Išpažintis Krikščionybėje

Būtina išpažinties sąlyga yra atitaisyti skriaudą. Vadinasi jei mes prieš atsiprašydami Dievo išpažintimi, nenueinam susitaikyti su tais, kam padarėme skriaudą mūsų išpažintis negera, nuodėmių neatleidžia. Kad nuodėmės būtų atleistos būtinas nuoširdus gailestis ir noras taisytis, kur jis, jei nesugebam atsiprašyti už skriaudas...


Iš kur tas įsitikinimas, kad mirsi patale? Gal mirsi avarijoje, per šimtąsias sekundės dalis? Ar spėsi nuoširdžiai apgailėti visas gyvenimo nuodėmes? Jei nesigaili, Dievas negali tau prieš tavo valią atleisti, net mirties akimirką. Jei mirei mirtinose nuodėmėse, nelabai ką padės ir mišios. Už pinigus dangaus nenupirksi, už maldas irgi nelabai, tam reikia asmeninių pastangų. Mišios padeda mirusiam žmogui atsiteisti už mažas nuodėmes, menkus netobulumus, kurie neveda į amžiną pasmerkimą. Pasmerkia save žmogus, nusigręždamas nuo Dievo. Tik žemėje jei iš Kauno į Vilnių norėdamas nukakti eitum vakarų pusėn, tai apkelevęs visą žemės rutulį visgi prieitum Vilnių. Bet taip nėra su Dievu, kuo toliau nuo Jo keliauji tuo toliau į pasmerkimą save stumi ir tam, kad atgal sugrįžti reikia apsisukti, atsigręžti į Dievą ir pasirinkti Jį.
Jei Dievą laikysi trukdžiu, Jis pasistengs, kad tau netrukdytų ir tu Jo net po mirties nesutiksi. Be Dievo rojaus nėra, tik...
Ir Jis ant tavęs nepyks ir tavęs nebaus tiesiog tu būsi ten kur pasirinkai, ten kur Jo nėra. Tavo valia bus išpildyta, o jei tada tau tai nepatiks galėsi kaltinti tik save, nes Jis tau sakė ką daryti, kad būtų kitaip.

Supratau, tai dievas nevaldo likimo? Viskas vyksta atsitiktinai?




Susidariau tokį vaizdą, kad dauguma žmonių nutolę nuo dievo, tarkim mano tėvai tiki dievu, bet neina į bažnyčią, meldžiasi tik tam tikrom progom, ir jau seniai (20 metų) neina išpažinties, jie turi nuodėmių, neprašo jų atleidimo, ir kai mirs- turės už jas atsakyti- kankintis ?skaistykloj? O kitas tikintis žmogus keliaus į pragarą už savo mirtinas nuodėmes ir degs ten tūkstantį amžinybių.
O ateistai, kurie netiki jokiu dievu nenukeliaus nei į pragarą nei į rojų. Bet jų siela liks žemėje. O jei ir siela dings tai nieko baisaus nematau- nes gyventi reikia dabar, ir nesitikėti gyvenimo po gyvenimo.

Gėris kiekvienam yra skirtingai suprantamas, pvz vienam viskas kas gera gali būtų: ištvirkavimai, alkoholis, narkotikai... vadinasi rojuje tas žmogus ir gaus tai, kas jo manymu yra gerai? Ar gaus tai, kas dievo manymu yra gerai?

Tai ką radau vikipedija:

Meilė – žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.). Meile gali būti vadinama būsena, jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Meilė yra viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.

Daugelyje religijų meilė taip pat naudojama kaip sąvoka išreikšti tikinčiojo ryšiui su dievybe ar religiniu mokytoju.

Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai.

Blogis - gėrio (kurio aprašymo neradau) priešingybė, abstraktus apibūdinimas to, kas nepriimtina etikos požiūriu. Blogiu laikomi žalos darymas, kančios sukėlimas, neteisingi veiksmai. Blogiu laikoma ne pats veiksmo rezultatas, o tokių rezultatų siekimas, todėl blogį daryti gali tik sąmoningos būtybės, kai tai jos padaro tyčia, tikslingai, bloga valia. Netyčinis žalos padarymas paprastai nepriskiriamas blogio kategorijai.

