Ar gimdyti ketvirtą vaikelį?

su tokia būklė ar ne, esu užsispyrusi kaip ožka ir rigidiškai nesugebu ir nežadu keisti savo nuomonės dėl forumų diskusijų bet tarpais buvo labai smagu pasiginčyti - aplinkiniai jau seniai susitaikę su mintim, kad tai beviltiška ir su manim į diskusijas nesileidžia

O kodėl tai erzina? Juk ne visi galvoja taip, kad pradžiai pasigimdysim, o po to žiūrėsim, kaip čia reikės gyventi ir kokiom sąlygom. Yra kas kuria savo šeimą ne iš kito galo, o nuosekliai nuo pamatų, pasikloja pagrindą po kojomis. Galų gale galvoja apie palikuonių gerovę, o ne tai, kad plikom subinėm ant kelmelio.

O kalbant apie tai ką kas sau gali leisti, tai ta finansinė pusė dar ne viskas, toli gražu. Dar yra sveikatos pusė, kai reikia turėti sveikatos tiems vaikams užauginti nuo nulio, nervų, jėgų, energijos, nes ne pas visus jie kai kukulinės lėlės, kur padėjai, ten radai, miega nuo vakaro iki ryto ir apskritai jokių rūpesčių, nei serga, nei ką. Yra ir energingų, judrių, nemiegančių per naktis, ligotų ir apskritai ne visiems sklandžiai, lengvai ta motinystė ir tėvystė einasi. Tai gal žmonės pagalvoja ir apie savo jėgas, ar jų jėgoms tas trečias ketvirtas. O jei neįgalus? Juk su amžiumi toji rizika didėja. Tad sakyčiau labai lengva vertinti kitus, kai pačios pasirinkimas yra tik pačios pasirinkimas, ir nieko daugiau.

Nesuprantu, kodėl tau atrodo, kad tave ar tavo šeimą, pasirinkimą kažkas menkina. Ir kam čia atrodo nepadoru? Tu kažką čia fantazuoji, ryškiai, perdedi ir bandai išvesti kažkokias paraleles tarp savęs ir besidauginančių, kurios neneša jokios atsakomybės už savo palikuonis, tik leidžia pavėjui.

Čia jau tavo pačios problemos, kad kitaip mąstantys tave erzina. Pagyvena žmonės 5, 10 metų be vaikų, susitvarko buitį, pasibaigia mokslus ir susilaukia tų vaikų, jei yra noras ir poreikis būdami 30-40 metų.

Tai galų gale gi ir pagyvena tik dviese, karjeras daro, keliauja, šėlsta, nes kol nėra vaikų, tol laisvi daug kam ir nevaržantys savęs, gali daugiau sau leisti, nes finansai tik dviems. O ne trim, keturiem - šešiem. Milli rašo, kad tai jokio skirtumo, nors aš su ja kategoriškai nesutinku, nes žinau kiek kainuoja auginti du vaikus. Su visu lavinimu, būreliais, kelionėm, apranga, avalyne, technologijom ir kt..

Gali nebūti jokio skirtumo dviem atvejais - jei šeima gyvena iš pašalpų ir paramų (pvz., parėmė visuomenė tris vaikus, sunešė jiems rūbų, pamaitino - pamaitins ir kevirtą, niekas labai nesikeičia). Arba, jei finansai labai labai geri.

Man ketvirtas vaikas reikštų mano profesinės veiklos pabaigą. Va ir menkutis skirtumas

Visiškai sutinku, kad genijai vaikams ir net sutuoktiniui dažnai neturi laiko nei noro. Kalbėjau ne apie profesinį tobulėjimą, o apie asmenybinį.

Ne Mili, aš teigiau, kad vaikai yra varančioji jėga. Bet neteigiau, kad visa ko gero, čia jau jūs tą išvystėt

Žmonės, auginantys gausią šeimą, labai aiškiai mato, kad dar vienas vaikas nieko iš esmės nekeičia, o jei bus bėdų, tai ir vienas vaikas pasidarys nepakeliama našta .

