Išpažintis Krikščionybėje

matai, kaip ir pas visus visų pirštai linkę į vidų. taip ir su sava sąžine, dažnai žmonės linkę save pateisinti, o iš šalies kitam geriau matosi kito trūkumai, negu pačiam žmogui savi trūkumai. Taigi gera išpažintis pas gerą nuodėmklausį nemanau, kad pakenktų.


graži nuomonė.

Takeli, parašei ką jau seniai čia beskaitinėdama norėjau parašyti - iš esmės juk ir kalbame apie vieną ir tą patį. Ir esmė ne pavadinimuose, o tame, kas slypi po jais. Vieni naudoja ritualus, kiti eina išpažinties - vienintelis skirtumas, ar reikia tarpininko, ar ne. Bet kame čia problema? Kuo tarpininkas,jei jo kažkam reikia, yra BLOGAI?

Kaip supratau, adr vienas kabliukas, tai KB išpažįstamas žmogaus nuodėmingumas, kurį atkakliai neigia ezoterikai. Vigi aš manau, kad žmogus yra riba tarp žemės ir dangaus. Žmogaus širdyje - ir Dievas, ir Žvėris. Žmogaus gyvenimas - kelionė nuo Žvėries prie Dievo. Ir žvaigždėmis, aišku, galima vadovautis savo kelionėje, bet tik su viena sąlyga - jei jų nedengia debesys. O Žvėris dažniausiai kalba garsiau už Dievą, Žvėris moka įtikinti ir įsiteikti. Tuo ne kartą pati esu įsitikinusi "savo kailiu",kai teko pamatyti situacija be iliuzijos, kurią man siūlė manasis šešėlis (o aš tuo taip tikėjau!). Todėl man atrodo, kad tarpininko reikia. Jei padeda pažvelgti iš šalies.



Va būtent. Kartais mes užsikabinam už žodžių ir imame priešgyniauti. Mylėtis su prezervatyvu nuodėmė ar ne? Čia pavyzdys. Ir imam ginti, kad ne nuodėmė, MAN ne nuodėmė. O nuodėmė yra ne užsimauti gumytę, tai viso labo išraiška materijoje, kuri nėra jokia nuodėmė. Nuodėmė yra nepasitikėti Dievu, iškelti svao poreikius aukščiau už Dievišką vyksmą. Nuodėmė yra BAIMĖ susitikti su natūralia atsakomybę už savo poelgį. Sulaužyti pasininką nuodėmė ar ne? Suvalgyti gabalą mėsos - ne, bet iškelti savo pilvą aukščiau už dvasią, nesuvaldyti troškimo, arba tiesiog užsimiršti, t.y.nebudėti - taip. Fariziejai laikėsi rašto pažodžiui. Kristus ir mokė, kad žodžiai, įsakymai turi savo dvasią. Ir ja nesekti yra nuodėmė,o ne žodžiais. Tam, kad pajausčiau dvasią už žodžių, man ir reikalingas pokalbis su tarpininku.

tikrai taip nera
cia zmogaus logika, istikruju visiskai kitaip...
pries Dieva tu esi visiskai vienas, niekas kitas nei uztarti, nei apsmeizti taves negali...
prasyti gali tik sau ir tik del saves, net del savo vaiku gali prasyti tik tam, kad paciam butu ramiau ... nes mes negalim zinoti, suprasti ko reikia kitam.
Del tamsos, prasiskverbimo ir t.t. tavo malda isgirsta iskarto kai tik pradejai, bet tau duoda ne tai, ka tu nori, bet tai kas tau reikalinga...o kaip greitai priklauso nuo to ar tu moki buti atviras, nemeluoti jam ir sau.

Tu norėjai parašyti, kad taip yra tavo nuomone...? Nes jei teigi kaip visiem vos ne privalomą žinoti tiesą, tai iš kur gi tu geriau už visus kitus žinai? Va man atrodo, kad visgi galima melstis ir už kitus ir Dievas tą daugelio gero palinkėjimą užskaito žmogui už gerą ir iš gerumo tik gerumas auga. ko linkime tas ir pildosi. Aišku ir vieniša malda išklausoma, bet " kur du trys dėl manęs, ten ir aš tarp jų". Dievas trokša, kad vieni kitus mylėtume. O ką daugiau galime padovanoti už nuoširdžią maldą?

Tai kad skaičiau šeimoje prezervatyvus net bažnyčia pradėjo leist.

