Pavardės keitimas. 3 dalis

O aš niekada neimčiau žmonos pavardės. Tiesiog vyrų sąmonėj tai siejasi su giminės tąsa ir pusei žmonijos tai visiškai normalu.
Spėju dabar moteriškės mane užsipuls

As tai visikai tau pritariu man irgi kazkaip perdaug neiprasta dar yra kad vyras atsisakytu savo pavardes ir paimtu zmonos gal kada nors ir bus kitokie laikai

be to, kadangi moteris teka, o vyras veda, kaip vedantysis neturėtų keisti pavardės. Moteris gali likti su savo, tačiau nepritariu kad ją keistų vyras.

mhmm moteris pasiliks savo ir vaikams taip pat duos savo pavardę - kur parašyta, kad vaikams privaloma duoti tėvo pavardę? dabar aš būsiu užsipulta
Papildyta:
beje, čia tik lietuvių kalbos žaismas - "veda" ir "teka", moterys dažnai pačios peršasi vyrams, arba bent jau "spiria jiems į šikną", kad laikas šeimą kurti. Dažnam šiuolaikiniam vyrui trūksta ryžto... Tai kas išeina - jeigu moteris imasi iniciatyvos, inicijuoja šeimos kūrimą, kuria sklandžius santykius, skatina šeimos gerbūvio gerinimą - kodėl ji turi imti vyro pavardę?

Keistas jūsų, moterų, supratimas apie santuoką. Tai meilės ar dar ko įprasminimas, o ne "laikas jau, giminės vis klausinėja kada" ir panašių veiksnių išdava. Jei vyras nesiperša, ji nėra tikras. Tad kokio velnio kalbama apie ryžtą?
Ir antras klausimas-moteris imasi iniciatyvos? Vadinasi ji to labiau nori arba vyras iš lėtųjų.Tačiau nereikia bla bla kad moterys stengiasi labiau. Nebent suteikti sau saugumo jausmą.

1. Santuoka, mano nuomone, reikalinga tik visuomenei. Niekada nesureikšminau santuokos kaip po tokios. Jei yra meilė, ji ir liks, po 7 metų gyvenimo kartu santuoka nieko nekeičia. Ateina laikas vaikams. Būtų mano valia - niekada nesituokčiau, o bet tačiau - dėl būsimų vaikų ramybės, dėl to, kad senamadiška visuomenė juos priimtų - tuoksiuos. Į gimines ir jų klausimus man nusispjaut, niekada nekreipiau į juos dėmesio. Bet man rūpi mano vaikų gyvenimas, juk jiems reiks gyventi ir įsitvirtinti, noriu, kad bent pradžia jiems nebūtų sunki. Šeima ir vsio takoje.. kaip visuomenė () tai priima.

2. Vyras nėra tikras po 7 metų? Nejuokinkit. Man teko matyti mūsų santykius visus tuos metus - nereikėjo daug laiko, kad jis pradėtų vadinti mus šeima ir vaikų jis norėjo jau prieš kelis metus (dar tuomet, kai aš nebuvau tikra kuria kryptimi vystysis šie santykiai ir ar verta juos vystyti).

3. Gerai būtų, kad aš trykščiau noru tuoktis, tiesiog žinau, kad taip reikia (visuomenei ), pvz. pas mus taip susiklostė, kad aš tvarkau visus biurokratinius reikalus, nesklandumus susijusius su namais. Taip ir šiuo atveju - reikėjo mano užuominos dėl santuokos. Piršlybos buvo - bet aš jas nujaučiau (atrodė, kad pati greičiau pasipiršiu nei jis pasiryš). Suprantu tik tiek, kad jis nebuvo tikras dėl mano atsakymo. Kaip gali nebūti tikras, jeigu abiejų iniciatyva kalbama apie vaikus, o iš mano pusės (kaip biurokratinių reikalų tvarkytojos ) - užuomina dėl santuokos?

4. Sakai "bla bla"? Gerai, kokio saugumo jausmo man gali reikėti, jeigu nesu jauniklė, jeigu kišenėje keletas diplomų, neblogas darbas, šiek tiek nekilnojamojo turto (kurio mano poreikiams pilnai užtenka). Visus buitinius kasdieninius reikalus susitvarkau pati, nėra nieko, ką MB mokėtų, o aš ne.
Mano antra pusė - man geras draugas, kurį suprantu aš, o jis mane. Ir mūsų santykiai paremti emociniu ryšiu ir tiek. Tačiau realios pagalbos (kasdienybėje, buityje) iš savo antros pusės, kaip ir dauguma moterų, sulaukiu labai nedaug. Jis iš manęs - daugiau (nepagražinu, tiesiog realybė tokia).

