Ar sveikas galėtų vesti neįgalią?

Jeigu sutuoktinį rinktumės specializuotoje parduotuvėje, tai tikrai išsirinktumėm pačios „aukščiausios prabos“. Bet deja, gyvenimas – ne parduotuvė. Ir santuoka planuojama ne supermarkete. Nežinomi gyvenimo ir Likimo vingiai.

Kodėl Jūs visos kalbate apie negalią įgytą po tam tikro gražaus bendravimo laiko????

Kiek iš čia mano požiūrį peikiančių tekėtų už berankio, protinę negalią turinčio asmens?? Na mergaitės..? Įtariu tik kokia viena.. ir ta tik iš nevilties, kad sveikas nejama.

Nereikia pasakų.. nors ir jau tuoj vakaras.

Mano pirmam poste yra atsakymas
Dar pagalvojau. Tokia liga, kaip šizofrenija, jaunystėje ( pradžioje) nėra tiek ryški, kad mylintis žmogus ją iškart atpažintų . Taigi, bijančios KVANKTELĖJUSIO sutuoktinio, prieš vestuves patikrinkit Vasaros g. esančioje įstaigoje savo meilę

Gera karksėti pašonėj turint sveiką vyrą.. Ar tik nebūtumėt antra pabėgusi nuotaka?

Teisingai sakai Ir aš ne kurčia - girdžiu ir suprantu Tu sakai tai, ką pasakytų kas antras gatvėj paklaustas - ir nieko čia smerktino, normalu. Tik kas šimtasis gatvėj paklaustas tau pasakytų kitaip: kad jis, būdamas jaunas ir gražus (grožis - skonio dalykas, bet vis dėlto) vestų ir tekėtų (arba jau yra vedęs) kokią nors negalią - čia kalbam apie fizinę - turintį žmogų, nes jam su juo įdomu, gera, saugu. Ir ne todėl, kad jis kompleksuotas ar nevykęs, o todėl, kad jis rado savo žmogų - jie susikalba, jie mąsto panašiai, juos domina tie patys dalykai. Negi tu manai, kad neįgalus žmogus tik sveikatos problemomis domisi? Nu ne. Žinok, ir knygas skaito, ir univeruos studijuoja ir t.t. ir t.t. Aš tau noriu pasakyt, kad žmonių santykiuose yra daugybė dalykų, kurie taip pat jungia, traukia, tampa aistros matu, nors yra visai nesusiję su sveikata, grožiu ir jaunyste. Todėl ir daviau tau pavyzdį apie senatvę. Bet gal ir netikslų. Nu dabar tu mesk į mane akmenį, bet jeigu man reiktų pasirinkt jauną, sveiką, gražų ale nė dviejų knygų IŠ TIKRO nepreskaičiusį gerų tėvelių sūnelį, kuris man garantuotų saugią ateitį, ir viso to neturintį invalido vežimėlyje sėdintį arba aklą, arba kurčią iš tikrųjų intelektualų žmogų - aš rinkčiausi pastarąjį. Gestų kalbą galima išmokti, nes tai yra suvereni kalba, kurią, pvz. Amerikoj studijuoja Filologijos (ne kokios medicinos ar socialikos!) fakultetuose šalia etiopų ir kitų retų (nes palygint mažos populiacijos naudojamų) kalbų. Aklumas taip pat turi savo kalbą - jutimų kalbą. Paralyžius turi išeities galimybių 1001. Nu bet bukas, kas kad turtingas, gražus, sveikas žmogus, jokių galimybių neturi. Bet man. O kitam gal turi. Todėl ir sakau: nereikia visko matuoti pagal savo matą ir rėkti garsiai, kad vesti neįgalų/ę yra TOTALUS ABSURDAS. Netiesa tai. Taip, dabar man į galvą ateina pavyzdžiai iš kultūros: tarkim, mūsų akla dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, šluba ir sunkiai einanti rašytoja Ieva Simonaitytė - kad tu žinotum, kiek jos gerbėjų turėjo, kiek ir kaip rinkosi!!! Eik tu! Kai paskaičiau, apakau - ne kiekvienai sveikai taip Bet yra ir eilinių, paprastų neįgalių moterų ir vyrų, kurie yra tiesiog labai faini - nu limpa prie jų gerbėjai, myli ir veda Bet yra ir zanūdų... Pasaulis yra margesnis nei atrodo. Todėl nereikia drabstytis totalumo kategorijomis. Tai ne totalu - tai labai individualu, nes meilė visada yra individuali
O šiaip gerbiu tavo nuomonę ir būk laiminga

