Kodėl palikot antrą pusę?

Vartau, skaitineju sios temos laiskus, gal ir man pades apsispresti... Pasistengsiu trumpai aprasyti savo situacija - mano vyras tikrai geras, negaliu nei vieno blogo zodzio pasakyti. Rupinasi vaiku, labai ji myli, priziuri, zaidzia (vaikui 2.5 metu). Mes susituoke 13 metu, o pazistami dar ilgiau. Visus santuokos metus vyras mane tikrai mylejo, tikiu, kad I sona nebuvo nuklydes (gal ir naivoka, bet tikiu). As ilgai nenorejau vaiku, todel susilaukem sunaus visai nesenai. Kol laukiausi, vyras visaip lepino, rupinosi. Jo tevai tikri inteligentai, iki siol gyvena susituoke. Mano mama taip pat zenta labai myli ir sako tik pacius geriausius zodzius apie ji.
Gyvenam uz miesto nuosavam name. Vaikas turi savo kiema, laikom suniuka, su kuriuo sunus megsta zaisti.
I blogaja puse viskas pradejo keistis, kai sunui buvo apie 6 men. Jauciau, kad vyras darosi irzlus, nuolat pavarges, abejingas man. Tuo paciu metu visada padedavo priziureti vaika, keldavosi naktimis neraginamas, dalijosi visais tevystes rupesciais.
Taip gyvenau daugiau nei metus, vis teisindavau ji, maniau, jog prisigalvoju, jog jis tiesiog pavarges nuo nemiegotu naktu, nuo vaiko verksmu (pacios zinot, kaip buna, kai dantukai dygsta), nuo rutinos ir pan. …
Taciau buvo tokia situacija (nenoriu placiau komentuoti) kad pagaliau issiaiskinom ir sudeliojom visus taskus ant “I” – vyras pasake, kad manes nebemyli. Kad masto apie skyrybas. Atrode, kad zeme isslydo is po koju. Verkiau diena nakti, gyvenimas prarado prasme. Svarciau net baisiausius variantus. Stabde tik mama ir sunus.
Siuliau jam ivairius variantus – eiti pas psichologa, pagyventi atskirai, tiesiog laukti. Klausiau, ar jis bent pats nori, kad reikalai pasitaisytu. Atsakymas vienas – nezinau…
Taip ir gyvenam iki siol kartu. Nuo tos dienos kai issiaiskinom praejo jau beveik pusmetis. Bet man kiekviena diena kancia. Jis visiskai abejingas, su manim niekur eiti nenori, jauciuosi baisiai vienisa. Baisiausia diena man – penktadienis, nes tada pries akis savaitgalis, kuri reikia leisti kartu. Nesu emociju verge, bet salta buti irgi nemoku. Noriu kartu dziaugtis, kartu ka nors veikti, sneketis, bendrauti, eiti pasivaikscioti. O vyras pastoviai piktas, be nuotaikos, ka bepadaryciau, ji viskas erzina. Lyg ir gyvenu seimoj, bet seimos neturiu.
Jei nebutu sunaus, jau seniai mano pedos butu ataususios – geriau vienai, nei pastoviai ignoruojamai. Taciau galvoju apie sunu. Vyras nuostabus tetis. Vaikas ji labai myli, atsibudes kviecia, vakarais zaidzia, duksta. Sirdis krauju pasruva kai pagalvoju, kad vyras galetu ji palikti. Is vienos puses pasizadejau sau, kad viska iskesiu del sunaus – ir vyro abejinguma, salti, emocinio rysio nebuvima. Be to, negaleciau sunui suteikti tokiu gyvenimo salygu, kokias jis turi dabar.
Is kitos puses galvoju – vaikas paaugs ir susigaudys, kad tarp mamos ir tecio ne viskas gerai. Nenoriu, kad sunus turetu pries akis iskreipta seimos pavyzdi.
Taip ir gyvenu lyg tarp dangaus ir zemes. Viena diena svarstau, kad reiktu issikraustyti, o kita – kad jau pagyvenau del saves, o dabar turiu gyvent del sunaus ir I savo jausmus numot ranka.
Patarkit, kad daryt? Gal kas nors buvo panasioj situacijoj?

