QUOTE(Takelis @ 2008 02 09, 20:09)
Kol kas pabūsiu Dievo kūriniu, jo vaiku
.
Kol kas pabūsiu Dievo kūriniu, jo vaiku
.
QUOTE(Una Li @ 2008 02 09, 22:37)
Tavo valia. Kaip pasakysi...
QUOTE(Takelis @ 2008 02 09, 21:09)
Bet kokia prievarta prieštarauja visatos dėsniams. Nesvarbu kur ir kam ji reiškiasi, tai nėra natūralus dalykas, todėl pasmerkta žlugti. Žmonių visuomenėje -tai nuosprendis nusikaltėliui.
Tai kas prieštarauja dėsniams - vadiname nuodėme. Ji žinoma pasmerkta žlugti, nes nėra Dievo dalis. Taigi tokie žmogaus poelgiai ne Dievo įkvėpti, nes kas įkvėpta Dievo nepasmerkta žlugti, nes Dievas -gyvybė, kūrimas, o ne žlugimas. Žmonių visuomenėje nemanau, kad reikėtų rankas sudėjus laukti, kol nuodėmės žlugs pačios, nes iki žlugimo spės daug prikenkti, todėl žmonės sugalvojo dar ir įstatymus, ir teismus. Žmogus nuodėmėje - nelaimingas žmogus ir aišku ta nuodėmė jam jau kaip nuosprendis, nes veda į žlugimą, bet kiti turi teisę nuo jo apsisaugoti ir reikalauti, kad toks žmogus liautųsi kenkti
QUOTE(Luknė @ 2008 02 09, 23:46)
Tai kas prieštarauja dėsniams - vadiname nuodėme.
Tai, kas prieštarauja dėsniams, gali vadinti kaip tiktai nori
Susitarimo reikalas. Svarbu suprasti, kas visatoje veikia ir kas ne. Arba žmogus žlugdo(nors tai irgi savotiška kūtyba aštrių patiekalų mėgėjams) save ir savo gyvenimą, arba kuria.
Kaip ir neprieštaraujam viena kitai
QUOTE(Takelis @ 2008 02 10, 17:18)
Gyvenam tam pačiam pasauly, esam tokie pat sutvėrimai, "grabaliojam" apie tą patį Aukščiausiąjį tai kaip gi galėtume prieiti visiškai prieštaringų išvadų
Aišku, kad visos čia ir visąlaik apie tą patį, tik vis kitom mūsų turtingos kalbos išraiškos priemonėm
QUOTE(Una Li @ 2008 02 09, 00:25)
1 Jn 1,8 Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.
Jn 9,41 Jėzus atsakė: Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' Taigi jūs kalti.
Rom 7,17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
Rom 7,20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
Rom 8,10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia gyva dėl teisumo.
Žyd 3,13 Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, kol dar tebėra šiandien, kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.
Suprantu, kad Biblija tau ne autoritetas, bet gal ir tu klysti, gal ne viską apie nuodėmę žinai?
Kai skaitau, kad Dievas ir mes esame viena (jokios asmenybės lyg ir neegzistuoja, jokios atsakomybės lyg ir negali būti, nes tai tas pats Dievas tavyje, Jo valia, kad tu taip pasielgei), kad nėra nuodėmės, man tai kažką primena
. Ar tai nebūtų vieno Biblijos veikėjo žodžiai: "Patys būsite, kaip dievai"?
Jn 9,41 Jėzus atsakė: Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' Taigi jūs kalti.
Rom 7,17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
Rom 7,20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
Rom 8,10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia gyva dėl teisumo.
Žyd 3,13 Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, kol dar tebėra šiandien, kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.
Suprantu, kad Biblija tau ne autoritetas, bet gal ir tu klysti, gal ne viską apie nuodėmę žinai?
Kai skaitau, kad Dievas ir mes esame viena (jokios asmenybės lyg ir neegzistuoja, jokios atsakomybės lyg ir negali būti, nes tai tas pats Dievas tavyje, Jo valia, kad tu taip pasielgei), kad nėra nuodėmės, man tai kažką primena
. Ar tai nebūtų vieno Biblijos veikėjo žodžiai: "Patys būsite, kaip dievai"?viskas krikščionybėje ir paremta nuodėmės ir atgailos principu. Kiekvienam poelgiui ji turi tokius atsakymus, kad vistiek lieki kaltas...
Tokia tikėjimo filosofija. Tai reiškia, kad turi jaustis nuodėmingu, lyg ir nedarant nieko blogo. Nes vien jau manymaskad nearai nieko blogo yra blogis. O ko gero labiausiai asketiškas žmogus jausis darantis didžiausią blogį...
