut ir padžiaut kitam kartui.tai vyras šįryt įsiuto.jau bars vakare grįžęs iš darbo,nes ryte nesutiko.na ir pastoviai ką paėmė tą pametė kur.perlipo dešimt kartų,bet nepaims.nesu pedantė,nesikabinėju tikrai dėl visko,bet kai jau apsoliuiai yra nereaguojama į netvarką,tai jau nelaiko nervai.na vienu žodžiu tokie ir minusai:nesimoko-svajoja,netaupi,netvarkinga labai.o ar kas pasikeis žiūrėsim,kai pagyvensim.

Šiuo metu dainuojam kitur. Dainavimas labai patinka, mesti nezadam

nu ir ačiū Dievui. duksiui dainuoti irgi labai patinka, ale kad mokymo rezultatas nulio vertas

na va greit lėksim pasiimt savo mergytės vakar pripirkom dovanų.smagu.kai gali kažkam nupirkti žaislų.didžkei nupirkau pirmąjį liemenuką.tai vakar kaip ir nedrąsu buvo jai dėtis.bet aprodžiau kaip gražiai atrodo bliuskutės,kad ji jau nebe mažas vaikas,o auganti mergina ir reikia nešiot.be to išgyriau,kad gražiai atrodo,tai daugiau lyg ir nesipriešino

antradienį Džiugui fortepiono perklausa- egzaminas. Šiandien repetavom- toks įdomus jausmas, tas mano mažas vaikas sėdi už koncertinio fortepiono, tom mažom rankytėm spaudo klavišus, ech... . Gros keturis kūrinius , visi lapo apimties. Žodžiu daug ir sudėtinga. Kaži kaip seksis . Mano širdis seniai kulnuose, o jis tai labai viskuo patenkintas- kad koncertuos, kad eis su kostiumu, kad su kaklaraiščiu. Vaikai yra vaikai .

sėkmės jums

Man tai visada tos natos kaip stebuklai... Aš muzikos nesimokiau, tik norėjau. Sakoma, kad vaikuose tėvai stengiasi save realizuoti... Nesiginčiju. Pamąstau. Gal. Bet man rodės ir rodos, kad abu mano vaikai turi gebėjimų muzikai, ypač - sūnus. O aš tų gebėjimų nenoriu pro šalį praleisti...

Tai tos natos man - kaip stebuklai. Kaip iš fantastikos srities... Prirašyta gaidelių, nieko negali suprasti, o toks mažas sutvėrimukas viską supranta ir akelės dar žiba...

kartais sėdėdavau pamokose- mokydavausi kaip moktyti. Pati ta pradžia- natelė-DO, trečiu pirštu dešine ranka, paskui kaire. Pirma muzikėlė- bim bim bom , do do mi. Paskui jau Gaidelis, dar kelios dainelės vien tuo trečiu pirštuku. Paskui jau sudėtingiau, antras, ketvirtas pirštukai, paskui jau ir pirmas ir penktas. Grojimas atskirom rankom, abiem rankom ir grojimas abiem rankom kartu. Taip baigėsi pirmieji mūsų mokymosi metai. O antrais viskas buvo sudėtingiau- abiem rankom kartu. Įvaldėm, kiek galima tokiuose metuose , legato, stakato. Rankų padėtis, alkūnės, pirštukai miklūs- natelės jau dažniausia tik aštuntinės, atsirado tempas, atsirado ir muzikos perdavimas. Sužinojom tyliau, garsiau- kas yra cresendo- dimenuendo, gerai skiriam kulminaciją ir žinom kas yra pabaiga.
Visko buvo per tuos du metus- ašarų, ožių, noro ir nenoro, pastangų ir visiško apsileidimo. O dabar va stovim jau visiškai finišo tiesiojoj, ir yra tikrai savotiškai, gal džiaugsmingai graudu . Dar kaip ir nesibaigė, o jau yra kažkoks savotiškas ilgesys va to etapo, ir gera ir liūdna kad visa tai jau tik buvo . Džiugu, kad jis pakliuvo į tuos penkis- kurių komisija klausys( kitiems nereikia, tik atseit geriausiems ). Gaila tų draugų kurie mokėsi ir viskas jiems kitaip. Bet čia jau kitas momentas- čia jau meninkų konkurencija- kova. Kaip anksti jie su tuo supažindinami- kad jie lyg ir draugai, lyg ir ne. Keista būna klausyti mamų replikų- mat t jo mamytė turėjo daugiau pinigų. Kiek visko dar daug prieš akis laukia, o svabiausia, tai kad nuo pirmos dienos rugsėjo- į kovą.
Grosim B.Dvariono "Preliudiją", labai sudėtingas kūrinys, šiaip groja ją antrokai į mokslo metų pabaigą, L.Mocarto "Menuetą", vieną iš jo pirmų kurinių skirtų savo sūnui , ir Heidikės "Etiudą", ir to pačio autoriaus "Šokį"
O birželio septintą- muzikinės klausos patikrinimas, t.y dainavimas. Va kaip seksis čia, tai tikrai nežinau . Bet dar yra laiko nemažai .

Turbūt rezultatas priklauso nuo to, ko tikiesi

tai tikiesi, kad darbas vyks, o ne kažkas. Prieš penkis metus, kada dar su parengiamukais dirbo senoji gvardija, buvo visiškai kitaip dirbama. Rezultatas jautėsi iš karto, net su tais kuriems dramblys biškį ant ausų užlipęs. Draugė vaikus vedžiojo, nu kartais kartu nuueidavom. Tai atvedi- ir už durų labai aišku, kad darbas vyksta- prasidainavimas dainavimas, pratimėliai ir dainos. Paskui rašymas į sąsiuvinukus ir muzikiniai ritminiai žaidimai. Mokytoja ir be paklausimo apie kiekvieną vaiką pasakydavo- ko namie pasimokyt, į ką dėmesį atkreipt, ko trūksta. Naujiems metams gi visi vaikai, kurie norėjo įrašinėjo savo diskelius. Šventė Kalėdinė vaikams buvo, koncertas tėvams ir metų pabaigoj ataskaitinis koncertas mokyklai ir tėvams. Dainas išmokdavo- per metus- dešimt.
O dabar keturios dainelės, koncertas jungtinis su pradinių klasių choru, nu dar mokyklos vaikai pakoncertavo. A, dar buvo Kalėdinė šventė, su Džiugu savaitę kartu lovoj po jos miegojom, ba atėjo Kalėdų senis ir apie giltinę papsakojo, kuri vaikšto su dalgiu ir žiūri kaip gyvybės siūlą nupjauti, kur prie žvaigždutės pririštas, po saldainį davė ir išėjo. Ir viskas. Spręsk pati.