Daugelyje kultūrų blogiui priskiriama viskas, kas prieštarauja kultūroje vyraujančiai religijai. Dažnai suvokiama, kad blogis yra ne šiaip abstrakcija, o tam tikros daugiau mažiau vieningos pasaulyje egzistuojančios jėgos, valios pasireiškimas, o ši personifikuota jėga/valia ir yra Blogis, kuris dažnai vadinamas asmeniniu vardu (Šėtonas, Ahrimanas ir kt.).

Taigi, blogis yra tiek etinė filosofinė, tiek religinė mitologinė kategorija. Kai kuriose religinėse, mitologinėse pasaulėžiūrose, dalyje maginės fantastikos kūrinių pasaulis suvokiamas kaip Blogio ir Gėrio kova, o pasaulyje veikiančios jėgos ir būtybės skirstomos į gėrio ir blogio atstovus

1. Visi atsitiktinumai dėsningi ir iš anksto numatyti. Mes turime laisvą valią pasirinkti Dievą, arba Jį atmesti. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso, kaip mums klosis.
2. Dievas neturi buhalterijos. Jis neskaičiuoja nuodėmių, maldų, ar laiko. Matuoja tik meilę, nuoširdumą.
Siela absoliučiai laiminga tik vienybėje su savo kūrėju ir kuo toliau nuo jo tuo patiria didesnį jo ilgesį, sukeliantį kančią. Taigi Dievas yra rojus, o ten kur siela Dievo nejaučia - ilgesys, kančia, pragaras.

Puiku.
Taigi Dievas tavo kalba būtų tai kas skatina siekti ko nors idealaus (kaip supratau terminas idealus tau žinomas ), to kas nebūtinai šią akimirką tenkina mūsų malonumų troškimą, kas naudinga nebūtinai asmeniškai mums.
Dievas būtina sąlyga pasauliui egzistuoti.
Dievas yra tai, ko kol kas neįmanoma nei įrodyti, nei paaiškinti laboratorijose, bet kartu neįmanoma įrodyti ir priešingai.
Jo neįmanoma, net įvardinti žodžiais ar apmąstyti mintimis, nes visa tai kas mes esame, yra tik nepaprastai maža dalelytė Jo visumos. Pagal tą dalelytę tik nuspėjame, kur link Jis, bet negalime tiksliai įvardinti kas ir kiek yra Jis. TA dalelytė, pasaulis, visgi sako, kad kažkas yra, nes kažko dalis esame, nei mumis kas prasideda, nei baigiasi, kas iki mūsų, mumyse ir po mūsų - Dievas.
Jį dar vadina Aukščiausiuoju protu, nes milijardai atsitiktinumų susiklosto taip, kad visas pasaulis eina tobulėjimo linkme pvz. evoliucija. Iš pažangesnio organizmo nesivysto menkesnis, o tik dar labiau pažangesnis. Visiška pasaulio tobulybė - priartėjimas iki Dievo.
Galima tęsti ir tęsti, bet kurlink manau tu supratai, o kas tai nesupranta niekas

Rojus - begalinė palaiminga būsena visiškos vienovės su Dievu.

Išpažintis - (kadangi diskutuojame temoje apie išpažintį) tai atsigręžimas į Dievą. Viskas vyksta pagal Dievo dėsnius. Žmogus turi laisvą valią rinktis, eiti nuo tobulybės - Dievo, ar link Jo. Kai nusigrečžiame nuo Jo nurodytų gairių, kaip artėti link Dievo, nuo jo tolstame, kad galėtume atsigręžti atgal ir vėl artėti turime perkeisti savo "širdį", nes joje įrašyta judėjimo kryptis. Tam mums duota atgaila - susitaikymas- išpažintis.
Tokia mano nuomonė.