Žinot, jūs labai kategoriškai vertinat pašalpinius, soc. būstuose gyvenančius, kaip nevertus gyventi ir, juo labiau, gimdyti vaikus. O aš matau labai mielus, jautrius ir net talentingus vaikus, kurių tėvai gauna pašalpas. Ir tikiu, kad ir labai neturtinga šeima gali užauginti puikius vaikus, jei juos mylės. Kiek mažiau vilties alkoholikų šeimose, čia jau sunku ką pakeisti, jei vaikai gimsta su alkoholiniu sindromu, tarsi nešdamiesi tėvų prakeiksmą. Nors pasaulis iki šiol žavisi alkoholiko ir sifilitikės sūnumi L. Bethovenu .

Tai va, kad besiklodami pamatus, vėliau nebeturi sveikatos natūraliai pradėti savo palikuonis, su amžium didėja rizika pagimdyti neįgalų. Taigi, dar kažin, kurie išmintingesni .

Jei jūs balerina (ar profesionali sportininkė), tai ir trys vaikai nerealu. Kitais atvejais sėkminga profesinė veikla suteikia galimybių pasisamdyti auklę ir sėkmingai užauginti ir ketvirtą ir bet kurį kitą vaiką.

Kad nesiginčytume dėl skirtingai suprantamų dalykų, reikėtų išsiaiškinti prioritetus gyvenime. Myliu ir mėgstu savo darbą, bet dar labiau myliu savo vaikus ir tėvus. Man didžiausia gyvenimo pilnatvė gyventi ir numirti šalia mylinčių ir mylimų žmonių. Gražiausia patirtis - vaikų augimo stebuklas ir tėvų mirties pamokos. Esam skirtingos, skirtingus dalykus ir vertinam, galbūt kažkas mirties valandą gailėsis per mažai laiko praleidęs darbe ar per mažai šalių aplankęs, per mažai drabužių įsigijęs ar per seną automobilį turėjęs.

Kaip jūs gerai žinote kiekvieno asmeninius niuansus ir kontekstus

Beethoveno tėvas buvo ne šiaip alkoholikas, bet pirmiausiai - dvaro kapelos muzikantas, labai gabus ir perspektyvus. Tiesa, išgeriantis. Taigi, Liudvigas sukosi atatinkamoje aplinkoje, plius, gavo atatinkamus genus, ir nereikia čia išvartinėti.

Labai pritariu. Aš pavyzdžiui realiai suvokiu, kad psichiškai trečio nepaneščiau. Nebebūtų nei kantrybės, nei nervų. Ir nors dabartiniai mano vaikai tikrai nėra sunkūs, žinau, kad trečio-niekaip. O bet kaip-nenoriu ir negaliu.
Papildyta:


Ne visos moterys nopri, kad jų vaikus auklės augintų.

Bethovenas nebuvo nei sifilitikės, nei alkoholikės sūnus. Kažkas paleido antį ir visi įsikando.

Tėvas mėgo išgerti, tai galima priskirti alkoholizmui. Mama neva sirgo sifiliu, o kaip ten iš tiesų buvo - kas žino
Bet kažkodėl pamirštama, KIEK tėvas spaudė sūnų groti, pas ką leido mokytis, kiek investavo į sūnaus muzikinį lavinimą, juk buvo sąmoningai ir nuosekliai daromas Mozartas Nr 2 (na nesigavo, gavosi Beethovenas) - jei bent pusę tiek į saviškius investuotų pašalpiniai alkašiukai, jau nekalbu apie genetiką ir aplinką

Būtent.
Ir galvoju, kokia tuomet prasmė turėti daug vaikų ir jų nematyti, na, jei intensyviai darant karjerą ar skiriant didesnę dalį savęs profesiniam tobulėjimui. Man jau su trim nuolatinės dilemos ir bandymas susiderinti... Bet vis tiek auklės mažiukui nesamdau kas dienai, kiek įmanoma būnu su juo, kai tik galiu. Ne tam vaikai gimdomi, kad juos numesti auginti kitiems, manyčiau.

KMU profesoriai. Bet jūs žinot geriau.

Auklė tai numetimas? O darželis? O mokykla? Ar tikrai su vaiku reikia būti 24 valandas per parą?