Ryšys su vaikais kuriuos trumpai maitino krūtimi

Kai aš matinisiu vaiką mišinuku - o Lietuvoje įsivaikinti tokį vaiką, kad galėtum relaktuoti yra neįmanoma - maitinsiu ir džiaugsiuosi, nes nieko negalėsiu padaryti kitaip. Ir nebijau to, ir negrauš manęs sąžinė, kad nemaitinu motinos pienu. Ir nuo to motinos pieno vertė nesumažės.

Tačiau daugybė "neturinčių" pieno tiesiog laiku negavo tinkamos pagalbos, informacijos ir palaikymo. Ir skaitant tokias istorijas - ypač kai mama nemato savo darytų klaidų, o dažnai ir nenori jų matyti - tiesiog liūdna. O kai dar ir nuvertina motinos pieną - tai jau ir neteisinga.

Ragnez, su visa pagarba tau () vis gi turiu pritart, kad tu gražia forma bandai primest savo pakankamai kategorišką nuomonę..Manau, kad tyliai sau manai-man taip niekda nenutiktų, nes aš viską darau teisingai..
Bet jei tu su tuom nesusidūrei, tai nereiškia, kad net viską padarius TEISINGAI, kartais krūtimi maitint tampa nebeįmanoma..
Taip, antro vaiko nepavykus maitint krūtimi patyriau tiksliai visus tuos jausmus, kuriuos čia paminėjai..
O pasimokiau to, kas turbūt tave šokiruos-jei pagimdyčiau trečią vaiką, tai jo net nebandyčiau maitint MP Ne, ir taškas.Pasimokiau, kad yra situacijų, kai tas maitinimas tampa ne tik kančia mamai, bet ir kūdikiui..Taip buvo mano atveju-aš kamavausi su labai sunkiu uždegimu, temperatūra, o kūdikis dvi savaites badavo, nes kaip partizanė jam vis nedaviau mišinuko..vis tikėjausi, kad pienas atsistatys, nes aš juk patyrusi mamytė-pirmą vaiką išmaitinus MP labai ilgai..

Tai štai po viso to, man maitinimas MP yra pats nemaloniausias prisiminimas iš mano vaikų auginimo patirties...
Todėl nebenorėčiau trečiam vaikui perduot tų neigiamų emocijų..
Nes nuo to ryšys negerėja, o atvirkščiai-tik blogėja..

O jei į temą-pirmą dukrą maitinau beveik iki 2 metų, antrą-vos 1 mėn..
Kol kas antroji prie manęs kur kas labiau prisirišus negu pirmoji.(ir taip buvo nuo pat gimimo)...Nors manau, kad MP čia aplamai nė prie ko..Yra milijonas kitų dalykų, kurie stiprina arba silpnina tą ryšį, o maitinimo būdas..baikos čia..
Žodžiu, netikiu jokiais mistiniais ryšiais stimuliuojamais maitinimo MP..


Papildyta:


Kalbi ir pati nežinai ką kalbi-ir taip per daug daug temų..
Siūlau bent kartą įsiskaityt į TAS istorijas, o ne kartot kaip užsukatai savo ir PSO rekomendacijas..
Kartais man atrodo, kad tamsta aplamai ne žmogus, o kažkoks robotas-autoatsakovas, kuris užprogramuotas smerkti ir mokyti "nemokančias" maitint MP..

Nesuprantu kuo uzkliuvo daugeliui nemaitinanciu ragnez ir raideles?
Kiek man tik reikejo pagalbos, klausdavau ir visad pirmiausia atsakydavo jos, labai joms ACIU
Jos kalba ta pati, nes tai yra tiesa, kodel jos turetu kalbeti kitaip?
Kai zmones tikrai geranoriski ir nori padeti, tai niekam to nereikia, idomiai cia gaunasi... keisti pokalbiai vyksta cia. Cia galima gauti visa info apie maitinima krutimi, laiku suprast ka darau teisingai ka ne... O gaunasi, kad zmones isvadinami robotais, jei jie turi kuo pagristi savo pateikta informacija ir patirti...
Geriau butu isiskaityti ir nepykti. Juk nieks nieko nekaltina, kad viena maitino kita nemaitino...
Seip kartais liudna paskaicius tokius postus

ar tuos dvejus metus, kai zindei pirmaja dukra, gali pavadinti "paciu nemaloniausiu prisiminimu is vaiku auginimo patirties"?
ar antrojo vaiko zindymo nesekme panaikina ankstesne sekminga patirti? ar tau vis dar taip skauda, kad is anksto i ateiti projektuoji nesekme ir nebetiki, kad viskas gali buti gerai?

zinai, as visada norejau dideles seimos, planavau vaikus kas dveji metai. kaip matai, tarp mano gusto ir miko - beveik ketveriu metu tarpas... vienas vakelis buvo atejes trumpam, 9 nestumo savaite viskas baigesi abrazija su pilna narkoze, temperatura, antibiotikais... ir daugiau kaip metais nesekmingu bandymu pastoti. zinau, kaip buna, kai viska darai teisingai, bet vis tiek nesiseka...

