Kaip tramdot "ožiukus"? 2 dalis

geras straipsnelis

Bandau laikytis moto ignoruoti smulkius ožius ir atkreipti dėmesį į labiau tinkamą elgesį..
Kažkaip su savaisiais pastebėjau, kad dažniausios dvi ožių priežastys per griežta kontrolė (ten, kur ji nebūtina) ir nuobodulys. Su kontrole, tai sunkiau, nes toks jau pas mus tėtis.. o nuoboduliui bandom užkirsti kelia visaip kaip įtraukiant vaiką į veiklą ar pokalbį, duodant pačiam rinktis iš priimtinų alternatyvų ar kaip nors įdomiai "įdarbinant"...

Na, mergickos, reikia pagalbos. Cia perskaiciau apie 10 puslapiu, bet nerandu mane kamuojancios problemos. Mano berniukui yra 2m 2men. Iki dvieju metu buvo aukselis, nors toks periodas uzejo, kai jis musdavosi (ir mane, ir teti, ir mociute..) Dabar problemos tokios - rytais nenori rengtis, laksto pusplikis po kambarius, o kai jau paimu rubus ir rengiu per prievarta, tai dievuliau!!! kas darosi...Cypimas ir verkimas iki uzsikukciojimo, net nebepasneka is bliovimo. Kai aiskinu, kodel reikia rengtis (nes pusryciukai ir arbatele ant stalo laukia), tai net nesiklauso, dar garsiau rekia. Kita problema - su miegu. Esu visiskai sutrikusi, nes siaip didziavausi, kad nebudavo jokiu bedu. ateidavo pietu metas - pats i lova eidavo. Dabar, gal kokia savaite, tai tikras kosmaras. Kauksmai, kol nurengiu, nelipa i lova, rekia, o kai jau nebeturiu kantrybes ir sakau jam, kad nemiegos, jei nenori, tai dar daugiau bliauna. Negana to, vel pradejo mustis. Turi daug jegos, tai taip duoda per zanda, kad deme palieka. Aisku, as irgi blogai padariau, kad ant jo uzrekiau, nes jokios naudos nebuvo. Uzmigo po dvieju valandu tokio kosmaro. O as irgi blioviau, tai visa sutinus esu, rankos is pykcio dreba. Nesuprantu, kas nutiko. Taip, jis pirmas anukas, visada lepindamas seneliu, bet mes su teciu visada grieztesni buvom ir nebudavo tokiu sunkumu kaip dabar. Ka daryti? Cia, kur gyvenu, vaiku psichologo nera, musu pediatre tokia irgi gerule, pataria aukleti rykste ir raminamom arbatom,o jos nepadeda. Toks jausmas, kad jis manes labai nemegsta, po savo verkimo maratono uzmiega tik su teciu, o as bliaunu atsisedusi, nes manes neprisileidzia isterijos metu.

patarčiau pasidomėti vaikų auklėjimo kursais pagal T. Gordono programą, arba bent jau susirasti šio autoriaus knygą ,,Kaip Tapti gerais tėvais"... yra visa eilė ir kitų gerų knygų su naudingais patarimais... viskas eina per sugebėjimą su vaiku susikalbėti atitinkamais žodžiais, per jausmų įvaridjimą, per išlaukimą tinkamo momento su vaiku pasiklabėti, per davimą vaikui pasirinkti, leidimą jam duoti savo pasiūlymus ir pan....


sėkmės varant ožiukus

Beje, Jūsų vaikučiui panašu, kad kaip tik prasidėjo 3 m krizė... apie tia yra tikria daug literatūros.... pasieiškokite ir pasiskaitinėkite ir išbandykite vieną kitą metodą..... jei tik turėsite pakanakmai kantrybės- manau, kad tikria suveiks, jei ne vienas, tai kitas būdas...


kai mano vyrensė mergina rytais užsiožiuodavo ir nenorėdavo rengtis- sakydavo, jog tėtis aprengs, o tas tėtis juk grįš tik vakare..... tuomet arba išlaukdavau , kol praeis tie ožiukai kokio 0,5-1 val bėgyje ir pati paprašys , jog nori apsirengti.... arba nusivedu prie kudos , leisdavau pačiai išsirinkti, ką ji norėtų rengtis.... ne visada suveiikdavo, bet gan dažnai....
i

Manyčiau pirmiausia reikėtų pačiai nusiraminti ir į viską ramiau reaguoti, ir gal dar surasti kitas priežastis, kodėl jūs taip (iki ašarų ir rankų drebėjimo) reaguojate.

