Globėjai vienykimės

Daug daugtaškių noris nutiesti... Daug... Neišsakytų minčių irgi daug. Meilė irgi didelė...

Daug rašai, klausau - ir širdis dainuoja. Ir kitos rašo... Šaunios, puikios moterys. Meilės irgi reikia mokytis. Galima pasimokyti, kokių klaidų nedaryti... Labiausiai kas patinka ir ko klausiu savęs kas dieną - AR MOKU MYLĖTI??? Atsakymo nežinau. Gal jo ir nėra...

Visoms mylinčioms ar to siekiančioms - linku linkiu sėkmės!!!

Mano lūkesčiai yra kitokie. Dainelių skaičius nesvarbus visai. Matau, kad vaikui širdis dainuoja, su malonumu eina, ir to pakanka. Nesakau, kad kitaip yra blogai, bet nusprendžiau sau, kad tik palaikysiu tai, kas yra, ir neskatinsiu tai, ko nėra. Atsiprašau, jei painiai

Visada galvodavau kad meilė artimajam yra svarbiau už meilę sau, tačiau labai nustebau perskaičius kad labiausiai žmogus turi mylėti save. Kuo jis labaiu myli save tuo giliau jis gali mylėti kitus. Jei nemokėsime mylėti savęs nemokėsime mylėti ir kitų . Tik per meilę sau mes galime pamilti kitus ta tikra dieviškos pradmens meile ,meile kuri yra neiškreipta mūsų samonės ir yra tyra.
Tad mylėkime save ir tada galėsime pamilti kitus, atleiskime sau ir tada galėsime atleisti kitiems.

Nesusikalbam. Tai kad Minimūzos jau yra mokykla- ne būrelis, ne žaidimai o labai aiški mokykla, su labai aiškiu tikslu sukurta. Ji ir yra tam surta prie mokyklos. Mokykla turi savo specifiką. Ir kada ateini ten pirmiausia pasirašai sutartį, kaip ir kas vyks. Paruošiamukas yra toks pat moinys tik be uniformos. Ir ten yra mokoma instrumento ir dainavimo pagrindų( bent jau taip turi būti), balso pastatymo, kvėpavimo pratimų ir net solfedžiavmo. Kam jie tai daro- tam kad jie ne kažkam, o sau savo darbui tuos vaikus ruošiasi, tam kad to vaiko rezultatai būtų kkuo geresni tik pradėjus mokytis ir toliau. Jokio žaidimo elementų ten nėra, kaip nėra ai noriu- ai nenoriu. Ten atėjai, patikrino ir tu pasirinkai, teisingiau pasirinkai ir atėjai. Ir niekas( o ypač instrumento mokytojas) nežaidžia. Jei vaikas negabus niekas jo ten ir nemoko- vių pirma dėl savo asmenimnio laiko. Kad ir šiandien, šiaip tai sekmadienis ir mokykla oficialiai nedirba, bet va važiavom mes, važiavo mokytoja dirbo su mumis, su kitais mokiniais . Džiugas turi visas rekomendacijas mokytis mokykloje- komisijai mokytojai ten rašo- kaip vyko darbas ir kokios perspektyvos. Tai va- turi jis jas iš abiejų pedagogų, yra vaikų kurie neturi. Niekas iš vaiko nenor daugiau negu jis gali. Bet tiek aš, tiek Džiugo instrumento mokytoja esam visiškai nepatenkintos tuo, kaip jis yra paruoštas dainavimo mokytojo. Pirma klasė ir taip ir stresas ir didelis krūvis pirmokui, o specializuotoj mokykloj dar prisideda ir specalybiniai dalykai- individualios pamokos, dainavimas, solfedis ir instrumentas. Yra labai gerai kada šalia to ko reikia išmokti pirmyn, nereikia mokytis dar ir atgal.
Kartais, man susidaro toks įspūdis , Tuoj, kad jei sakytų kažkas kitas, o ne aš tai tu ir išgirstum geriau, ir priimtum paprasčiau.

