Sveiki! Manoji irgi ne angelas, tikras vijurkas, kartais sugeba mane isvesti is kantrybes
! Labai jau savarankiska paliko kai pradejom lankyti darzeli, aisku gerai, kad lanko nes namie negausi to ko duoda darzelis. Aktyviausia pasidaro vakare, sokineja, begioja, duodasi po visa buta! Kaip uzvesta! Atrodytu kad
neturi kur energijos deti! Tikras velniukas!
SVEIKI as nesuvalDAU SAVO BERNIUKO PARDUOTUVEJE IR LAUKE .LAUKE BEGA KUO TOLIAU NUO MANES KATIK PABEGIOT O PARDUOTUVEJE NU TAI galima isivaizduot kas darosi visur bega ir viska ima
tai as jei einu i parduotuve tai tik su vyru o neviena nes viena parduotuvei su juo nesusitvarkau
sveikos
nelaiko nervai ir man su tuo mano šešku
jam 2,4 metų.
niu aiškiai matosi, kad bando mano kantrybę
geras geras, gražiai sutariam, šnekamės, nu užplaukia kartais nei iš šio, nei iš to nenoriu ir taškas. nors pasiusk.
suprantu, kad čia formuojasi asmenybė, kad toks sunkus laikas, bet man nuo to ne lengviau ir kantrybės ne daugiau
šiandi susiruošėm į lauką ir parduotuvę (baisiai reikėjo maisto).
taip džiaugsmingai išsiruošėm. nulipam iš 5 aukšto, laiptų apačioje, kaip visada, jau dėsiu pirštines (jų siaubingai nemėgsta, bet prie lauko durų visada uždedu, nes taip būnam susitarę), sako, nenoriu. sakau einam gi į lauką, va, kamuoliu žaisim, pirksim sausainių,
nenoriu.
šalta lauke, kosėsi, dėkis pirštinytes
nenoriu.
tai einam namo?
nenoriu
stovim kokia 15 min. įkalbinėju visaip.
galų gale uždedu tas pirštinytes, jam nepatinka, muistosi, piktas.
išeinam į lauką.
nenoriu. stovi prie laiptinės durų. stovim
jaučiu, kaip užverda kraujas.
nenoriu
nu einam, mažiukai, prašau, sėsi į mašinytę parduotuvėj, vairuosi, va, šuniukas žiūrėk eina į parduotuvę, einam kartu.
nenoriu
galų gale, paimu iš nugaros už striukės pakarpos ir veduosi. galvoju, nueisim iki parduotuvės, pamatys savo mylimą mašiną, apsiramins, o jis žviegia visa gerkle, raudonas. aišku, susitinku bendradarbę, paskui buvusią kursiokę, o galutiniam variante, prieina moteriškė, kokių 50-60 metų ir kad deda anr manęs šaukt, už ką jūs šitaip tą vaiką, man širdis plyšta matant, gestapas. tyliu sukandus dantis.
sustojam, sakau, mažiukai, nu einam gražiai, va, jau parduotuvė matosi, va, kamuoliuką nešamės.
nenooooooriuuuu.
pastovim. jis spokso į mane ir sako nenoriu.
ties ta vieta, baigiasi mano kantrybė, jau daba piktai čiumpu už pakarpos, užvelku rėkiantį į penktą aukštą, nurengiu ir nuvedu į kambarį ir palieku. nes jaučiu, kad už tą žviegimą, tai visai norėčiau ir galėčiau jį gerai prikult.
tada po kurio laiko nueinu, prieš tai paverkus iš pykčio ir apmaudo, apsikabinam.
happy end
viskas truko 1,5 val
panašių situacijų būna dažnai, kokie 2 k. per savaitę.
PS labai norėčiau lankyti kokias bokso treniruotes, nes kraujas tai verda
nelaiko nervai ir man su tuo mano šešku
jam 2,4 metų.
niu aiškiai matosi, kad bando mano kantrybę
suprantu, kad čia formuojasi asmenybė, kad toks sunkus laikas, bet man nuo to ne lengviau ir kantrybės ne daugiau
šiandi susiruošėm į lauką ir parduotuvę (baisiai reikėjo maisto).
taip džiaugsmingai išsiruošėm. nulipam iš 5 aukšto, laiptų apačioje, kaip visada, jau dėsiu pirštines (jų siaubingai nemėgsta, bet prie lauko durų visada uždedu, nes taip būnam susitarę), sako, nenoriu. sakau einam gi į lauką, va, kamuoliu žaisim, pirksim sausainių,
nenoriu.
