Doktorantūra

Su doktorantūra Lietuvoje yra kaip yra - sąlygos visada sudaromos atsižvelgiant į poreikį. Sprendžiant iš šiai dienai galiojančių sąlygų, galima pasakyti, kad poreikio nėra jokio ir eilinis doktorantas sutinkamas kaip busimasis ęsamų dėstytojų konkurentas.

Aš kai baigiau magistratūrą norėjau stoti į doktorantūrą. Po to susipažinau su sąlygomis ir pagalvojau tegul jie patys už tokią stipendiją auklėja ateinančias kartas laboratorijose ir seminaruose. Galu gale doktorantas - tai žmogus turintis subrendusį norą dirbti mokslo srytyje ir univeras jam kažin ar labai reikalingas dalykas.

Kai gavau magistro diplomą, visą dieną buvau labai laimingas, po to padėjau jį kažkur pas tėvus, praėjo jau 4 metai kaip mačiau jį paskutinį kartą. Jau septynis metus dirbu mokslo srytyje ir tas mokslas neturi nieko bendro su mano diplomais, nestojau į jokią doktorantūrą ir nelabai galėčiau pasakyti ką aš praradau išskyrus dviejų raidžių prie pavardės. Pradžioje gal but buvo nelabai lengva, o vėliau atėjo ir šioks toks kolegų pripažinimas, pavyko išeiti į tarptautinį lygį, o po kelių darbų publikacijos mažai kam kyla mintis apie nepakankamą mokslinį laipsnį.

Dar vienas svarbus aspektas - normalus mokslinis darbas neįmanomas be normalaus finansavimo. Koks universitetas finansuoja doktorantūros temas - perka įrangą, apmoka tarptautines komandiruotes (ten kur tau reikia, o ne kur eilinė alaus gerimo konferencija vyksta), duoda pakankamai pinigų literatūrai (yra knygų ir po 100 eurų) ? Gal paprasčiau skirti doktorantūros laiką normaliam darbui ir turėti pakankamai galimybių mokslui ? Kas svarbiau - mokslas ar doktorantūrą ?

O universitetas - vėliau ar ansčiau jis tavę pats suras.