QUOTE(srauni_upe @ 2008 02 10, 19:11)
viskas krikščionybėje ir paremta nuodėmės ir atgailos principu. Kiekvienam poelgiui ji turi tokius atsakymus, kad vistiek lieki kaltas... Tokia tikėjimo filosofija. Tai reiškia, kad turi jaustis nuodėmingu, lyg ir nedarant nieko blogo. Nes vien jau manymaskad nearai nieko blogo yra blogis. O ko gero labiausiai asketiškas žmogus jausis darantis didžiausią blogį...
Tokia tikėjimo filosofija. Tai reiškia, kad turi jaustis nuodėmingu, lyg ir nedarant nieko blogo. Nes vien jau manymaskad nearai nieko blogo yra blogis. O ko gero labiausiai asketiškas žmogus jausis darantis didžiausią blogį...Nesijausk kalta, jauskis kaip išvaduota įkaitė už kurią brangiai sumokėjo, nes esi trokštama. Jauskis palaiminta.
" Evangelija pagal Matą
KALNO PAMOKSLAS
Mt 5
Palaiminimai
1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. 2 Atvėręs lūpas jis mokė:
3 Palaiminti[i1] turintys vargdienio[i2] dvasią: jų yra dangaus karalystė.
4 Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
5 Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.[i3]
6 Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
8 Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
9 Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. 12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.
Išnašos:
1 Mt 5,3-5,12: Palaiminti tikrai laimingi. Šie vad. 8 palaiminimai yra Dievo karalystės žemėje programa ir krikščioniškojo tobulumo santrauka. Kiekvienas palaiminimas kokiu nors nauju atspalviu paryškina vieną bendrą dvasią: Dievas aukščiau už visa!
2 Mt 5,3: Vargdienio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia yra sąlygos įeiti į Dievo karalystę žemėje ir amžinąją jo karalystę danguje.
3 Mt 5,5: Žemę amžinąją laimę: kaip išrinktoji tauta gavo Pažadėtąją žemę, taip romieji gaus dalį Mesijo viešpatystėje.
O ar smerkiate žmones, kurie klysta, pagal krikščionišką supratimą?...
QUOTE(srauni_upe @ 2008 02 10, 19:50)
O ar smerkiate žmones, kurie klysta, pagal krikščionišką supratimą?...
Smerkti labai nekrikščioniška... bet visgi žmogžudžius, agresyvius pijokus
smerkiu... Bandau suprasti, tikiu, kad jiems galima atleisti, bet visgi galvoju apie juos negerai... O šiaip ... mes nei vienas neturim teisės mesti akmenį į suklydusį, nes nei vienas nesam be nuodėmės...
QUOTE(Staiga @ 2008 02 10, 21:50)
Labai krikščioniška sudėlioti visus į lentynas, sunumeruoti, teisius pagirti, kaltus pasmerkti. O, kad jūs, merginos, vieną kartą pasijustumėt tikrai su Dievu kartu koja kojon, dingtų abejonės, dingtų noras teisti, smerkti.
Jei tu eitum su Juo koja kojon turbūt irgi nebenorėtum nuolat kritikuoti neišmanėlių ir liaupsinti tavo įsitikinimus atitinkančių
Ziurint rimtai ir atsakingai, kokia gi prasme eiti ispazinties, jei netiki, kad GALI pasikeisti ir PASIKEISI? kad GALI nedaryti nuodemes (tiksliau, to, ka tu laikai nuodeme, gi skiriasi skirtingu zmoniu nuomones, kur riba, kur jau nuodeme, kur dar ne, kur netobulumas, kuris vengtinas - cia kunigo man per ispazinti pasakytas zodis: tai ne nuodeme, tai netobulumas) ir NEDARYSI?
o jei tuo tiki?
ir nedarai? ir ispazinties gali sau leisti neiti, nors aisku pageidautina vengti ir netobulumu, siekti tobulumo - nepasiekiamo, bet verto siekti dalyko..
bet tavim netiki kunigas (o gal krikscioniu baznycios mokymas): neimanoma gyventi be nuodemes
ir beveik kiekvienu misiu pradzioje tau primetama: esu nusidejes, esu kaltas.... na o gal kazkada buvau kaltas, bet jau nesu, gal siuo momentu niekam nesijauciu nusidejes.. kodel tureciau pastoviai jaustis kaltas? (beje, nuolatinis kaltes jausmas kaip siekiamybe paminetas, atrodo, benediktinu reguloje).. kam tas suasmeninimas?