šalta lauke, kosėsi, dėkis pirštinytes
nenoriu.
tai einam namo?
nenoriu
stovim kokia 15 min. įkalbinėju visaip.
galų gale uždedu tas pirštinytes, jam nepatinka, muistosi, piktas.
išeinam į lauką.
nenoriu. stovi prie laiptinės durų. stovim
jaučiu, kaip užverda kraujas.
nenoriu
nu einam, mažiukai, prašau, sėsi į mašinytę parduotuvėj, vairuosi, va, šuniukas žiūrėk eina į parduotuvę, einam kartu.
nenoriu
galų gale, paimu iš nugaros už striukės pakarpos ir veduosi. galvoju, nueisim iki parduotuvės, pamatys savo mylimą mašiną, apsiramins, o jis žviegia visa gerkle, raudonas. aišku, susitinku bendradarbę, paskui buvusią kursiokę, o galutiniam variante, prieina moteriškė, kokių 50-60 metų ir kad deda anr manęs šaukt, už ką jūs šitaip tą vaiką, man širdis plyšta matant, gestapas. tyliu sukandus dantis.
sustojam, sakau, mažiukai, nu einam gražiai, va, jau parduotuvė matosi, va, kamuoliuką nešamės.
nenooooooriuuuu.
pastovim. jis spokso į mane ir sako nenoriu.
ties ta vieta, baigiasi mano kantrybė, jau daba piktai čiumpu už pakarpos, užvelku rėkiantį į penktą aukštą, nurengiu ir nuvedu į kambarį ir palieku. nes jaučiu, kad už tą žviegimą, tai visai norėčiau ir galėčiau jį gerai prikult.
tada po kurio laiko nueinu, prieš tai paverkus iš pykčio ir apmaudo, apsikabinam.
happy end
viskas truko 1,5 val
panašių situacijų būna dažnai, kokie 2 k. per savaitę.
PS labai norėčiau lankyti kokias bokso treniruotes, nes kraujas tai verda
Dauguma vaiku yra tarsi velniuku priede.Ir cia nieko nepadarysi..... Neseniai maciau gatveje toki atveji kaip mama drausmino savo maza dukra,o ta oziavosi nerealiai.Tai man kaip tokio paties oziuko mamai juoka kele tokia situacija,o bobulkos ejusios pro sali kraipe galvas,tipo kaip mama nesusitvarko su savo vaiku .
QUOTE(Sally @ 2007 11 02, 14:26)
Dauguma vaiku yra tarsi velniuku priede.Ir cia nieko nepadarysi..... Neseniai maciau gatveje toki atveji kaip mama drausmino savo maza dukra,o ta oziavosi nerealiai.Tai man kaip tokio paties oziuko mamai juoka kele tokia situacija,o bobulkos ejusios pro sali kraipe galvas,tipo kaip mama nesusitvarko su savo vaiku .
Kol vaiku as neturejau irgi labai stebejausi ,kaip mamos nesusitvarko su savo vaikais.Bet dabar jau niekas nenustebina.O tos bobulkos net uzknisa su savo komentarais
QUOTE(Galadrielė @ 2007 11 02, 13:47)
sveikos
nelaiko nervai ir man su tuo mano šešku
jam 2,4 metų.
niu aiškiai matosi, kad bando mano kantrybę
geras geras, gražiai sutariam, šnekamės, nu užplaukia kartais nei iš šio, nei iš to nenoriu ir taškas. nors pasiusk.
suprantu, kad čia formuojasi asmenybė, kad toks sunkus laikas, bet man nuo to ne lengviau ir kantrybės ne daugiau
šiandi susiruošėm į lauką ir parduotuvę (baisiai reikėjo maisto).
taip džiaugsmingai išsiruošėm. nulipam iš 5 aukšto, laiptų apačioje, kaip visada, jau dėsiu pirštines (jų siaubingai nemėgsta, bet prie lauko durų visada uždedu, nes taip būnam susitarę), sako, nenoriu. sakau einam gi į lauką, va, kamuoliu žaisim, pirksim sausainių,
nenoriu.