Nemanau,kad esu angelas ir manau,kad netekėčiau už nesveiko vyro,bet jei jam kas nutiktų mums draugaujant,ar gyvenant-tikrai jo nepalikčiau...

Beje, labai gera mintis prieš kuriant šeimą nuodugniai išsitirti sveikatą..

p.s. Aišku ir aš dabar galėčiau paėmus aukštą natą giedoti kaip aš galėčiau įsimylėti neįgalų asmenį.. Tik tai beverčiai žodžiai. Geriau sakykit, jog laimėjusios milijoną visą sumą vaikų ar senelių namams paaukotumėt. Tikroviškiau skambės.

Žinau, kad liaudies išmintis sako, jog spjauti į šulinį nereikia, bet...
Sąmoningai, būdama blaivaus proto su neįgaliu žmogumi nepradėčiau bendravimo. Gal esu per daug egoistė. Bet to nei kiek nesigėdyju. Turbūt neturiu to sindromo, kuris skatina žmones aukotis, gyventi dėl kitų. Tikiu, kad motina Teresė egzistavo ir viską darė nuoširdžiai... Deja, aš kitokios kategorijos žmogus.

O kaip bus gyvenime, niekas nežino. Gali ir gaisras ištikti, bet juk namų specialiai nedeginam, ane?

Nežinau kaip būtų, sąžiningai sakau. Tarkim girtuoklį vyrą palikau, negydžiau jo ir negailėjau. Ar tekėčiau už psichiškai neįgaluas vyro- klausimas. Nežinau. Su fizine negalia- tikrai negąsdina. Aš papasakojau realią istoriją apie savo artimiausius žmones. Tiesa, aš tiksliai nežinau ar dabartinis mano vyras neserga šizofrenija . Tikrai nežinau ar sveikos jo kepenys, gal jau cirozė nuo alaus prasidėjo , nežinau ar ryt jis saugiai grįš iš darbo. Taigi, sveikas vyras pašonėj- kaip visa tai laikina ir trapu.

Labai sutinku su Bjuti nuomone.

p.s. Pabuvus šioje temoje supratau kaip gera būti paprasta mirtingaja, pilka mase, žemu lygiu ar kaip ten Mano širdyje nėra tiek vietos, kad mylėčiau visą pasaulį, visus benamiusgyvulėlius ir dar plius neįgalų jaunuolį.

Dažnai tų sutiktų „sveikųjų“ būna tik kūnai gražūs, o siela – smarkai sužalota. Ir net nesinorėtų tokio pačiam „jamti“. O to neįgaliojo nesveikas tik kūnas.

Tik nereikia sakyti, jog tik neįgalus žmogus gali dvasiškai patenkinti... Avinų yra ir tarp sveikų ir tarp neįgalių.

Invalidumą turintis žmogus suvokia, jog fiziškai jis nepranašus, todėl pasismailina liežuvį, perskaito daug knygų, ūmai atveria intelekto kildinimo žinyną ir pradeda gyvenimo nuskriaustoms moterims širdis lopyti. Moteris pajutusi tokį dėmesį net nepastebi kaip tampa pampersų keitėja. Bet juk tai nesvarbu.. mylimo Š**** juk tikriausia kvepia