QUOTE(Vadimas @ 2007 12 18, 01:52)
Su doktorantūra Lietuvoje yra kaip yra - sąlygos visada sudaromos atsižvelgiant į poreikį. Sprendžiant iš šiai dienai galiojančių sąlygų, galima pasakyti, kad poreikio nėra jokio ir eilinis doktorantas sutinkamas kaip busimasis ęsamų dėstytojų konkurentas.
Aš kai baigiau magistratūrą norėjau stoti į doktorantūrą. Po to susipažinau su sąlygomis ir pagalvojau tegul jie patys už tokią stipendiją auklėja ateinančias kartas laboratorijose ir seminaruose. Galu gale doktorantas - tai žmogus turintis subrendusį norą dirbti mokslo srytyje ir univeras jam kažin ar labai reikalingas dalykas.
Kai gavau magistro diplomą, visą dieną buvau labai laimingas, po to padėjau jį kažkur pas tėvus, praėjo jau 4 metai kaip mačiau jį paskutinį kartą. Jau septynis metus dirbu mokslo srytyje ir tas mokslas neturi nieko bendro su mano diplomais, nestojau į jokią doktorantūrą ir nelabai galėčiau pasakyti ką aš praradau išskyrus dviejų raidžių prie pavardės. Pradžioje gal but buvo nelabai lengva, o vėliau atėjo ir šioks toks kolegų pripažinimas, pavyko išeiti į tarptautinį lygį, o po kelių darbų publikacijos mažai kam kyla mintis apie nepakankamą mokslinį laipsnį.
Dar vienas svarbus aspektas - normalus mokslinis darbas neįmanomas be normalaus finansavimo. Koks universitetas finansuoja doktorantūros temas - perka įrangą, apmoka tarptautines komandiruotes (ten kur tau reikia, o ne kur eilinė alaus gerimo konferencija vyksta), duoda pakankamai pinigų literatūrai (yra knygų ir po 100 eurų) ?
Gal paprasčiau skirti doktorantūros laiką normaliam darbui ir turėti pakankamai galimybių mokslui ? Kas svarbiau - mokslas ar doktorantūrą ?
O universitetas - vėliau ar ansčiau jis tavę pats suras.
ne visai sutinku su Tavo čia išdėstytomis mintimis
Ypač su pajuodintomis
Tu juk net nepabandei studijuoti doktorantūroje!
Jei bent metus tam būtum skyręs - tada galėtumėm ginčytis
O dabar tas pats kaip su vyru diskutuoti apie gimdymą
Na, bet jeigu rimtai kalbėti, tai aš nors ir pati apsigyniau disertaciją ir gavau daktaro laipsnį, bet nedrįsčiau APIBENDRINTAI apie sąlygas studijuojant doktorantūroje kalbėti
Net tame pačiame VGTU skirtingose katedrose - sava tvarka, savos sąlygos ir t.t. O ką jau kalbėti apie kitas mokslo kryptis
Žodžiu, man asmeniškai buvo daug nelengvų momentų, nemalonių situacijų, tačiau rezultatas pasiektas, kuo labai džiaugiuosi, o svarbiausia ką galiu pasakyti, kad man patiko, o ir pinigine prasme ĮMANOMA viską suderinti
Dabar sau ir kitiems daktarams galiu palinkėti tik vieno dalyko,
kad pasiektas išsilavinimas būtų ne tik diplomas ant sienos (nes rėmeliuose duoda 
), bet GYVENIMO BŪDAS 
), teko paklausyt ausiai mielu issireiskimu, net pas vedeja lakste. O pensininkai nenori jokiu reformu, jiems gerai, kaip buvo pries desimt metu, pati vedu laborus, mielai daug ka pakeisciau jei galeciau. Studentai skundziasi, kad destau pasenusius dalykus, bet modulius sudarineju tai ne as. Butu galima daug ka pakeisti, technologijos nestovi vietoje, bet niekam tai neidomu.