šalta lauke, kosėsi, dėkis pirštinytes
nenoriu.
tai einam namo?
nenoriu
stovim kokia 15 min. įkalbinėju visaip.
galų gale uždedu tas pirštinytes, jam nepatinka, muistosi, piktas.
išeinam į lauką.
nenoriu. stovi prie laiptinės durų. stovim
jaučiu, kaip užverda kraujas.
nenoriu
nu einam, mažiukai, prašau, sėsi į mašinytę parduotuvėj, vairuosi, va, šuniukas žiūrėk eina į parduotuvę, einam kartu.
nenoriu
galų gale, paimu iš nugaros už striukės pakarpos ir veduosi. galvoju, nueisim iki parduotuvės, pamatys savo mylimą mašiną, apsiramins, o jis žviegia visa gerkle, raudonas. aišku, susitinku bendradarbę, paskui buvusią kursiokę, o galutiniam variante, prieina moteriškė, kokių 50-60 metų ir kad deda anr manęs šaukt, už ką jūs šitaip tą vaiką, man širdis plyšta matant, gestapas. tyliu sukandus dantis.
sustojam, sakau, mažiukai, nu einam gražiai, va, jau parduotuvė matosi, va, kamuoliuką nešamės.
nenooooooriuuuu.
pastovim. jis spokso į mane ir sako nenoriu.
ties ta vieta, baigiasi mano kantrybė, jau daba piktai čiumpu už pakarpos, užvelku rėkiantį į penktą aukštą, nurengiu ir nuvedu į kambarį ir palieku. nes jaučiu, kad už tą žviegimą, tai visai norėčiau ir galėčiau jį gerai prikult.
tada po kurio laiko nueinu, prieš tai paverkus iš pykčio ir apmaudo, apsikabinam.
happy end
viskas truko 1,5 val
panašių situacijų būna dažnai, kokie 2 k. per savaitę.
PS labai norėčiau lankyti kokias bokso treniruotes, nes kraujas tai verda
nelaiko nervai ir man su tuo mano šešku
jam 2,4 metų.
niu aiškiai matosi, kad bando mano kantrybę
suprantu, kad čia formuojasi asmenybė, kad toks sunkus laikas, bet man nuo to ne lengviau ir kantrybės ne daugiau
šiandi susiruošėm į lauką ir parduotuvę (baisiai reikėjo maisto).
taip džiaugsmingai išsiruošėm. nulipam iš 5 aukšto, laiptų apačioje, kaip visada, jau dėsiu pirštines (jų siaubingai nemėgsta, bet prie lauko durų visada uždedu, nes taip būnam susitarę), sako, nenoriu. sakau einam gi į lauką, va, kamuoliu žaisim, pirksim sausainių,
nenoriu.
šalta lauke, kosėsi, dėkis pirštinytes
nenoriu.
tai einam namo?
nenoriu
stovim kokia 15 min. įkalbinėju visaip.
galų gale uždedu tas pirštinytes, jam nepatinka, muistosi, piktas.
išeinam į lauką.
nenoriu. stovi prie laiptinės durų. stovim
jaučiu, kaip užverda kraujas.
nenoriu
nu einam, mažiukai, prašau, sėsi į mašinytę parduotuvėj, vairuosi, va, šuniukas žiūrėk eina į parduotuvę, einam kartu.
nenoriu
galų gale, paimu iš nugaros už striukės pakarpos ir veduosi. galvoju, nueisim iki parduotuvės, pamatys savo mylimą mašiną, apsiramins, o jis žviegia visa gerkle, raudonas. aišku, susitinku bendradarbę, paskui buvusią kursiokę, o galutiniam variante, prieina moteriškė, kokių 50-60 metų ir kad deda anr manęs šaukt, už ką jūs šitaip tą vaiką, man širdis plyšta matant, gestapas. tyliu sukandus dantis.
sustojam, sakau, mažiukai, nu einam gražiai, va, jau parduotuvė matosi, va, kamuoliuką nešamės.
nenooooooriuuuu.
pastovim. jis spokso į mane ir sako nenoriu.
ties ta vieta, baigiasi mano kantrybė, jau daba piktai čiumpu už pakarpos, užvelku rėkiantį į penktą aukštą, nurengiu ir nuvedu į kambarį ir palieku. nes jaučiu, kad už tą žviegimą, tai visai norėčiau ir galėčiau jį gerai prikult.
tada po kurio laiko nueinu, prieš tai paverkus iš pykčio ir apmaudo, apsikabinam.
happy end
viskas truko 1,5 val
panašių situacijų būna dažnai, kokie 2 k. per savaitę.
