Sveikos moterytes,
Siais metais pirmakart tapau mama-gime sunytis. Besilaukdama daznai paskaitinedavau si foruma( ypac pabaigoje, kai artejo ta lemiamoji diena), bet niekaip nesiryzdavau parasyt, bet po vaikelio gimimo nusprendziau ir as cia pasireikst-paprasciausiai gal per daug nuoskaudu isliko po vizitu pas savo gydytoja. Daug kas J. Balciuniene giria, liaupsina....nesigincysiu, specialiste ji gal ir labai gera, bet zmogiskuju istekliu siai gydytojai truputi truksta(nebent jau mano atzvilgiu) ,kartais ir geras, palaikantis zodis nestukei yra labai svarbus ir reikalingas, ypac, kai nestumas sudetingas....nemanau, kad profesionalu ir net zmogiska pasakyt besilaukianciai ir bijanciai del savo vaikelio busenos- "as uz jus jusu vaiko neisnesiosiu..." ir pan. Buvo velniskai skaudu, tikrai nesitikejau to isgirst. Pasijutau tokia kalta, kad pasakoju apie savo bukle, kuri man tikrai buvo sunki ir kele daug nerimo.....sekanciais kartais bijodavau net kazka pasakyt, kas man budavo negerai....nes pastoviai isgirsdavau kaip ir kaltinama fraze- "vel kazko bijote....svarbu gera nuotaika...". Tai negi ieidama i kabineta turedavau vieptis iki ausu....?Juolab, kad ir pati gydytoja ne is tu, kurios apdovanoja kaskart sypsena...Trumpiau taraint pasijutau taip, kad kol nestumas klostesi neblogai ir neturejau nusiskundimu, viskas buvo tvarkoj, bet, kai pradejo kilt visokiu rupesciu, gal tapau per daug"besiskundzianti" nestuke...
Dziaugiuosi, kad galiausiai teko susipazint su gyd. Domarku-buvo numatyta planine operacija, tai pasiprasem, kad ja atliktu butent sis gydytojas. Esu jam dekinga, kaip ir specialistui, ir zmogui, kuris, net keista, pasirode kur kas svelnesnis ir jautresnis emocinei mano buklei. Ir beje, kuris vis dar rupinasi tiek manim, tiek mano sunyciu ir sia diena, kai mums beveik 3 menesiukai....Va kiek daug cia jums prirasiau