Vaikas užsikrečia Jūsų emocijom. Jam nesaugu, kai mama nervinasi, dreba, verkia, todėl gali dar labiau pradėti rėkti. Ar vaikas jus mėgsta, ar "nemėgsta" priklauso nuo jūsų elgesio ir reakcijos į vaiką.

Per griežtas auklėjimas kelia karus, muštynės manyčiau šiuo atveju yra protestas prieš kažką (gal prieš griežtą toną ir neramią mamą? )

Mano nuomone, jūsų funkcija turėtų būti ramiai reaguoti, guosti, glostyti, nuraminti, panešioti, pažiūrėti pro langą, pažaisti ir vėl iš naujo bandyti rengtis, kai nurims. Jokio muštro ir prievartos. Arba rengti vaiką davus kokį įdomų žaislą. Migdyti su lopšinėm, pasakom, knygelėm prieš miegą. Viskas žaidimo forma, po truputį, iš lėto, neskubant, tuo pačiu metu kasdien, su šypsena ir ramiai (ramybė prasideda nuo mamos ir tėčio)

Nusiraminkit Perlenkiat lazdą ir stipriai. Tokio amžiaus vaikas tikrai nesugalvoja, kad reiktų mamos nekęsti.

Pirmiausia, tai visada turite atsiminti, kad blogas dėmesys yra vistiek dėmesys. Jūsų vaikas jūsų neklauso, laksto po namus, kaukia, mušasi, - ką darote jūs? Ogi kreipiate dėmesį, reaguojate. Vaikui tik to ir tereikia: jis turi mamos dėmesį. Pabandykit ramiai sudrausminti ir tiesiog, nekreipti dėmesio į jo blogą elgesį. Pirmas dienas, savaites, gal net mėnesius bus sunku, bet vėliau, pamatysit, viskas pasikeis. Automatiškai, kam elgtis negražiai, jei niekas nekreipia dėmesio?

Tuo pačiu, griežtai save reguliuokite, ir kai tik vaikas gražiai elgiasi, ką nors daro, sako, - girkite, girkite, girkite Net, jei tai mažutė smulkmena, vistiek būtinai jį pagirkite.

Dabar, konkrečiai dėl rytinio rengimosi: galima gi iš vakaro, sudaryti kažkokį planą, pvz žiūrėk, rytoj atsikelsi, aš padarysiu pusryčius, tu apsirengsi, ir kai tu gražiai apsirengęs ateisi valgyti, aš tau duosiu siurprizą pvz lipduką, kuris sako, kad tu esi geeeras berniukas Arba ką nors kito. Arba, kaip nors kitaip. Ir, ryte taip pat, ramiai, kai tu apsirengsi, ir ateisi, - bus tas ir tas. Ir, viskas, taškas. Jei jis pasirenka badziotis po kambarius, nekreipkit dėmesio. Laukit sau ramiai virtuvėje, nu ir kas atsitiks, kad viena-dvi dienas šaltą arbatėlę pagers

Dėl miego: tik pietų miegas problema, ar vakarinis irgi?

Dėl mušimosi: o kaip jūs reaguojate? Kai muša, sulaikykit ranką, pasakykit, kad mušti mamos negalima niekada, prašau to nedaryti ir atsiprašyti, ir viskas pasišalinkit nuo jo. Ramiai, be riksmų ir kt dalykų.