PS labai norėčiau lankyti kokias bokso treniruotes, nes kraujas tai verda
Toks vaizdas, kad skaiciau apie save ir savo dukryte
QUOTE(latino @ 2007 11 02, 18:49)
Kol vaiku as neturejau irgi labai stebejausi ,kaip mamos nesusitvarko su savo vaikais.Bet dabar jau niekas nenustebina.O tos bobulkos net uzknisa su savo komentarais

Turiu pastebeti, kad daugiausiai komentaru vaiku auginimo klausimais pasisako ju neturintys zmones arba bobutes "visazines", kurios, panasu, jau uzmirso, ka tai reiskia
QUOTE(Gabimile @ 2007 11 02, 19:21)
Toks vaizdas, kad skaiciau apie save ir savo dukryte
Beje maniske irgi tokio pat amziaus kaip tavo neklauzada.
Gimus birzelio menesi, galvojau gal dar cia zodiako zenklas daug lemia? 
nebent, kad dvynys - kai geras, tai geras, mandagus visas, paklusnus, paslaugus, meilus, bet jau kai užeina evil twin, tai nors nusišauk iš nevilties
o aš galvojau, kad mergaičių tokių užsispyrusių nebūna
QUOTE(Galadrielė @ 2007 11 02, 20:46)
nebent, kad dvynys - kai geras, tai geras, mandagus visas, paklusnus, paslaugus, meilus, bet jau kai užeina evil twin, tai nors nusišauk iš nevilties
o aš galvojau, kad mergaičių tokių užsispyrusių nebūna
o aš galvojau, kad mergaičių tokių užsispyrusių nebūna
Patikek, maniske atstoja tris bernus!
QUOTE(waidulka @ 2007 11 04, 13:15)
as taip pat nezinau ka daryti su savo beveik dvieju metuku mergyte. jos neymanoma suvaldyti, ji musa man per veida, pesa plaukus ir t.t., o jei as jai bandau aiskinti kad mamos musti negalima, jai visiskai vienodai.Nebezinau ka daryti? O musti tai nesinori 
buvo prasidėję ir pas mum panašiai, bet turbūt sveikas protas pagelbėjo - jei vaikas plaukšteli per veidą, tai pačiam plaukštelima per ranką, iš pradžių lūpa virptelėjo, o paskiau visi velniai baigėsi..
Papildyta:
QUOTE(latino @ 2007 11 02, 18:49)
Kol vaiku as neturejau irgi labai stebejausi ,kaip mamos nesusitvarko su savo vaikais.Bet dabar jau niekas nenustebina.O tos bobulkos net uzknisa su savo komentarais

taaaip
QUOTE(waidulka @ 2007 11 04, 11:15)
as taip pat nezinau ka daryti su savo beveik dvieju metuku mergyte. jos neymanoma suvaldyti, ji musa man per veida, pesa plaukus ir t.t., o jei as jai bandau aiskinti kad mamos musti negalima, jai visiskai vienodai.Nebezinau ka daryti? O musti tai nesinori 
QUOTE(AUDRONE39 @ 2007 11 05, 12:34)
buvo prasidėję ir pas mum panašiai, bet turbūt sveikas protas pagelbėjo - jei vaikas plaukšteli per veidą, tai pačiam plaukštelima per ranką, iš pradžių lūpa virptelėjo, o paskiau visi velniai baigėsi..
na kartais vaikui užeina noras pamušti sofą
visad atsiminkit, kaip tėvai mus auklėjo, juk ir beržinės košės gaudavom ir kampe stovėdavom, ir ką - normalūs žmonės užaugom
čia tik dabar vakarietiški modeliai aplink vaikšto - mušti negalima, drausminti negalima, nesąmonė ir tiek, prie kiekvieno vaiko yra individualus priėjimas ir jei reikia plaukštelt per užpakalį, vadinasi, reikia 
man buvo baisiai negera ant dūšios, kai susinervijus patampiau vaiką, o sekančią dieną jis ni pričiom kitą vaiką taip pat tampė
mano vyras naują būdą surado - jei mušasi vaiks, paima, stipriai suspaudžia glėby, kad pajudėt negalėtų ir laukia pasižadėjimo, kad nesimuš. tas nervuojasi, rangosi, bet pasižada. nu ir baigė muštis tas mano vaiks