DinaR užjaučiu, kad tau taip nepasisekė. Vadovybė neturi jokios teisės taip elgtis. O ką vadovas sako šioje situacijoje? šiaip jau jis turėtų būti suinteresuotas, kad tu geriau imtum vaiko atostogas, negu neparašytum darbo ir visai mestum doktorantūrą. Na bent aš taip galvoju. Mano viena kolegė išėjo vaiko priežiūros atostogų ir paskui negrįžo. Bet vadovas ją labai įkalbinėjo, tai grįžo, bet po 0,5 metų vėl pastojo. Doktorantūros skyriuje išsikalinėjo panašiai kaip tau, bet vadovas nuėjęs griežtai pasakė, kad jei neleis jos į dekretą, kreipsis į teisininkus ar jie turi tokią teisę neišleisti. Kalbos iškart baigėsi. Dabar ji jau grįžusi, kovą baigiasi jai doktorantūra, bet nelabai turi iš ko rašyti darbą, vėl pergyvena. Taip sakant kiekvienam savos bėdos.
Aš manau, kad norint dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą daktaro laipsnis reikalingas. Žinoma galima dirbti ir be jo, bet jei jau taip gerai sekasi, tai kodėl Vadimai tu neapsigini? Juk galima eksternu, po vienerių metų, tik egzus išsilaikyt reiks.
Na kad esam studentai, galima rasti ir pliusų - galioja studentiškos nuolaidos O šiaip tai univere reiklauja kaip iš darbuotojo, nors esi studentas.
Beje, kiek žinau darbo valandų negali būti doktorantam, nors nesu tikra, čia gal kaip magistrantūroj, yra skirtas laikas moksliniam darbui. Bijau pameluot, paprasčiausiai visada sėdėdavau po 8 ir daugiau valandų. Na kitaip nebūtų pavykę darbo padaryt. Dar šiek tiek dirbau univere, tai šiaip ne taip išgyvenau. Bet kai paėmėm su vyru paskolą, tai teko pasiieškoti darbo kitur. Darbas kaip ir baigtas, t.y. eksperimentas, šiek tiek trūksta tyrimų, kai turiu laisvo laiko nulekiu į univerą pasidaryti šį bei tą. O šiaip tai labai didelis dėkui vadovui, kuris pasirūpina mano tyrimais Supranta, kad iš 1300 lt (tiek gaudavosi su atlyginimu) nelabai išgyvenu. Šiaip tai nesuprantu kodėl universiteto vadovybė draudžia dirbti. Nes juk doktorantas yra studentas, o studentas gali dirbti. ir doktorantūros reglamentas dirbti nedraudžia. Manau turėtų užtekti susitarimo tarp doktoranto ir darbo vadovo.
Kai dirbau laboratorijoje norėjosi iš ten bėgti, kai dabar dirbu biurokratinį darbą norisi vėl grįžti į laboratoriją. Labiausiai pasiilgstu pedagoginės veiklos (vesdavau laborus studentams). Bet nelabai vilioja mažas atlyginimas, nebent per du darbus dirbti, kaip beje pas mus daug kas daro univere. Na kol apsiginsiu gal situacija pasikeis ir vieta atsiras univere Ech, pasvajoti niekas nedraudžia.
Beje Vadimai paskutiniu metu tikrai atsirado didesnės galimybės univeram gauti finansavimą, atsirado ES struktūrinių fondų pinigų. Tik reikia tuo užsiimti. Pvz. KTU organinės chemijos katedra kiekvienais metais atnaujina visą aparatūrą, ir žinau, kad galima išsimušti kad knygas apmokėtų, taip pat galima gauti pinigų komandiruotėm (prašiau ir gavau). Tik reikia pačiam pasidomėti galimybėmis.

Taip, dėl pedagoginio darbo sutinku. Be laipsnio bus daug nereikalingų problemų ir kiekvienas "protingas" pasakos tau kad tu antros rušies. O apsigint man nepavyks nes aukštas išsilavinimas ir mokslis darbas nesutampa iš principo. Skirtingos mokslo šakos - išsilavinimas techinis, o mokslas humanitarinis (skaitosi bent)




Aha, benzinui pinigų neužtenka tai galima troleibusais per pus pigiau važinėti.
javascript:emoticon('')




Nieko - Marija Kiuri savo laiku mirė - svarbu kad mokslas judėtu. Pas mus katedros vedėjas savo laiku pasakė - norit dirbti - eikit dirbkit. Atejote į mokytis - sedėkit čia, jūsų darbas man vienodai šviečia.



Aš turbut mirsiu greičiau nei suprasiu kas gali patikti pedagoginėje veikloje univere. Ne, aš pats nemažai laiko praleidau su vaikais, ir dabar tenka, bet studentas man atrodo labai nemotyvuotu padaru. Gal but dar nesutikau gerų studentų.


Du metus dirbau su ES fondais, dvi knygos per juos išleistos. Pesimistas - tai gerai informuotas optimistas. Ten labai daug durnizmo. Be to atsiranda kiti klausimai - nuo autorinių teisių iki atlikimo terminų.

Aišku nenoriu įtikinėti kad laipsnis yra niekas - jei bus galimybę pats eisiu to laipsnio gaudyti, jis kaip žvaigždutės antpečiuose - valgyti ne prašo. Jei yra galimybių normaliai studijuoti doktorantūroje - tai reikia daryti. Bet jei nėra - neverta atsisakyti mokslinio darbo, ypač jei tam užtenka smegenų.

