QUOTE(alfa159 @ 2008 03 30, 13:00)
Na kur kas yra pasakes, kad yra pries maitinima. Buvo kalbeta apie protingumo ribas maitinime.
O kas nubrėžė tas mistines proto ribas ir kur jos yra?
Esmė tame, kad kūdikis dar negali pats pasakyti, kiek jis nori būti maitinamas. Mes esame atsakingos už jų fizinę ir emocinę sveikatą, tad privalome išmokti įsiklausyti į jų poreikius, išmokti perprasti jų neverbalinius signalus. O ne susitvarkyti viską taip, kaip patogiau pačioms

Apie kokį ryšį su vaiku galima kalbėti, jeigu mama visais įmanomais būdais stengiasi neigti jo emocinius poreikius jau kūdikystėje?
QUOTE(lili78 @ 2008 03 30, 16:44)
O mamos maitinančios SP lygiai taip pat tampo po įvairias mokyklėles, lygiai taip pat nori ,kad jų vaikai įgytų prestižinę specialybę, lygiai taip pat nori,kad vaikai būtų geriausi, kad gyvenime pasiektų kažko....
Visos mamos nori vaikams geriausio. Skirtumas tik tas, kaip tą geriausia suprantame. Autoritariškos mamos nori viską nuspręsti už savo vaikus. Parinkti hobius, specialybę, draugus, antrąją pusę... Nes vaikas joms yra tarsi savo pačios vertės įrodymas. Jos žiūri į vaiką kaip į nuosavybę ir įsivaizduoja, kad gali iš jo ką nori lipdyti. Tuo tarpu pedagogiškos mamos už vaikus nieko nesprendžia. Tiesiog suteikia galimybę patiems pasirinkti iš daugelio alternatyvų. Ir lavindamos, ugdydamos vaiko gabumus intuityviai jaučia saiką. Neapkrauna vaiko pečių tiek, kad jis negalėtų pavežti.
Aišku, tuoj klausite, kip tai susiję su maitinimu. Ogi jau sakiau, kad sąmoningas nemaitinimas krūtimi arba maitinimas tiek, kiek mamai tai patogu/gražu yra pirmas žingsnis į autoritarišką auklėjimą.