Išpažintis Krikščionybėje

#529
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 24, 20:56)
Aš klystu, visi klysta. Bet yra tokių, kurie tai daro piktybiškai, žino, kad negalima meluoti, bet meluoja, tai dėl ko? Nueina išpažinties, pasimeldžia. Ir kitą dieną vėl iš naujo meluoja. Tai kokia prasmė tada?
O aš, kad ir darau bloga, bet neatgailauju.

Kas ką ir dėl ko daro aš nežinau. Vieni žmonės nuoširdūs, kiti pikti, dar kiti dviveidžiai ir ačiū Dievui ne man spręsti, kas teisesnis.
Išpažintis turi savo sąlygas, kad nuodėmės būtų atleistos, jei tos sąlygos neįvykdomos nuodėmės nebūna atleidžiamos. Visa tai Dievo ir žmogaus sąžinės reikalas.
Kuo jautiesi pranašesnė neatgailaudama už bloga, nei tas, kuris atgailauja (net jei jam nelabai sekasi)?
Atsakyti
#530
QUOTE(Luknė @ 2008 10 24, 20:04)
Kuo jautiesi pranašesnė neatgailaudama už bloga, nei tas, kuris atgailauja (net jei jam nelabai sekasi)?


Visiškai niekuo. Nėra pranašesnis ir tas, kuris atgailauja, tai asmeninė žmogaus gyvenimo filosofija. smile.gif
Atsakyti
#531
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 24, 21:07)
Visiškai niekuo. Nėra pranašesnis ir tas, kuris atgailauja, tai asmeninė žmogaus gyvenimo filosofija. smile.gif

Kai susipyksti su draugu ,kada gali tikėtis susitaikymo pareiškusi "aš dėl to nesigailiu", ar "aš dėl to gailiuosi"? Kuri pozicija pranašesnė? Nei viena? Eiti per žmones(keisti draugus) iki pirmos klaidos, o susipykus nesitaikyti yra teisinga gyvenimo filosofija? g.gif
Atsakyti
#532
QUOTE(Luknė @ 2008 10 24, 20:18)
Kai susipyksti su draugu ,kada gali tikėtis susitaikymo pareiškusi "aš dėl to nesigailiu", ar "aš dėl to gailiuosi"? Kuri pozicija pranašesnė? Nei viena? Eiti per žmones(keisti draugus) iki pirmos klaidos, o susipykus nesitaikyti yra teisinga gyvenimo filosofija? g.gif


Tai mes apie draugus ar apie dievą šnekam? g.gif Aš tai matau skirtumą atgailauti prieš dievą ir prieš draugą. O su dievu nenoriu turėti jokių reikalų, man nereikia, kad jis atleistų. schmoll.gif
Atsakyti
#533
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 24, 21:27)
Tai mes apie draugus ar apie dievą šnekam? g.gif Aš tai matau skirtumą atgailauti prieš dievą ir prieš draugą. O su dievu nenoriu turėti jokių reikalų, man nereikia, kad jis atleistų.  schmoll.gif

Tu rašei, kad neatgailauji kai darai bloga. O kam tu tą bloga darai Dievui? Tai gal visgi gailiesi bloga padariusi? O tai ir yra atgaila.

Kaip gi tu nenori su Dievu turėti jokių reikalų, nenori kad atleistų, jei nemanai, kad Jis yra?
Atsakyti
#534
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 24, 18:37)
Tikrai nesiruošiu išpažinčiai.  mirksiukas.gif
Mano nuomone, jei žmogus tiki dievu, išpažintis visiškai nereikalinga.


