Dienos sentencijos, gražios, pamokančios mintys

turbūt kol kas nieko nemylėjai?
-dėl minčių.Aš labai negreit pripažįstu sau tokius dalykus kaip meilė.Bet tikrai buvo tokių laikų,kai sienom lipau,pasiutiškai mintim buvau įsikibus į vieną ar kitą žmogų,bet linkėdavau jam gero.Kad ir laimės su kita.Švelnumo,atsako,meilės norisi sulaukt,bet va turbūt tuo ir skiriasi tavo išvardintos meilės:gryna ir egoistiška juk galima mylėti gryniausia meile kitą žmogų linkiu pamilt ir būti mylima būtent tokia meile

Myliu vyrą

Suprantu, galima mylėti gryniausia meile žmogų, bet tam reikia visiško atsidavimo, pamirštant patį save, ir besąlygiškai, ir... būti laimingam. Bet taip mylėti labai sunku, nes juk norisi pačiam būti mylimam ir nesijausi vienišu, turėti kitą žmogų, tai yra duodi tai, ką nori gauti iš kito žmogaus, o kai negauni- nusivili neradęs laimės ten, kur tikėjaisi.
Tokia jau ta filosofija, man per daug sudėtinga.

Istorija apie du draugus, keliaujančius per dykumą...

Du draugai ėjo per dykumą, susipyko ir vienas trenkė kitam antausį. Patyręs skausmą, vienok nieko nesakęs, pastarasis parašė ant smėlio: "Šiandien gavau antausį nuo savo geriausio draugo"

Jiedu keliavo toliau, priėjo oazę ir nusprendė išsimaudyti. Tas, kuris buvo gavęs antausį, pradėjo skęsti, tačiau draugas jį išgelbėjo.

Atgavęs sąmonę jis išraižė ant akmens: "Šiandien geriausias mano draugas išgelbėjo man gyvybę". Tas, kuris buvo trenkęs antausį ir paskui išgelbėjęs savo draugą, paklausė:
- Kai tave įskaudinau, tu apie tai parašei ant smėlio, o kai tave išgelbėjau parašei ant akmens. Kodėl?

Draugas atsakė:
- Kai kas mus užgauna, rašome tai ant smėlio, kad skriaudą užglaistytų atleidimo vėjai. Tačiau, kai kas mums padaro gero, išgraviruojame tai ant akmens, kad joks vėjas negalėtų nutrinti.

Išmok rašyti skriaudas ant smėlio, o patirtą džiaugsmą ant akmens...

kaip gražu

Jei laikai suspaudęs kumštį, negali paspausti rankos...
Indira Gandhi

Kelias yra tik kelias, todėl nereikia bijoti atsisakyti to kelio, jeigu šitaip liepia širdis...
Carlos Castaneda

Jeigu meilė nežino, kiap duoti ir imti be apribojimų, tai ji nėra meilė, o tik sandėris...
Emma Goldman

Esmė šiame pasaulyje yra ne tai, kur mes esame, bet kur link judame...
Oliver Wendell Holmes

PENKIOS BANDELĖS

Buvo ilga varginanti kelionė. Moteris sėdėjo kažkokiame oro uoste dievo pamirštame užkampyje ir laukė kito skrydžio. Dėl nepalankių oro sąlygų skrydis ir vėl buvo atidėtas. Nebuvo kas veikti ir moteris nuėjo į oro uosto parduotuvėlę. Ten nusipirko knygą, puodelį kavos ir penkias saldžias bandeles, kurias pardavėja paslaugiai sudėjo jai į popierinį maišelį. Oro uostas buvo perpildytas. Ieškodama ramesnės vietos, moteris užklydo į poilsio kambarį. Patogiai įsitaisė. Netoliese sėdėjo nepažįstamas vyriškis.
Moteris atsivertė knygą ir po kelių minučių skaitymo taip įsigilino į tekstą, kad pamiršo viską aplinkui. Nepakeldama akių ji paėmė iš maišelio bandelę, atsikando, gurkštelėjo kavos. Jos nuostabai nepažįstamasis, kuris sėdėjo šalia, taip pat ramiai paėmė bandelę ir ėmė ją valgyti. Sugluminta tokio netikėto poelgio, moteris nerado savyje jėgų nei kažką pasakyti jam, nei net pakelti į jį akių. Tiesiog pamėgino mintimis vėl grįžti prie skaitymo. Po kelių minučių ji paėmė iš maišelio dar vieną, trečiąją, bandelę ir suvalgė ją. Neįtikėtina, tačiau nepažįstamasis paėmė ketvirtąją bandelę ir taip pat ramiai ėmė
ją valgyti. Po to dar didesnei moters nuostabai jis paėmė maišelį ir pasiūlė jai paskutiniąją bandelę. To jau buvo per daug. Moteris
nervingai, netardama nė žodžio susirinko savo mantą, metė į nepažįstamąjį paniekos kupiną žvilgsnį ir nuskubėjo link išėjimo...
Prie kontrolės punkto, paprašyta kelionės bilieto, ji nervingai atsisegė krepšį ir pamatė jame neatidarytą popierinį maišelį su visomis penkiomis bandelėmis.


Moralas
Niekada neskubėkite vertinti. Pasaulis toli gražu nėra toks jau blogas, kaip kad dažnai apie jį pagalvojame.

sąžinė- tai kiemsargis, kuris leidžia jums laisvai praeiti, bet būtinai aploja (anonimas)

jei užversi duris visoms klaidoms, tai tiesa liks už durų (R.Tagorė)

Prieš kiekvieną naujai atverčiamą gyvenimo puslapį visada yra liūdna ir sunki įžanga...
Charlotte Bronte

“…pasaulyje yra daug grožio. Kartais man atrodo, kad aš visa tai matau vienu metu ir to man per daug. Mano širdis prisipildo tarsi balionas, kuris tuoj sprogs. Ir tada aš prisimenu atsipalaiduoti ir nebandyti kabintis į gyvenimą. Ir tada jis teka pro mane kaip lietus. Ir aš jaučiu tik dėkingumą už kiekvieną savo kvailo mažo gyvenimo akimirką…”