1. Tikrai nesusikalbam. Aš kalbu ne apie Minimūzas, o apie mokyklėlę, kurią lanko mano vaikai. Kur dainuojama dėl malonumo, be tikslo paruošti konkursų laureatus, ko aš nesitikiu ir neskatinu. O Minimūzos, jei teisingai suprantu, - tai kelio į profesionalaus muzikavimo pradžia? Kai pasakei, kad dainavimo pamokos "nulio vertos", parašiau, kad rezultatas (tiksliau, jo vertinimas) priklauso nuo to, ko tikiesi. Tu tikiesi rimto darbo, pasiekimų, progreso, mano lūkesčiai kitokie. Tik tiek norėjau pasakyti Ir ačiū, kad pasidalinai įspūdžiais apie Minimūzas
2. Na, bandysiu kitą kartą neskaityti, kas posto autorius

Ojei Kišu savo trigrašį... Tuoj, Alfija - Abi - puikios mamos Skirtingos. Kitokios. Geros. Ot, kokia tai durna esu... Jaučiu, ką sakau.

Matmenys. Svarmenys. Išmatavimai. Kad aš juos žinočiau... Jaučiu ir elgiuosi su meile. Ir judvi. Kam čia vynioti vaton...

Paragintoji

O aš apie Minimūzas nieko nežinau . Pakarkit. Ot taip va. Mano kaime to nemoko, arba mano šaunuolis man to nepasakoja. Užtai vakar lauke, jam katė "apakėjo" rankas. Ot geras vaiko meilės bruožas - mylėt gyvius.

P.S. O aš kokia bloga, tiek ant vaiko balsą kėliau dėl tų apakėtų rankų... Tokia niekše daba ir iškarto po aprėkimo jaučiuos... Ale, aš taip tos pasiutligės bijau...

Su Čiurlionio moykla sieja artimi santykiai, bet kiek kitoj srtyje jau seniai. Labai artimai žinau dailės sskyriaus virtuvę, šiek tiek iš toliau žinau muzikų kalvę ir baletą. Kuo mane žavi ta mokykla, nuo ko aš ten tiesiog "svaigstu", nuo mokytojo santykio į mokinį, nuo jų tarppusavio santykių.Kaip ten nuo mužutėlio žiūrima kaip į savo jaunesnįjį kolegą, kaip jis vertinamas, kaip tos žinios paduodamos. Apskritai ten tokia užuovėja nuo komercijos, plastmasinio šių dienų gyvenimo. Mokyklos vertybės yra artimos mano vertybėms. Žinios bendrojo lavinimo mokyklos iki pat dešimtos klasės yra tokio pat ir aukštesnio lygio, nei bet kurioj kitoj mokykloj Vilniaus mieste. Žavi tai, kad mokykloje pedagogų niekaip neveikia tavo vaiko pavardė ir piniginės storis, kad jie moka taip visa tai įkelti į bendrąjį auklėjimo procesą - jog vaikas tvirtai ir visam gyvenimui įgyja tą patvirtinimą- jog jis pats savaime yra didžiulė, nepakartojama vertybė. Taip, ten suveža, vėliau suvažiuoja oho kokiais automobiliais- ir visa tai lieka kažkur, anapus ir labai toli nuo visko.
Dėl lauretų, ne vien lauretus ten ruošia- ten ugdo žmogų- ir tai svarbiausia. Kovoti, siekti, dirbti ,nepasiduoti, organizuotis savo laiką ir darbą išmoko taip pat.
Tuoj, nieko negaliu padaryt, nu gabus mano vaikas tam grojimui, nu jam vieta toj mokykloj tai ką daryt. Savo sprendimą kojis nori ir ką jis toliau darys jis darys būdamas dešimtoku- mokysis toliau, ar rinksis kitą kelią. Iki to laiko, vargu ar vaikas pajėgus tiek daug įvertinti, toliau pamatyti savo ateitį. Kada lankaisi Operos ir baleto teatre, ar klausaisi orkestro, V.A.Mocarto, F.Šumano ir galų gale daugybės kitų labai tikiuosi, kad tuo metu tu neskaičiuoji- kiek tas verkė, anas ožiavosi, trečias spjaudė ir t.t.Kada matai balerinas irgi nepradedi skaičiuoti kiek porcijų ledų ar šokolado kilogramų tas žmogus būtų surijęs, jei tėvai nebūtų jo į tą kelią sustatę. Jei nebūtų atlikėjų, mes niekada nesužinotumėm ką mums paliko tie didieji, nežinotumėm kas yra ta muzika, menas ir būtumėm vidumi daug tuštesni ir gyvenimas skurdesnis.
O lauretas, kas gi jis yra tas laureatas- tai vardas, laimėjimas, gal tolimoje ateityje didesnis honoraras. Man tai tiek. Šiandienai ir tolimesniam gyvenimui visada mano vertinimų skalėje bus pirma žmogus, jo vertybės, žmogaus gilumas, taurumas ir skaidrumas, vardai jie dėl manęs yra toli, taip gražus priedas, bet tai tik priedas prie žmogaus gabumų, gebijimų ir tiek. Mano siekiamybė toje mokykloje yra žmogus, o ne laureatas. Ir ji tai vis dar gali duoti. Manau paaiškinau aiškiai ko noriu.
Kada prof. Vitaitė sėdi, laiko tavo vaiką už rankutės kalbasi su juo ir jai tas tavo vaikas, jo mintys, jo žodžiai jo temos yra tokios pat vertės kaip ir tau, mamai. Kada į jį žiūri su didžiulia pagarba ir meile siela tikrai dainuoja. Kas dar gali būti svarbiau ir geriau, aš to net neįsivaizduoju. Ech, ką čia ir sakyti...