Tikrai nekiauksėčiau po žindančių skyrelius, kad MP yra lygu mišinukui . Nes tai absurdas, ir apie sudėtį kalbant, ir apie mamos vaiko sąjungą.
Niekam nepaslaptis, garsiai sakau, nebus pienelio, tai neverksiu, nes žinosiu, kad viską dėl to padariau

Taip tai tiesa, dažnai tai būna "verkia, klykia, neima, nevalgo, krūtis skauda, nėra pieno". Kai tiek daug informacijos, ir nėštumo metu šitiek daug laisvo laiko, galima tuo domėtis ir domėtis, juolab, kad internete krūvos patirčių ir krūvos patarimų... Pas mane pačią ne kaip iš reklamos viskas buvo ir yra... Ir ne nuo norų viskas priklauso.
Viską mes suprantam, bet nereikia kalbėti nesąmonių.

Taip, ir pirmo vaiko matinimas nesukelia man malonių prisiminimų..Daug tada vargau pradžioj, vėliau irgi sirgau mastitais-du kartus, tiesa tada mane šiaip ne taip išgydė ir pienas nedingo..Bet vis tiek tai nėra rožiniai prisiminimai..
Sunku čia nusakyt vienu sakiniu, kodėl daugiau nematinčiau..Anksčiau apie tai net negalvodavau, nes ištiesų net neplanuoju trečio vaiko Tiesiog kažkada čia neseniai ilgai varčiausi lovoj, negalėjau užmigt, į galvą lindo įvairūs prisiminimai ir prisiminiau visą tą košmarą su antro vaiko maitinimu..Kadangi viskas per atstumą, tai viską kažkaip blaiviau vertinti..Labiausiai mane neramina klausimas-kiek aš pakenkiau savo vaikui jį atkakliai maitindama krūtimi, kai pieno jau beveik nebuvo..Dabar man tai atrodo svarbiausia-ne mano kančios, bet būtent tai, kad per savo užsispyrimą ir begalinį norą maitint pačiai verčiau savo kūdikį badaut-ir tai manau žymiai labiau pakenkė, negu visas tolimesnis maitinimas mišinuku..

Ragnez, užjaučiu tave dėl tokios patirties, bet čia turbūt esminis skirtumas ir yra-žmonės supranta ir užjaučia, o mano atveju deja mane suprato tik patys artimiausi, kurie viską matė savo akim..
O šiaip iš visų visur girdėjau tik nebylų arba net garsų priekaištą-tai kodėl nedarei taip, kodėl nebandei ilgiau, kodėl kodėl kodėl..Visokius-na nežinau, visos gali maitint, čia tik technikos nemokėjimas (nemokėjau technikos prieš tai išmaitinus pirmą vaiką iki dviejų metų )..
Keisčiausia, kad net tos, kurioms kažkada padėjau savo konsultacijomis dėl maitinimo, irgi stebėjosi kaip aš čia taip nebesugebėjau pati maitint antro vaiko..

Suprato tik tos mamos, kurioms lygiai taip pat krūtimi maitint tiesiog nebuvo lemta..

O dabar tiesiog galiu drąsiai pasakyt-daugiau nemaitinčiau net mintyse,net vaiko kurio daugiau turbūt ir neturėsiu..Daugiau jokių bandymų, jokių eksperimentų..

Be abejo, jei jau vaikas nuolat badauja, negalima žaisti

Ar tau neatrodo, kad vis gi ir su pirmu kašką daret netaip ir tiesiog nebuvo kvalifikuotos pagalbos šalia Tarp kitko, jos LT tikra yra labai sunku surast

Eilinis pavyzdys, kai net nenorima išgirst, ką žmogus rašo..
Taip, be abejo pradžioj su pirmu vaiku nebuvo patirties, buvo klaidų, bet gi paskui maitinau iki 2 metų-tai manot visą tą laiką "kažką dariau ne taip"

Beje paskui ne vieną mamytę konsultavau ir duodavau sėkmingo žindymo patarimų..
Deja, pačiai tie patarimai su antru vaiku nepadėjo..Nes priežastys-ne nemokėjime ar technikoj..
Ai, tuščia čia kalbėt-vis tiek kas nesusidūrė, tas nesupras..
O kas susidūrė, tai lygiai taip pat yra pasmerktos-kaip "nenorėjusios", "nepadariusios viską dėl savo kūdikio" ir pan..