chi chi iskart prisiminiau filmuka, paziurekit, pasijuoksit http://www.youtube.c...;feature=relmfu

ką manot apie skyrybas su 3 vaikais? tiesiog panašu, kad isnaudoti visi šansai, jis nenori trauktis, aš pavargau, nes niekas nesikeičia. Visa atsakomybė - materialinė ir kokia dar tik nori - man. O jis jei kokį kasnį kada numeta, tai reik džiaugtis atseit, pagal jį ne tame esmė, meikė valdo (kuri mano širdyje jau seniai sunaikinta). Nenoriu išsiplėsti, tiesiog tam tikri įvykiai padėjo man galutinai įsisamoninti jo pasaulėžiūrą, suprasti, kad nebejaučiu jam nei meilės, nei pagarbos, tiesiog melancholiją dėl neišsipildžiusių iliuzijų apie gražią šeimą, ir tikėjimo, kad bėdos vieną dieną baigsis. Tačiau supratau, kad tos bėdos - tai jo gyvenimo būdas, ir jei 5 metai santuokoje jo nepakeitė, nepakeis ir 50. Kam dar kankintis? Viską puikiai sugebu pati (jo ir taip dažnai nebūna, amžinai plūduriuoja), ir noriu laisvės, psichologinės, išsivaduoti nuo nepagrįstų lūkesčių ir nuolatinių nusivylimų. Žinau, kad viena neprapulsiu, nor šiuo metu laukiousi 3 vaiko (visi nuo mano vyro, aišku ) gal kam kyla kokių minčių, ar žinot kokią panašią (savo ar ne savo) istoriją, apie skyrybas besilaukiant 3 leliaus?

Išsiskyrus 2012, iš pirmo žvilgsnio matau du variantus - sunkų ir sunkų... Pirmas - pragmatiškas - gyvenat ir toliau kartu, susirandi sau mėgstamos veiklos, turi savo draugų ir interesų, gyvenat kaip kaimynai, bet sūnui gerai.. Tai be galo sunku. Bet įmanoma. Kitas klausimas - ar priimtina. Be to, šeimos pavyzdys vaikui ne super
Antrasis - emocinis - gyvenat atskirai. Sudėliojat sūnaus lankymą - gyvenimą. Aišku, šeimos modelio - jokio. Kita vertus - gal laimingesnė mama? Irgi labai neblogai Be to, gali vėl ištekėti ir atsiras tas šeimos modelis...
O šiaip, labai nevienarikšmiška situacija. Užjaučiu

ieglius jei jausmų nėra ir žinot, kad neparžūsit, kas jus stabdo? Gal vaikų glaudus ryšys su tėvu?

Vytaute, mačiau

Dieve kaip pazistama, bet mano vyras net nesikeldavo naktim ir nesikelia iki siol, ka gali su vaiku tai tik pazaisti.... bet emocinio rysio nera tarp musu, kuo toliau tuo labiau pavargstu, dinga noras "kartu miegot", dabar pati stoviu ant skyrybu slenkscio, nes pavargau...

koks gyvulis Stiprybes jums

[quote=pušelė,2008 03 16, 13:49]
As istekejus beveik 3 metus, tekejau del nestumo, budama 17kos. Tiek visko buvo, kad nuo vestuviu pradzios galvojau ir vis galvoju apie skyrybas, taciau stabdo vaikas. Ypac dabar, kai jam jau 2 metukai, ir vis kalba "teti, teti...". Pastojau..pati kalta- jauna, durna. Tekejau, su mintim, kad noriu suteikt vaikui galimybe turet teva, o tevui matyt kaip auga jo vaikas. Meiles turbut ir nebuvo. Pries vestuves del jo kaltes gulejau del gresiancio. Budama nescia po vestuviu, tiek pykdavomes, kad sienos drebedavo, as ejau is proto, mano tevai taip pat (pas juos gyvenam), pagimdziau 2 sav anksciau termino, nes eilini karta su juo susipykom, jis spjoves isvaziavo, o man prasidejo saremiai. Pinigu visada turejom nedaug, bet negaliu sakyt, jis dirbdavo ir dirba daug, kad ju butu. Taciau vel tas islaidumas... Tempiasi mane su draugais i pirtis, kur maziausiai 200 lt per viena vakara istirpsta. Sau drabuziu neperka, neisgerineja, su draugais nebaliavoja ir nevaiksto i barus, bet tu pinigu vis nera. Vaika augint padeda mazai. vis pavarges, o apie mane isivaizduoja, kad as nieko neveikiu ir man lengva tai daryt. Tvarkyt namus, gamint, vaika augint, ir dar jam paduot kaip mazam vaikui maista, drabuzius isrinkt, pasakyt kur jo daiktai.. Vis priekaistai, kad viska darau blogai, kad "jam visi sako... o jis neklauso ir vistiek buna su manim...", kad as nedekinga, kad jis aukojasi, dirba, o as neatsidekoju jam. Juk net sekso tarp musu beveik nera. Nera potraukio is mano puses.