Paragintoji, jei katė žinoma stebėkit ją, jei po dešimt dienų ta katė vis dar gyva- skiepytis ir nereikės, o jei jai ne- tada taip. Jei skiepysitės profilaktiškai- po to galės vaikas tavo katiniškose, šuniškose, katiniškai šuniškose peštynėse, nelaimėse ir kitur dalyvauti drąsiai penkerius metus, be pavojaus užsikrėsti pasiutlige

O mano visai kita nuomonė apie Čiurlionio gimnaziją... Ten mano brolis mokėsi, nenorėčiau savo vaikams tokio kelio. Tiesa, tai buvo prieš 10 metų, tai gal kas ir pasikeitė.

nežinau ką teko patirti tavo broliui, gal tai priklauso irgi nuo požiūrio . Kažkaip mane, mano artimuosius, visada supo labai geri žmonės. Tiek kaimynai, tiek mokytojai Čiurlionio mokykloje. Mes ten visi visada apsikeičiam gerom emocijom, pasipildom gera energija. Gal todėl ,kad mes idealistai daugiau .

oi kiek Čiurlionkėj brudelio... iš virtuvės vidurio kalbu, o apie prof. Vitaitę... džiaugiuosi, kad jums Dievulis vis dar akis užrišęs laiko ir linkiu, kad niekada neatrištų...Dar ir Žvirbliais paukšteliais tikėkit...tik linkiu laiku ir laimingai pasprukti 10 klasėje. Ši prof, sugeba išduoti savo mokinius...
Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad Čiurlionkėj blogai. Tai viena iš įdomesnių vietų – ypač dailės skyrius. Nepamirškit, kad muzika atima vaikystę, paauglystę iš jūsų vaiko, priverčia be laiko suaugti (grojami dažniausiai, nepritaikyti emociškai vaikams kūriniai). Vakarų Europos muzikos sistema žaloja apskritai muzikos suvokimą, vaikas nebepajėgus išgirsti nieko, be toloygios temperacijos (nuo do iki do per visus – juodus ir baltus- klavišus). Muzika pasaulyje daug įvairesnė, o Čiurlionkė užtrenkia duris į įvairovę. Toks praradęs vaikystę ir sužalotas padaras nuo 10kl. atsiduria kitoje aplinkoje, su visai kitokiomis patirtimis. Ar jums nebaisu.
O jei lieka – muziko duona oi nesaldi. Lietuvoje tik pažintys, talentų niekam nereikia. Ta pati prof į mokinį reaguoja vienaip, o į konkurentą jos anūkui, kitaip. Tik emigracija ir tai neperlabai apmokama...