Man tai labai keista kaip žmonės gali tikėti biblija, kuri tėra tik "įvairių autorių raštų rinkinys"; "Biblija iš pradžių vadinti įvairių redakcijų „knygų“ (graikiškai biblia) rinkiniai iš Palestinos ir Artimųjų Rytų regiono", kurias sukūrė (sugalvojo) žmonės Kaip žmogus gali sugalvoti dievo žodžius ir dievo įsakymus? Ar juos padiktavo pats dievas šiems skirtingiems autoriams? Sorry, bet man tai tikra nesąmonė.
"Kai kurios istorijos, pvz., apie Pasaulio tvaną, manoma, yra paremtos šumerų mitu, kuris minimas prieš 2 tūkstančius metų iki Biblijos parašymo. Tiesa, nėra aišku, kuria versija rėmėsi Biblijos autoriai, kadangi egzistuoja dar bent trys šio mito versijos (šumerų, akadų ir babiloniečių) iki Biblijos." Tai biblija remiasi mitais Tai žmonėms reikėjo mito, mistinės butybės, susikurti trokštamą tikslą- dievą, o kad būtų paprasčiau, surašė tai į knygą, pritaikė taip, kad biblija "atsakytų" į visus žmogui kilusius klausimus

Kaip matau daug nesamonių tavo matomame pasaulyje
Jei sunku vadinti Biblija, painiojasi su kitokiais rinkiniais vadink Šventuoju Raštu, Senuoju ir Naujuoju Testamentais. Pats žodis testamentas tau atskleis, kad autorius ne tas kas užrašė. Nes ie notarui užrašius močiutės testamentą, jo autorius - močiutė. Taigi Nesvarbu kas užrašė Dievo mums siunčiamas mintis, svarbu kad autorius - Dievas. Tikėti ar netikėti Jo autoryste, kiekvieno asmeninis reikalas. Tuo ir skiriasi tikintysis nuo netikinčiojo.

O dėl pasaulinio tvano... Nesakyk būtų keista, kad PASAULINĮ tvaną būtų pastebėję tik žydai ir niekas kitas pasaulyje Kadangi jis įvyko, apie jį kalba daugybė tautų.

Lukne, lenkiu zila galva...palaiminti "tavieji namai" pastatyti ant tokio stabilaus ir nesugriaunamo pamato...
O ir laiko matau negaili.

Himne MEILEI rasoma:
isliks tikejimas, viltis ir MEILE, bet didziausia is ju yra MEILE -
ir cia tu teisi- as taip nemoku

Kaip gali autorius būti dievas? Jei dievas yra antgamtinė esybė, visatos energija, jis yra visuose žmonėse, aukščiausias protas, ir jis negali pasirodyti. tuo labiau jei „Dievas egzistuoja už mūsų visatos ribų ir niekaip nesikiša į mūsų visatos procesus nuo to laiko, kai ją sukūrė"

nori būti aukščiau už Dievą, jei taip klausinėji? žmogus daug dalykų negali aprėpti savo protu, nes Dievas žmogui davė protą. Dievo protas žymiai galingesnis, protingesnis. žmonės Jo proto NIEKADA iki galo nesuvoks.

Dievas ne už visatos ribų. Dievas yra čia ir dabar.
Na, jūs, aišku jo nejusite, nes negalite. Negalite, nes nenorite. O jūsų valiai Dievas neprieštaraus.
Jeigu norite sužinoti, kas yra Dievas, tai visų pirmą bent jau išreikškite norą. Na, kitaip jūs juk nediskutuotumėt šiuose forumuose, ar ne? Ar čia koks kitoks tikslas jūsų diskusijų?
Neigti lengva, patikėti sudėtingesnis dalykas.
Kad Dievas egzistuoja jums niekas neįrodys ir netgi nesistengs įrodyti, ir niekas neįpirš per prievartą, nes tai neįmanoma.
Tai tiesiog jūsų su Dievu tokie santykiai: ryšio nebuvimas. Jei norėtumėt pajusti Dievą, paprašykite jo, kad ir netikite jį esant, kad jis jums pats įrodytų esantis arba nesantis. Tada bus aiškiau. Ir su Biblija išaiškės klausimas, kaip Dievas gali būti autorius.