suprantu, kad blogio visalaik yra pasaulyje
bet manau, jog prasmingiau ne stengtis paciam nuolat jaustis kaltu, bet melsti atleidimo uz visas nuodemes, nesvarbu kieno padarytas (juk tai bet kokiu atveju blogis), galbut ir savo paties, bet nesuvoktas, gal ir nepastebetas...
o jei po keleriu metu padarai kazka, ka pats laikytum nuodeme, ir ja pasakai per ispazinti, tavimi netiki, kad daugiau nieko nepadarei. Atseit nuodeme turetu buti kone tavo kasdienybe, visokios bjaurios smulkmenos, ydos, su kuriom tipo tu NEISGALI kovoti..
ir PRIVALOMA kasmet prieiti velykines ispazinties - t. y. privaloma kasmet padaryti bent po viena nuodeme...
neretai man norisi nueiti ispazinties - ne del to, kad man jos reiktu, bet del to, kad tai kartais atrodo vienintele proga pakalbeti su dvasininku, kuris atrodo toks fainas, geranoriskas, .... bet aisku nenueinu - prie klausyklos reik nuodemes vardint, o ir ne prie klausyklos ka gi as jam tokio pasakysiu...
savo pamastymais verciau pasidalinti su artimais draugais... nes nepazistamus taip galima ir papiktinti, o ir apskritai kam cia destyti visiems savo paziuras....
butu idomu isgirsti kontrargumentu, bet paprastai zmogus arba sutinka su tavim, arba ima piktintis, i kokia cia puikybe keliesi ir kvestionuoji nekvestionuotinus dalykus...
o viskas prasidejo nuo to, kad stengiesi buti tikrai geras, saziningas katalikas.... ir eiti ispazinties kas keturias savaites arba tada, kai jautiesi padares nuodeme, ir stengies, kad tai ivyktu kuo reciau..........
o jei tuo tiki?
ir nedarai? ir ispazinties gali sau leisti neiti, nors aisku pageidautina vengti ir netobulumu, siekti tobulumo - nepasiekiamo, bet verto siekti dalyko..
bet tavim netiki kunigas (o gal krikscioniu baznycios mokymas): neimanoma gyventi be nuodemes
ir beveik kiekvienu misiu pradzioje tau primetama: esu nusidejes, esu kaltas.... na o gal kazkada buvau kaltas, bet jau nesu, gal siuo momentu niekam nesijauciu nusidejes.. kodel tureciau pastoviai jaustis kaltas? (beje, nuolatinis kaltes jausmas kaip siekiamybe paminetas, atrodo, benediktinu reguloje).. kam tas suasmeninimas?
suprantu, kad blogio visalaik yra pasaulyje
bet manau, jog prasmingiau ne stengtis paciam nuolat jaustis kaltu, bet melsti atleidimo uz visas nuodemes, nesvarbu kieno padarytas (juk tai bet kokiu atveju blogis), galbut ir savo paties, bet nesuvoktas, gal ir nepastebetas...
o jei po keleriu metu padarai kazka, ka pats laikytum nuodeme, ir ja pasakai per ispazinti, tavimi netiki, kad daugiau nieko nepadarei. Atseit nuodeme turetu buti kone tavo kasdienybe, visokios bjaurios smulkmenos, ydos, su kuriom tipo tu NEISGALI kovoti..
ir PRIVALOMA kasmet prieiti velykines ispazinties - t. y. privaloma kasmet padaryti bent po viena nuodeme...
neretai man norisi nueiti ispazinties - ne del to, kad man jos reiktu, bet del to, kad tai kartais atrodo vienintele proga pakalbeti su dvasininku, kuris atrodo toks fainas, geranoriskas, .... bet aisku nenueinu - prie klausyklos reik nuodemes vardint, o ir ne prie klausyklos ka gi as jam tokio pasakysiu...
savo pamastymais verciau pasidalinti su artimais draugais... nes nepazistamus taip galima ir papiktinti, o ir apskritai kam cia destyti visiems savo paziuras....
butu idomu isgirsti kontrargumentu, bet paprastai zmogus arba sutinka su tavim, arba ima piktintis, i kokia cia puikybe keliesi ir kvestionuoji nekvestionuotinus dalykus...
o viskas prasidejo nuo to, kad stengiesi buti tikrai geras, saziningas katalikas.... ir eiti ispazinties kas keturias savaites arba tada, kai jautiesi padares nuodeme, ir stengies, kad tai ivyktu kuo reciau..........