Skaičiau ir verkiau...
Man irgi likimas lėmė susituokt su tokiu ... Tai vadinama DESPOTISZMU. Nieko nebus. Kuo greičiau nutrauk santuoką. Mano atveju - aš per ilgai kentėjau. Per ilgai, kad skyrybos vyktų sklandžiai... Irgi rasdavau pasiteisinią, kodėl aš vis dar turiu gyventi su tokiu, kuris mane žemina nevertindamas kiek aš įdedu savęs į tai, kad jaukūs namai, kad skaniai gaminu, kad visus apmezgu, apneriu, ir jei reikia - apsiuvu. Kad vaikas linksmas, pamaitintas, laiku nuvestas darželin, mokyklon, kad jam nieko netrūksta - viską ko reikdavo mokymuisi- pirkdavau už savus, sunkiai uždirbtus...nes jam niekas nerūpėjo. Kai paprašydavau pinigų vadovėliams ar pan. piktindavosi, kad mokslas pas mus nemokamas ir aš išsigalvoju...
Jis mat už mane daugiau uždirbdavo tačiau kiek - niekuomet nežinojau. Pirkinius darydavo savo nuožiūra, o aš turėdavau maistą gamindama suktis -derint nesuderinamus produktus. Kiekvieną dieną buvo primenama, kad aš - išlaikytinė...

Kentėjau, kaip sakiau - per ilgai. Rezultaate - skaudžios turto dalybos. Butą padėjo nusipirkti mano tėvai, o dalijo per pusę ...

Linkiu nepasiekti tokio lygmens. Mano mamytė kentėjo nuo despotiško vyro visą gyvenimą. Nors moterys paprastai gyvena ilgiau, ji mirė nuo vėžio. Greičiusiai toks nuolankumas ir susitaikymas su "vergės" padėtimi nulėmė ligą.

Greičiau rask išeitį iš tų spąstų.

Jau geriau vienai su savo vargais likti, nei dar papildomai kentėti nuo engimo.

Aš dabar tikrai laimingesnė, po poros metų sutikau ištikimą draugą, kurio pagalba supratau, kokia aš nuostabi, kiek daug privalumų turiu, kiek daug sugebėjimų. O sekso reikalai vieno pusės poreikiams tenkinti - ne seksas FUI Man bjauru prisiminti, kaip EX mane išnaudodavo...

Žodžiu - vienai geriau. Su draugu irgi neskubu. Dar gerai neperpratau žmogaus todėl ir neskubu. Vaikas nenukentėjo - paauglystėj būtų tik žalojama santykių, kokie buvo susiklostę, nes barniai vykdavo vaikui girdint, riebių slaviškų žodelių lydimi. Pamokas jei ruošdavo, tai matydavau, kaip iš nervinės įtampos rašiklis rankytėj virpėdavo. Dabar gi mokosi puikiai- blogiausias vidurkis 7,4 - matematikos. Tai va, darykit išvadas ir būkit ryžtingesnės, tvarkykit savo gyvenimą ir neleiskit kad jį valdytų savanaudžiai netikšos.