Vienokia ar kitokia forma ruoštis išpažinčiai ir ją atlikti, manau, turėtų kiekvienas žmogus. Netgi tas, kuris Dievu netikiu.
Mano pasakyme "išpažintis" nereiškia nuodėmių išsakymo kunigui. Tai gali būti bet kokia forma atlikta išpažintis, jei ne Dievui, tai bent jau sau.
Didžiausias mūsų problemos kyla dėl to, kad mes nesugebame susitaikyti su savimi ar mus supančia aplinka. Tam ir reikalinga išpažintis - laikas sau viskam apmąstyti ir susitaikyti su savimi, Dievu, aplinkiniais ar bet kuo kitu, kuo mes tikime. Ar dažnai mes sustojame ir pamąstome, kur mes esame ir kur mums eiti?
Atsakyti
#535
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 24, 21:27)
Tai mes apie draugus ar apie dievą šnekam? g.gif Aš tai matau skirtumą atgailauti prieš dievą ir prieš draugą. O su dievu nenoriu turėti jokių reikalų, man nereikia, kad jis atleistų.  schmoll.gif

Žodžių autorė Dievą supranta kaip dieduką ant debesų sėdintį. cool.gif

QUOTE(Meškuolė @ 2008 10 25, 10:53)
Vienokia ar kitokia forma ruoštis išpažinčiai ir ją atlikti, manau, turėtų kiekvienas žmogus. Netgi tas, kuris Dievu netikiu.
Mano pasakyme "išpažintis" nereiškia nuodėmių išsakymo kunigui. Tai gali būti bet kokia forma atlikta išpažintis, jei ne Dievui, tai bent jau sau.
Didžiausias mūsų problemos kyla dėl to, kad mes nesugebame susitaikyti su savimi ar mus supančia aplinka. Tam ir reikalinga išpažintis - laikas sau viskam apmąstyti ir susitaikyti su savimi, Dievu, aplinkiniais ar bet kuo kitu, kuo mes tikime. Ar dažnai mes sustojame ir pamąstome, kur mes esame ir kur mums eiti?


Labai teisingi žodžiai, visiškai sutinku thumbup.gif
Atsakyti
#536
QUOTE(Meškuolė @ 2008 10 25, 09:53)
Vienokia ar kitokia forma ruoštis išpažinčiai ir ją atlikti, manau, turėtų kiekvienas žmogus. Netgi tas, kuris Dievu netikiu.
Mano pasakyme "išpažintis" nereiškia nuodėmių išsakymo kunigui. Tai gali būti bet kokia forma atlikta išpažintis, jei ne Dievui, tai bent jau sau.
Didžiausias mūsų problemos kyla dėl to, kad mes nesugebame susitaikyti su savimi ar mus supančia aplinka. Tam ir reikalinga išpažintis - laikas sau viskam apmąstyti ir susitaikyti su savimi, Dievu, aplinkiniais ar bet kuo kitu, kuo mes tikime. Ar dažnai mes sustojame ir pamąstome, kur mes esame ir kur mums eiti?


drinks_cheers.gif visiškai sutinku. kartą po išpažinties sau niekaip negalėjau atleisti to, ką išpažinau. man nesvarbu, kad kunigo pagalba atlikau ta išpažintį. Sau nuodėmę atleidau gerokai po metu..... tada pasijaučiau laisva. O ta išpažintis prieš šventes..... farsas kažkoks. svarbu atleisti sau giliai širdyje. ir nebūtinai klausykloje. 4u.gif
Atsakyti
#537
QUOTE(Zylute1 @ 2008 10 30, 12:27)
<...> svarbu atleisti sau giliai širdyje. ir nebūtinai klausykloje.  4u.gif