Siandien pietu neguldziau, nes net i kalbas nejo. Sako : aciu ne ir viskas. Gerai, galvoju, negerai, nes rezimas issimusa is veziu, bet jau taip bijojau to jo verkimo, kad nusprendziau nemigdyti. Visa diena prabuvom lauke, puikus oras, privalumu yra. Bet va kur prasideda bedos. Prabuvom lauke pora valandu, sakau :einam mazyli i kambariuka, nusiplausim rankytes, atsigersim ir t.t. Jis net girdeti nenori ir matau, jei vesiu per jega, vel bus asaru kruva ir isterijos. Taip praleidom diena. Vaziuojant namo (apie 20val), pradejo visiskai luzti. Kai kelem is kedutes - isterijos, klykimai, draskymaisi. Va ir tik dabar, po beveik 3 valandu siaubingu uzsikukciojimu (o per ta laika visaip graziai taremes, siuliau valgyt, siuliau arbateles, ejom i vonia), uzmigo.
Musasi tik tada, kai uzeina tie isterikai. As jam neleidziu, rankytes suimu, bandau apkabinti, o jo vienintelis tikslas- man arba teciui per veida trenkti. Akys pykciu dega ir atrodo, kad nieko, kas jam sakoma,negirdi.
Suprantat, kas man sunkiausia? Kad tokie dalykai prasidejo tik daugiau kaip pries savaite. Iki tol jokiu bedu neturejom. Na taip, pazirzdavo, kaip ir visi vaikeliai, bet ateidavo pietu miegas, jis mane uz rankos paimdavo ir i lova vesdavosi. Taip pat vakare, pasakos prasydavo, taip viskas grazu buvo. O juo labiau, esam tvarkinga seima, is seneliu grazus pavyzdys, vaikas be galo visu mylimas. Neatsitiko nieko, bent mano akimis ziurint, kas toki elgesi galejo issaukti ir toki baisu pasikeitima.
Ryt vezu ji pas savo pediatre, sake, atliks kraujo tyrimus (nors del to esu tikra, kad bedu neturim) ir duos siuntima pas vaiku neurologa.
P.s sivakar ir kaimynai nebeapsikente atejo ziureti, ka darom su vaiku, ko tiek ji rekinam.
Kaip isgelbeti savo turta? Juk tas rekimas jam gali pakenkti ateiciai, issaukti ivairias nervines ligas.
Papildyta:

Dekoju uz patarimus. Viskas taip ir buvo daroma, svelniai, be rekimu ir be pykciu. Kai supykdavo, graziai apsikabindavom, as jo paklausdavau, ko pyksta, ko sirdele skauda, ir issiaiskindavom. Dabar...noriu nuraminti, paklausti, kas, kodel verkia, tai i kalbas neina, tik dar labiau rekia, pradeda mustis ir jokiu budu nenori buti imamas i rankas ir nesiojamas.
Papildyta:

Dekoju uz info. Bandau ieskotis knygos.

Ar gerai suprantu jūsų vaiko amžių? Maždaug 2-3 metukai?
Jei taip, tuomet turėtumėt džiaugtis, kad jūsų vaikas auga, iš kūdikio priklausomo nuo mamos, tampa atskiru žmogumi, su savo nuomone, reikalavimais ir norais. Jis gi nežino kaip tuos norus išreikšti tai reiškia tokiais būdais, į kuriuos jūs reaguojate. Paskaitykite, ką pati rašote:



* Jūs pasakote vaikui, kad dabar bus taip ir taip, bet paskui pati bijodama savo vaiko rėkimo, imate ir nusileidžiate. TAi, vaikutis ramiai ir lipa jam ant galvos. Kai nepadės rėkimai, tada isterikuos. Nepadės isterija, - mušis. Žodžiu, jis žino, kad jūs nusileidžiat, tai, bet kokiais būdais sieks savo tikslo. Va, jeigu bent porą kartų, jūs tos isterijos neišsigąstumėt, vaikas migom suprastų, gali dangus griūti, bet bus taip, kaip mama pasakė ir nėra čia ko ardytis.

** Vėlgi, dėmesys neigiamam elgesiui. Ir, dar jį patys provokuojat, siūlydami arbatėles ir pasikalbėti. Turi būti tiesiog pasakyta, kad reikia nusiraminti, o tada... bus taip ir taip. Kai vaikas nusiramins, tada ir kalbėkitės ir arbatėles siūlykit, ir nepamirškit pagirti jo daug, daug kartų už tai, kad nusiramino.

*** Sunkiausia dar tik ateityje Jūsų vaikas auga ir tiek.

Kad būtų jums lengviau suprasti, nurašau ką masto 2-4 metų vaikas, vaiko požiūris koncentruotas tik į save, tai ko aš noriu, tas ir yra sąžininga, teisinga.

Tėvai privalo mokyti vaikus, kad yra taisyklės, ir tų taisyklių reikia laikytis.

1. Sąžininga- tai kai aš gaunu tai ko man reikia.
2. Mato daiktus ir įvykius, tik iš savo pozicijos.
3. Nori visko tik sau.
4. Manipuliuoja, gali meluoti, apgauti, - kad tik gautų tai ko nori. Nesupranta, kad toks elgesys yra nederamas.
5. Laužo taisykles, nes tiesiog eksperimentuoja su pasauliu.
6. Sutinka su taisyklėmis ir kartu dirba, jeigu tik jos sutampa su tuo ką jis nori daryti.
7. Supranta aiškiai nusakytas ir apibrėžtas taisykles ir priežastis, tačiau tokių dalykų patys sukurti dar negali.