Na manau tai kas buvo rašoma testamente - buvo rašoma grynai praktiniais sumetimais, kas būtų buvę, jei būtų normalu mylėtis kada nori o ne norint vaikų? Vistiek gimtų vaikai.Situacija keičiasi, keičiasi ir požiūris, labai lėtai žinoma.

------

Apie maldą (mano nuomonė, kad klausimų nekiltų)
Malda tai terapija suteikianti stiprybės ir vilčių besimeldžiančiajam, nesvarbu ar jis melstūsi dėl savęs ar dėl kitų. Taigi mylėdami gal geriau darykime gerus darbus...

Negirdėjau apie tai Kaip bebūtų, nežinau, ar šitie mano pamąstymai yra teisingi bažnyčios dogmų požiūriu ir tikrosios krikščionybės šviesoje. Nepretenduoju į tiesą, tik norėjau parodyti, kuria kryptimi bandau eiti

Bažnyčia prezervatyvų neleidžia naudotis.

Būtent. Ir tai reiškia, kad nė vienas žmogus negali pasakyti: "Štai pasiekiau tobulumo viršūnę, daugiau galiu nesirūpinti", nes tą pat akimirką atsidurs dugne. Darbuotis su savimi teks iki pat mirties ir kiekvienam, nes dvasiniame gyvenime nėra baigtinių rezultatų - yra tik kelias, kryptis.


Man dėl jų skaudu.


Jei eisi išpažinties tik padariusi sunkią nuodėme, formaliai būsi teisi, ir, gali būti, kad užteks keletos išpažinčių per visą gyvenimą (o gal ir nė vienos neprireiks). Bet jei prisimintume žodžius, po kurių Mišiose sakome: "esu kaltas", nuodėmės sąvoka prasiplečia - tai ne vien "ką padariau", bet ir "ką pagalvojau, pasakiau ar nepadariau". Galbūt tai mažos nuodėmės, gal netobulumai, bet jei jų nekontroliuosime, jie pavirs ydomis. Manau tokia dažnos išpažinties prasmė - palengvinti savistabą, savikontrolę, kad mūsų sąžinė "neužrūdytų".


Man tavo kryptis labai artima. Ir tu labai gražiai savo mintis moki išdėstyti .

Sveikutės
Neseku jūsų diskusijos tik noriu pasidalinti tuom ką neseniai pati išgirdau

Visą gyvenimą galvojau, kad tą dieną kai išpažysti Jėzų kaip savo gelbėtoją ir juom patiki visa savo širdimi - tau atleidžiamos visos nuodėmės kurias tu padarei iki tos dienos. Toliau aišku tu gyveni ir vėl nuodėmiauji, bet buvo svarbu kuo greičiau jas išpažinti (nesvarbu kunigui ar asmeniškai Dievui) kad jos nesikauptų... Visai neseniai sužinojau, kad Jėzus mirė už VISAS mūsų nuodėmes, t.y. jos neskirstomos iki tos dienos kai patikėjai ir po to, jos mums VISOS yra jau atleistos Ar gi ne faina tai žinoti? Tačiau yra toks dalykas kaip atgaila. Taip pat nereikia pamiršti apie galimas pasekmes mūsų padarytos nuodėmės (kuri jokiu būdų nėra Dievo bausmė ar panašiai). Dievas mus taip fainai sukūrė - jis mums davė laisvą valią ir pasirinkimo teisę, mes sukurti taip, kad neprivalom Juom tikėti, Jo klausyti, Jį mylėti - mes tai pasirenkam laisva valia
Grįžtant prie atgailos, taip atgailauti reikia, mano manymu didžiausia atgaila yra daugiau tos nuodėmės nekartoti, dar labai gerai už kažką negero ką padarai atsiprašyti tiek Dievo tiek to žmogaus, bandyti ištaisyti savo klaidą ar poelgį ir pan.

O ką jūs galvojat apie nuodėmės pasekmes? Kaip jūs tai įsivaizduojat?

Apie tai....

Po to skaičiau kad Ispanų bažnyčia tai pritarė prez naudojimui, poto pritarimą ataukė - sakė amoralu.

Šiaip jo.... daugiausia rašo kad prieš....

Labai faina ne žinoti, o tikėti tuo, ką sektantai- krikščionys fundamentalistai sugalvojo...O jie sugalvojo taip, kaip patogiau, kad iškreiptų tikrąją Jėzaus misiją...