Įsivaizduok, kad susipykai su draugu, įžeidei jį. Sau giliai širdyje atleidai. Ar draugas su tavimi bendraus taip kaip ir iki susipykimo, jis bus jau atleidęs dėl to, kad tu sau atleidai? O gal ir jo reikia atsiprašyti ir parodyti kokį nors ženklą, kad gailiesi ir kad dabar nori bendrauti be įžeidimų?
Jei tikiu Dievą jis man brangiau už draugą ir darydama kažką, ką Jis patarė nedaryti Dievą paniekinu, nutraukiu su juo ryšius. Kad vėl atkurčiau tai ką sugrioviau turiu parodyti, kad esu pasiruošusi pasikeisti ir tai ne tik mintis, bet ir kūnas (veiksmas, žingsnis, žodis). Aš taip manau bigsmile.gif
Atsakyti
#538
QUOTE(Luknė @ 2008 10 30, 20:58)
Įsivaizduok, kad susipykai su draugu, įžeidei jį. Sau giliai širdyje atleidai. Ar draugas su tavimi bendraus taip kaip ir iki susipykimo, jis bus jau atleidęs dėl to, kad tu sau atleidai? O gal ir jo reikia atsiprašyti ir parodyti kokį nors ženklą, kad gailiesi ir kad dabar nori bendrauti be įžeidimų?
Jei tikiu Dievą jis man brangiau už draugą ir darydama kažką, ką Jis patarė nedaryti Dievą paniekinu, nutraukiu su juo ryšius. Kad vėl atkurčiau tai ką sugrioviau turiu parodyti, kad esu pasiruošusi pasikeisti ir tai ne tik mintis, bet ir kūnas (veiksmas, žingsnis, žodis). Aš taip manau bigsmile.gif

Teisingai sakai, Lukne, jei neatsiprasysi to pres ka darai nuodeme, kokia tai turi prasme g.gif o nuodme tai ne tik pries Dieva, jis juk visada atleidzia ir priima tave toki koks esi 4u.gif o kaip tas ar tie pries kuriuos tu padarei nuodeme doh.gif matyt todel pirmaisiais krikscionybes amziais ir budavo bendruomenines ispazintys, nes kai tei atleidzai ne tik kunigas, bet visa bendruomene, tada tik matyt gali pajusti ir tikraji Dievo atleidima biggrin.gif
Atsakyti
#539
O jei dievu pradedi tikėti tik mirties patale, ar paskutinę savo gyvenimo minutę paprašius jo atleidimo už nuodėmes, jis atleis? Juk ateina kunigėlis prie mirštančio žmogaus ir duoda išrišimą? ar kaip tai vadinasi? g.gif Ir kai miršta žmogus, jis miršta su nuodėme, užperkamos mišios už jo sielą, tam, kad jis nepatektų pragaran? Bet ar ne dievas priima žmogų tokį koks jis yra, kaip sako darius333 ? Ar ne šioje filosofijoje negalima nekęsti ir reikia atleisti, neteisti? Bet dievas gali teisti žmogų dėl jo nuodėmių ir pykti ant jo, šiame gyvenime, ne po mirties?

Manau taip, kad bet kuriuo atveju dievas atleis, ir net jei žmogus juo tiki- gali nesijaudinti ir laukti paskutiniosios (svarbu tik sau atleisti). Nes mirties patale dievas atleis. O kadangi už visus žmogaus darbus dievas teisia tik po mirties, tai nėra ko kankintis ir atgailauti ir graužti save dėl nuodėmių, pradėti tai daryti likus kelioms sekundėms iki mirties. Ir jei dievas duos- gyvensim, jeigu leis- numirsim, viskas priklauso nuo dievo, o ne nuo mūsų. Taip, kad galim gert, rūkyt, leistis, kaifuot, degintis soliariumuose be apsauginio kremo, jei dievas neduos vėžio ar kepenų cerozės tai gyvensim, koks skirtumas... net ir geriausiam ir sveikiausiam žmogui dievas gali pasiųsti mirtiną ligą. bigsmile.gif Tai išvada tokia- gyvenkim čia ir dabar ir neturėkim dar vieno nereikalingo trukdžio gyvenime t.y. "dievo" arba naudokimės tuo, ką dievas duoda geriausio- ramybę, bet ne kančias lotuliukas.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Coochie Coo: 30 spalio 2008 - 22:13
#540
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 30, 22:10)
O jei dievu pradedi tikėti tik mirties patale, ar paskutinę savo gyvenimo minutę paprašius jo atleidimo už nuodėmes, jis atleis? Juk ateina kunigėlis prie mirštančio žmogaus ir duoda išrišimą? ar kaip tai vadinasi?  g.gif Ir kai miršta žmogus, jis miršta su nuodėme, užperkamos mišios už jo sielą, tam, kad jis nepatektų pragaran? Bet ar ne dievas priima žmogų tokį koks jis yra, kaip sako darius333 ? Ar ne šioje filosofijoje negalima nekęsti ir reikia atleisti, neteisti? Bet dievas gali teisti žmogų dėl jo nuodėmių ir pykti ant jo, šiame gyvenime, ne po mirties?