Na ne tu vienas nesupranti Pavargdavau fiziškai, ypač pavasario semestre, nes laborai vykdavo 6 val., bet atsigaudavau psichologiškai. Na nemoku paaiškinti. Bet gal tai mano pašaukimas? Kažko išmokiau visus studentus, tai labai jausdavosi antrame semestre, kai mažiau klausinėja, dirba atidžiau, tik nemokėjau būti labai griežta, gal dėl to, kad pati neseniai buvau jų vietoje? Bet pripažink, kad pedagoginį darbą geriau dirbtų tie, kurie tam turi pašaukimą, o ne tie kurie paprasčiausiai kitur negavo darbo.

Jei reiktų stoti dabar, aš dar gerai pagalvočiau. Bet prieš 4 metus nebuvo apie ką galvoti. Darbo ilgai negavau, mokslas šiek tiek traukė, buvo įdomu dirbti laboratorijoje. Tai ir susigundžiau. Be to, prieš 4 metus ir tie 750 lt buvo nemaži pinigai + gaudavau 400 lt atlyginimo univere (0,5 etato). Buvo visai neblogai. Bet per 4 metus kainos gerokai pakilo, o stipendija bei atlyginimas vos keliais litais. Paprasta aritmetika.
Sėkmės darbuose

Taip, tokių daugūmą :-)


Čia tei tikrai. Daug tenka ir pačiam konsultuotis ir kitus konsultuoti, jauti ir tam tikrą pareigą perduot savo žinias kitam - ypač tada kai tau ši informacija yra šalutinė, o kažkam ji svarbi. Bet kažkaip norisi dirbti su motyvuotais žmonėmis, o jų ne tiek daug.



Na galėtum bet sumeluoti, kad jautei, kad mokslas pateko į aklavietę, jautei pareigą sukurti naują cheminio ginklo rūšį ar sumažinti vidutinio nuotolio raketų kovinės parengtės laiką stabilizuojant kuro įrimo procesą (atleisk,nežinau kokioje tu srityje dirbi) ir pasiaukojai vardan mokslo - sutik, skambėtų gražiau :-)


O tau - asmeniniam gyvenime. Nes įrašai tavo profaile "vienas vaikas po dievų metų, antas - iki Kristaus atėjimo, o trečias jau po" čia nelabai gera gyvenimo pozicija. Pati supranti, mokslui nereikia pavienių genijų - jam reikia nenutrukstamų kartų akademinio visuomenės sluoksnio :-)

Be to - laimingas mokslininkas daugiau padaro :-)
Sekmės

Mano sritis organinė chemija, jei tiksliau biologiškai aktyvių medžiagų sintesė, daugiausia augalų augimo reguliatoriai, bet kai kurios medžiagos gali būti panaudotos farmacijoje.

Suprantu, bet deja dauguma pas mus to nesupranta. Mano vyras neseniai apsigynė darbą, bet jo negalėjo daryti pas savo tėvą (jo tėtė mano darbo vadovas). Nors daug kur užsienyje mokslinė veikla yra jau šeimos tradicija, bet pas mus kažkodėl kitaip galvojama, na kad tėtė padarys už savo sūnų. Kas beje tikrovėje yra visiškai netiesa, mano vadovas iš manęs reiklauja daugiau, nei iš kitų doktorantų, o iš sūnaus (buvo neoficialus vadovas) dar daugiau. Nes artimą žmogų yra lengviau paspausti, nei visai svetimą.
Bet kažkaip dėl mokslininko karjeros nesinorėtų atsisakyti ir šeimos. Nors yra pavyzdžių kaip viską galima suderinti.

Ačiū

Būtent dėl to, jog nesenai buvau jų vietoje, norėčiau būti griežtesnė (tačiau neišeina ), nes atsimenu, kaip lengvai egzaminus išsilaikydavo tie, kurie jiems net nesiruošdavo.

Nuo 2008 m. sausio 1 d. stipendija sieks apie 1250 Lt. (keliama 40 proc.). Sklando gandai, jog dar kitais metais ji pakils iki 2500 Lt. (kuo aš drįstu abejoti).