Patarimai tėvams:
1. Tiesiog eikite su srove, ir supraskite, kad šiuo metu vaiko požiūris - aš pats sau.
2. Duokit vaikui pasirinkimą.
3. Duokite daug teigiamo dėmesio ir apdovanokit, už tai, kad laikosi jūsų taisyklių.
4. Leiskit daug smagaus (fun) laiko su vaiku.

Jei norite pereiti į kitą lygį:
1. Paaiškinkit vaikams nustatytas taisykles, ir jų pastoviai laikykitės.
2. Paprašykite vaiko, kad jums paaiškintų "kodėl", arba tiesiog nurodytų priežastį, kai jie nors nori.
3. Duokit vaikui darbų, kad jie pradėtų jausti atsakomybę šeimoje, pvz. sutvarkyti žaislus, valyti dantukus, išvalyti išpiltą gėrimą, pasikabinti paltuką, nusinešti savo lėkštę, padėtų siurbti ir valyti dulkes ir t.t. ir pan.
5. Skatinkit vaiką bendrauti su kitais, kad jie pradėtų suprasti kitų žmonių požiūrį.
6. Žaiskit paprastus žaidimus, kuriuose vaikas mokomas laikytis taisyklių.

Versta iš anglų kalbos, iš knygos "Raising good Children", Lickona T. 1985

Limcamca, muzika ausim, skaitant tokius patarimus

Nusipirkau siandien ta knyga!

vaidukas.vd, mano antroji dabar lygiai tokio pat amžiaus. Rėkavimai ir klyksmai ne naujiena, temperamentinga mergaitė, bet paskutiniu metu prasidėjo tokie, kad ojoj.. pagrindinės bėdos - apsirengimas, kartais dar rankų plovimas, na, priešinas įprastiems ritualams, sunku pereiti iš vienos veiklos į kitą.
mano požiūris šiek tiek skirias nuo Limcamcos. Biheivioristų nelabai mėgstu Aš nemanau, kad čia yra kova dėl valdžios, ar kad tiksliau, dabar reikia man jokiu būdu nenusileist vaikui, nes užlips ant galvos. Mano suopračiu, klykt jai pačiai labai nepatinka, bet ji pasimeta, nebežino, ką daryti, ir jai pačiai yra blogai, blogiau negu man, tuos klyksmus klausančiai. Čia ta trečiųjų metų krizė - vaikas savarankiškėja, nori priimti tam tikrus sprendimus pats, bet įgūdžių trūksta, todėl kartais pradeda spręst labai ne vietoj.. pvz. tas rankų plovimas - ji nesuvokia, kad čia jos pačios labui liepiu tas rankas plaut prieštarauja, kad prieštarautų, kad galėtų spręsti kažką pati. Dėl apsirengimo - praėjo, kai pasiūliau pačiai rengtis. Bando, kaip moka, priima ir mano pagalbą.
šiaip dar svarbu, kad vaikas elementariai nepervargtų, neperalktų ir pan. Kitaip prasidėjus klyksmo periodui niekas nepadės.
Apskritai tų klykimų išvengt neišvengsim. Nepatinka man jie, bet tiesiog toks raidos etapas. Aš kol kas leidžiu jai pagulinėt vienai, manęs ji iš pradžių neprisileidžia, vėliau pradeda mane kviest, tada paimu ant rankų ir apsiramina. Siūlyt skirtingas alternatyvas tuo metu (gal nori valgyt, gal gert, gal to ar ano) neverta, tik dar labiau pyksta. Bandžiau ir palikt vieną, nekreipt dėmesio - tada išsigąsta ir klykia dar ilgiau, žodžiu Limcamcos aprašomas metodas visiškai neveikia, ir mano supratimu, dar labiau gąsdina vaiką.
Nesijaudinkit taip labai, normalu ta krizė. Daugumai būna, ir praeina be jokių nervinių ligų. Vyresniosios klykimo etapai irgi buvo, panašaus amžiaus... nervinaus, dainuodavau visaip, kad nuraminčiau, praėjo po mėnesio kito ir tiek. Visko ir dabar būna.

Iš gerų knygų tai lengvai skaitoma Nekrasovų "Liaukitės vaikus auklėti, padėkite jiems augti".