Galiu palinkėt tik vieno-kad ir jums taip nenutiktų-su antru, trečiu ar net ketvirtu vaiku
Nes tokių dalykų tikrai nelinkėčiau net didžiausiam priešui..

O dabar, tiesiog galiu mastyt blaiviai ir aiškiai sau pasakyt- su tuo reikalu daugiau tiesiog neprasidėčiau...Nes nevertas tas MP tokios kainos...

o jei viskas būtų gerai ir sėkmingai? tai ką, vistiek neverta? net pabandyt? juk nepabandęs nesužinosi, KAIP bus su šiuo vaiku - gerai ar blogai. todėl tokios išankstinės nuostatos, tokie kategoriški nusiteikimai "NENENE net nebandysiu, neverta, nieko gero neprisimenu net iš 2 m maitinimo patirties, etc" tiesiog slepia dar neužgijusias žaizdas, nusivylimą savimi ir baimę vėl patirti nesėkmę.
aš tai tikrai nepatikėsiu, kad tu iš savo 2 m maitinimo patirties neatsimeni NIEKO gero, kad nesėkmė šiuo atveju buvo svarbesnė už sėkmingą tavo patirtį. ir nemanau, kad tu tikrai net neprasidėtum 3-čią kart žindyt. kažkokia užsitęsusi depresija iš tavo postų dvelkia

matau, kad tau dar vis skauda.
as nesmerkiu, as uzjauciu... man tikrai gaila, kad tau teko patirti ta skausma ir nusivylima del saves, nerima del dukrytes. ir puikiai isivaizduoju ta jausma, kai net patys geranoriskiausi klausimai, patarimai skamba kaip priekaistai, kad nesugebejai, nepavyko.

zinai, as visa net pasiurpstu, kai mano mama susako pvz., "tai jau baik maitinti mika, pasirupink savimi". puolu jai aiskinti, koks mikas dar mazas (jam beveik 13 menesiu) ir kaip zindymas nesusijes su mano sveikata! tarsi ji mane pultu, o man reiktu apginti savo pasirinkima... o is tiesu, ji tik rupinasi manimi - tai as jos rupesti priimu kaip kisimasi i savo gyvenima! tas susierzinimas yra mano jausmas, ne jos...

taip ir cia: kai as sakau, kad zindyti man gera, kad tai padeda man palaikyti tinkama rysi su vaikais, as neturiu nieko kito omenyje, tik tai, ka sakau. as negalvoju, kad viska darau teisingai, nemastau apie ekologija, psichologija, apskritai nesureiksminu zindymo. tiesiog myliu savo kuna ir dziaugiuosi, kad jis funkcionuoja tinkamai. kai zindziau bena nebuvau skaiciusi nieko, nebuvau lankiusi jokiu kursu - turejau tik instinkta, tikejima, kad turiu krutis, kurios skirtos kudikiui pasotinti. duosiu vaikui kruti, ir viskas bus gerai. taip ir buvo... kai pradejau placiau dometis zindymu, man buvo malonu - nes supratau, kad intuicija manes nepavede.

kai kas nors vyksta nesklandziai, ne taip, kaip turetu vykti - paprastai buna kokia nors priezastis. kartais ja galima issiaiskinti ir pasalinti, o kartais ne. labai daznai forume skaitau istorijas ir matau, kaip lygioj vietoj neatsargus zodis sukele panika, kurios nereikejo, ir poblemas, kuriu galejo nebuti... kaip mama isivaizduoja, kad tik ji susiduria su unikalia problema, tik jos kudikis taip elgiasi - visu kitu mamu kudikiai tik miega ir sypsosi, o krutys pilnos pieno kaip kokios cisternos... esame izoliuotos viena nuo kitos, nebesikalbam, nebezinom, kaip gyvena kitos moterys, kokias bedas patiria, kaip jas sprendzia... kaip jauciasi.

zinoma, ne viskas taip paprasta. tik tu viena zinai, kaip is tiesu yra, kas ir kodel tau nutiko. as, natuke, raideles galim tik spelioti - mes ta ir darom. speliojam. tai nera nei priekaistai, nei robotiskas saltumas, nei puolimas.... tik gal baksnojam i skaudzia vieta, o kai skauda - automatiskai giniesi, traukiesi i savo kiauta arba atstatai dyglius... takart apsigini nuo puolimo, kurio nebuvo. bet neatsakyti klausimai lieka...

atsakau tiesiai į temos klausimą: taip, aš labai trumpai maitinau savo vaiką, kuriam dabar aštuoneri, ir nepaisant to, jis yra nuostabus vaikas, sakantis, jog turi nuostabią mamą. mūsų santykiai puikūs ir netikiu, jog galėtų būti dar geresni. nesusireikšminkim mielos mamos