Manau taip, kad bet kuriuo atveju dievas atleis, ir net jei žmogus juo tiki- gali nesijaudinti ir laukti paskutiniosios (svarbu tik sau atleisti). Nes mirties patale dievas atleis. O kadangi už visus žmogaus darbus dievas teisia tik po mirties, tai nėra ko kankintis ir atgailauti ir graužti save dėl nuodėmių, pradėti tai daryti likus kelioms sekundėms iki mirties. Ir jei dievas duos- gyvensim, jeigu leis- numirsim, viskas priklauso nuo dievo, o ne nuo mūsų. Taip, kad galim gert, rūkyt, leistis, kaifuot, degintis soliariumuose be apsauginio kremo, jei dievas neduos vėžio ar kepenų cerozės tai gyvensim, koks skirtumas... net ir geriausiam ir sveikiausiam žmogui dievas gali pasiųsti mirtiną ligą.  bigsmile.gif Tai išvada tokia- gyvenkim čia ir dabar ir neturėkim dar vieno nereikalingo trukdžio gyvenime t.y. "dievo" arba naudokimės tuo, ką dievas duoda geriausio- ramybę, bet ne kančias  lotuliukas.gif

Labai įdomūs tavo pastebėjimai, bet kaip iš netikinčio žmogaus pusės cool.gif Jei tikėtum Dievu žinotum kad Jis atleidžia net ir paskutinę gyvenimo sekundę mirties patale, jei žmogus to prašo...žinotum ir tai, kad Jis nesiunčia nei ligų nei nelaimių žmonėms mirksiukas.gif
Va pažiūrėk kas rašoma Biblijoje:
Jokūbo 1: 13-18
" Nė vienas gundomas tenesako: "Esu Dievo gundomas". Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo (aš tai suprantu kad jis neįtakoja mūsų blogų pasirinkimu, taip siūsdamas mums blogį). Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas (nori svaigalų, narkotikų ir t.t. - tai TAVO pasirinkimas). Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį. Neapsigaukite mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo kuriame nėra permainų ir nėra šešėlio keitimosi" .
O dėl to ar Dievas atleis juo netikinčiam žmogui aš nebūčiau tuo tikra...būtų nelogiška - aš netikiu - bet man atleis tas kuriuo netikiu...nu sutik gi nelogiška mirksiukas.gif

Nelaimės, ligos jos tiesiog YRA šiame gyvenime, Dievui svarbiausia KĄ tu darai kai tau blogai...ar bėgi pas Jį ar verki ir keikį Jį už tai kad atsiuntė tau nelaimę ar ligą, nors Jis to net nepadarė mirksiukas.gif

Kas liečia išpažintį kažkas minėjo kad net gavus "oficialų" atleidimą yra sunku atleisti sau... nemanau kad tai kyla iš egoizmo ar iš nenoro tai pripažinti...manau buvo kalbėta apie tai kad net ir atsiprašius Dievo (ir tarkim to žmogaus) būna be galo sunku atleisti sau pačiam unsure.gif Tokiu atveju manau reikia laiko ir reikia nebijoti to išsakyti Jam (tiesiog paprašyti Jo kad Jis tau padėtu atleisti sau) mirksiukas.gif
Atsakyti