QUOTE(Pievų gėlė @ 2008 05 28, 20:13)
Aš kažkada irgi galvojau, kad išdavistės atleisti negalima, bet.... Kai pati su ja susidūriau atleidau. Nesakau, kad labai buvo lengva, bet po skausmo kažkaip išmoksti priimt gyvenimą tokį koks jis yra ir su jo išdaigomis. Nu ir priiminėji. Gal kažkaip į viską kas aplinkui pažiūri kitu kampu. Gal ta išdavistę priimi ne kaip išdavystę, o kaip gyvenimo vingį. nei atleist nebandai nei neatleist, gyveni savo gyvenimą ir stengies, kad praeitis taves nebekasytu.
Pilnai sutinku, man irgi atrode, kad jei mane isduos tikrai ispirsiu lauk, bet kai taip atsitiko, pasirodo ne taip paprasta.... Atleisti tai atleidi, jei tai galima pavadinti atleidimu. Per visus tuos metus nebuvau daugiau nei karto to priminusi, bet vat pamirsti tai neiseina, nors prabego astuoni metai, bet dar ir dabar nepamirsta ir kartais pagalvoji, kas butu, jei buciau paielgusi kitaip.
Papildyta:
QUOTE(Meilute @ 2008 05 29, 08:31)
Mielos moteriskes, juk jie ir isduoda todel, kad jus jiem atleidziat...
Kvailas pasakymas. Is kur jie gali zinoti, kad jiems atleis? Tu gi neatleidai, ir matyt zinojo , kad neatleisi, bet vistiek isdave