Taip ir gyvenu lyg tarp dangaus ir zemes. Viena diena svarstau, kad reiktu issikraustyti, o kita – kad jau pagyvenau del saves, o dabar turiu gyvent del sunaus ir I savo jausmus numot ranka.
Patarkit, kad daryt? Gal kas nors buvo panasioj situacijoj?
[/quote]

Jei viskas ilgus metus buvo taip gerai, kaip pasakoji, tai niekas neprarasta. Net jeo tarp jūsų atsirado trečia, tai greičiausiai ji kol kas įsivaizduojama. Gal nuo tupinėjimo namie jam nuobodu su tavimi pasidarė. Pabandyk nuoširdžiai pasikalbėti, kaip jis įsivaizduoja tą kitą - tavo vietoje. Sužinojus ko jam iš tavęs trūksta, gal suprasi kokia turi būti, kad jūsų santykiai vėl pagerėtų.

Jei pats nuoširdžiam pokalbiui nelinksta - blogiau, Kreipkis konsultacijos į šeimos psichologą, nes nėra tos šeimos, kurios neištinka krizė.

Linkiu jums išsiaiškinti, nes tokių vyrų, apie kokį parašei - reta. Saugok jšį sau, pasistenk pakeisti save dėl jūsų šeimos.

issiskyrus2012, nenoriu taves gazdinti, bet mano nomuone jis turi kita. Toks staigus pasikeitimas, atsalimas, nemeile kai vaikas tik gimes, labai daug ka pasako. Ji stabdo tik vaikas, nes pati rasei, kad jis myli vaika labai. Tau spresti. Taip galit pragyventi pakol vaikas uzaugs, jei esi emociskai stipri. Bet, jei tokie santykiai zeidzia, jei blogai jautiesi, truksta vyro demesio ir artumo, tai turi kazka spresti. Negalima gyventi del kitu, net jei tie kiti SAVO vaikai. Jei taves netenkina tokie santykiai, ir jei nebijai suzinoti bet kokia tiesa, kalbek su vyru. Ramiai ir konkreciai. Ka darom toliau, manes tokie sntykiai netenkina. Dedam taska ar ieskom iseities is to? Viskas, jokiu ten meiliu - seiliu, gaila - negaila. Savo gyvenima, kuris duotas tik viena karta ir eina pro saly reikia gaileti.
O, vaikiu geras tevas, bus visada, net ir issiskyrus. Sekmes jums dideliausios!

Sveika, perskaiciau sia zinute ir pagalvojau, kad galbut pabandyk vyra ignoruoti kazkiek laiko. Nesnekink pati, nesiulyk kazkur eiti, stenkis iseiti i kita kambari ir t. t., bendrauk tik sausom frazem. Galbut vyrui vel atsiras noras siekti savo moters, kai nesulauks Tavo demesio. Gal ir nesuveiks (man suveike ne karta), bet pabandyti galima. Sekmes

Prieš galvojant skirstytis, siūlyčiau jei tik įmanoma išbandyti kažką tokio. (Jei negąsdina organizatoriai ). Kartais bėdos būna tik todėl, kad žmonės nustoja kalbėti ir nebepažįsta vienas kito. O išsiskirstyt ir "nežinau dėl ko, a la meilė praėjo" gi skubota. Pasikalbėkit.

Sveikos
Skaitau, skaitau ir matau, kad dauguma isgyvenot sunkias skyrybas.
Mano situacija kiek kitokia, issiskyriau su vyru pries 4men. Jis visada buvo geras man ir musu vaikui, taciau ji nuolat tekdavo stumt, kad stengtusi del finansines padeties, labai nesiplesiu bet gyvenom kuri laiko vien is mano pinigu, paskui dar mano mama padedavo ir jis del to labai nepergyveno . Pinigu trukumas labai paveike musu santykius, pradejom labai pyktis, galiausiai net ziuret vienas i kita nebegalejom, kol nepasukom skirtingais keliais. Dabar bendraujam gana draugiskai, bet jis nori taikytis, zada kad viskas pasikeis, kad jis prades stengtis, pakeis darba ar ieskos papildomo. Zodziu esu labai pasimetus, be jo jauciuosi daug geriau, meiles nebera, bet mano mazyle lb myli teti, beveik kasdien bega prie duru ir saukia teti, man sirdis plysta tai matant, kartais svarstau gal suteikt man jam antra sansa.
Kaip jusu akim atrodo merginos, ar as tiesiog pati nzn ko noriu ir be reikalo griaunu seima, ar geriau palikt viska kaip yra ir paciai but laimingai, juk gyvenam tik viena karta.