Čia kiekvieno reikalas yra.
Mano pusbrolio pavardė, hm.. nei šiokia, nei tokia, ruošėsi imti žmonos pavardę.Bet apsigalvojo
Aš esu už vyro pavardės ėmimą, gal ten šiektiek netaip išsireiškiau sakydama "reik imt",visai nereikia, čia jei yra noras tik

nepažįstu nė vieno vyro, kuris sutiktų atsisakyti savo pavardės ir imti žmonos.
Dauguma jų neprieštarauja, ir nepyksta, jei būsimoji nori pasilikti savo pavardę, tačiau išsižadėti savos - jokiu gyvu
na, aš tam pritariu

Na ir prikūrėt..
Santuoka reikalinga moteriškai visuomenės daliai. Vyrai visada atlaidžiau žiūri į netekėjusias moteris, o ir davatkos tėra tik moteriškos giminės.
Ir apskritai, žiūrint iš šalies, cituotam poste pateikėt taip lyg tos santuokos reikėtų jums.

1. Nesiginčysiu - moteriškai visuomenės daliai gal ir labiau reikia santuokos. Bet aš už ją negaliu būti atsakinga vien dėl to, kad esu moteris (nesvarbu, kad laikausi kitokio požiūrio į aukščiau aptariamus reiškinius ir dažnai nepaklūstu taisyklėms įvairiais gyvenimo atvejais).

2. Kur jūs tai matot? Norėčiau, kad man jos reikėtų, tuomet nekiltų tiek klausimų.

Beje, ši diskusija į gera - pradedu šiek tiek suprasti save - juk visuomet elgiuosi kitaip nei mano artimieji, kolegos, draugai ir pan. Bet tai būna situacijos, kuriose reikalas liečia mane, nebijau nukrypimų nuo normos, nebijau kad kažkas stebėsis mano poelgiais, šokiruos sprendimai, būsiu palaikyta nenormalia. Tik šiuo (santuokos) atveju - bijau dėl savo atžalų, aš pati užaugau tradicinėj, išties gerbiamoj šeimoj, noriu, kad ir mano vaikai taip augtų, jaustųsi saugiai ir nebūtų vadinamosios "visuomenės" stumdomi.

O "vyras".. Jis iki šiol man buvo artima siela, vadinama mieliausiais epitetais, toks liks ir po santuokos. Nemokėsiu jo vadinti "vyru". Man to nereikėjo 7 metus, nereikia ir dabar, nenoriu keisti pavardės (bet dėl tradicinės šeimos gali tekti), nešioti žiedo, kad aplinkiniai jį vadintų mano vyru, o mane jo žmona (koks skirtumas kaip būsim pavadinti? Daug geriau jaučiuosi būdama tiesiog savimi ir niekam nepriklausydama), didesnio saugumo nei pati susikūriau jis man nesuteiks. O meilė kokia buvo tokia liks.

Iš tiesų esu kryžkelėj - tarp normalios šeimos sukūrimo vaikams ir savo principų, siekiant išsaugoti savąjį "aš". Jeigu ne vis garsiau tiksintis moteriškas biologinis laikrodis ir toks reiškinys kaip "vaikai", pasipiršimą laikyčiau tiesiog ištikimybės ir prisipažinimo, kad mano artimas žmogus nori ir toliau gražiai bei laimingai gyventi drauge, ženklu. Ir gyventumėm kaip gyvenę, nenoriu jokių CMB ar bažnyčių, parašų dėjimo ir pan. Kita vertus, neatmetu ir tos galimybės, kad per visus "už" ir "prieš", arba atsiradus kokioms kitoms aplinkybėms dings noras gimdyti vaikus, tuomet santuokos klausimo net nebereiks svarstyti.

Aha, ir vėl prikūriau Galit nekreipti dėmesio, tik išsakiau savo požiūrį.

Reziumė: tebūnie retorinis klausimas - kodėl būdama pakankamai savarankiška, kurianti savo gyvenimą be niekieno pagalbos, turiu atsisakyti savo pavardės, savo šaknų ir kodėl negaliu tos pavardės suteikti savo vaikams, kodėl "tradiciškai" tėvas turi suteikti pavardę vaikui? Ir dar - paprieštaravimas mano aukščiau esančiam postui - kam reikalinga santuoka, kodėl vaikų negalima gimdyti ne santuokoje? Kodėl visuomenė vaikus, gimusius ne santuokoje, priima kitaip nei gimusius santuokoje? Kodėl žiūri vienaip į turinčius tėvo pavardę ir kitaip - į motinos? Jei visuomenė nedarytų tokio "atrūšiavimo", sakyčiau tvirtą "ne" santuokai bei kitiems "pribumbasams".

Hmm.. gal man ir reikia santuokos? Jei konkrečiau - man santuoka būtų kaip priemonė apsaugoti atžalas nuo visuomenės kreivų žvilgsnių. Štai ir visas santuokos "šventumas"..

tai jei vyras ima zmonos pavarde tai jos irgi buna vienodos gi moteris savo pavardes galune pakeicia i -iene. aisku kazkiek keista jei vyras ima zmonos pavarde,bet tai nera kazkas nenormalaus. daug kas mini savo seimos pratesima ir pan... o va jei vyrui nera noro testi savo gimine,nes su ja nesutariama ar nebendraujama,tai irgi kitas reikalas

nuo savęs nepabėgsi