Seniai reikėjo kelti. Bet 1250 lt yra pakankamai maži pinigai. Vienam gal ir įmanoma būtų iš tiek išgyventi, bet turint šeimą, o jei dar paskola kokia 2500 lt manau būtų pakankama stipendija, tik tokiu atveju reikėtų sugriežtinti priėmimus, nes dabar stoja kas tik nori, visi džiaugiasi jei aplamai yra norinčių. Bet nemanau, kad padidinta stipendija pritrauks daugiau norinčių studijuoti doktorantūroje. Paaukoji 4 metus mokslinei ir pedagoginei veiklai, o kas po to? Eiti dirbti pardavėja Maximoj. Niekas negarantuoja, kad tu galėsi likti dirbti universitete.Aišku visada atsiras tokių, kurie studijuos tik dėl dr. prie pavardės, bet ne dėl to, kad toliau vystytų mokslą ar pedagoginę veiklą.

O aš manau kitaip - gali pritraukti, bet ar jie bus tikrai verti mokslininko vardo

Negali visi daktaro laipsnį turintis žmonės dirbti universitete - po kelių metų dėstytojų bus daugiau negu studentų. Geras specialistas su moksliniu laipsniu, dirbęs perspektyvioje tyrimų srytyje bus naudingas ir pramonės įmonėse ir tyrimų centruose kurių skaičius kiekvienas metais tik didėja. Aiškų filologams ir menotyrininkams bus sunkiau, bet ir tie darbą randa. Man kai reikėjo lituanistės paslaugų tai specialiai ieškojau žmogaus su mokslinių laipsnių, nors darbas buvo pats paprasčiausias - klaidas ištaisyti. Kainavo gal ir nepigiai, bet kai pamačiau rezultatą supratau kad padariau teisingai. Laipsnis - čia ne tik 10 straipsnių ir viena monografija - čia atitinkamas požiūris į darbą, atsakomybės jausmas, patirtis - šių savybių darbaviai prašo vos ne iš kiekvieno darbuotojo.

Teisingas pastebėjimas; tačiau net ir čia gali būti pritaikomos išimtys.

Aš irgi taip galvojau, kol nenuėjau darbintis į vieną firmą, kuri labai atvirai pasityčiojo iš mano būsimo mokslinio laipsnio. Pas mus dar nėra verslininkai pribrendę šiam reikalui, todėl viena realiausių darbo vietų yra univeras. Netiesa, kad dėstytojų daugiau nei studentų. Kokie tie dėstytojai (kalbu grynai apie savo fakultetą), pensininkai nenorintys jokių naujovių, nevykdantys jokios mokslinės veiklos. O šiuo metu yra tokia situacija mano katedroje, kad vienas dėstytojas nori jau išeiti iš darbo (beje labai neblogas) ir nėra kam jį pakeisti. Aš kažkada užklausiau savo vadovo ar nebūtų man galimybės likti katedroje, kad ir moksliniu darbuotoju, tai man atsakė: matai, tu mano marti, tai negaliu tavęs įdarbinti, nes visi šnekės ir pan.
Na kai turėsiu diplomą, tada žiūrėsiu. Jau dabar dairausi galimų darbdavių, būtent susijusių su moksline veikla. Jų tikrai nėra daug. Bet pagyvensim, pamatysim.
Beje, dabar niekas negarantuoja kad tu gausi darbą kokioje tyrimų laboratorijoje, kur galėsi vykdyti mokslinę veiklą. Noriu pasakyt, kad kartais tie 4 metai gali būti visiškai nenaudingi, jei nedirbsi toliau toje srityje. O įsidarbinti kitur gali būti problema. Įsivaizduok 28 metų ir niekur nedirbęs. Aš tą turėjau galvoj. Gal būt potencialūs darbdaviai turėtų glaudžiau bendradarbiauti su universitetais, kaip kad tai daro Achema ar Mažeikių nafta.


Tai aš ir kalbu apie NORINČIUS, o ne galinčius studijuoti. Jei būtų normali stipendija, turėtų būti ir griežta atranka.