ištikimybė

O kiek NEištikimų pažįsti? Pats žvakę laikei? Mada tokia dabar lėžuviu plakt, nieko daugiau  Beto, realiai neištikimas apie tai tylėtų, o tas kas liežuvį paleidžia, kaip jau sakiau, tualete darbuojasi.

O kiek NEištikimų pažįsti? Pats žvakę laikei? Mada tokia dabar lėžuviu plakt, nieko daugiau  Beto, realiai neištikimas apie tai tylėtų, o tas kas liežuvį paleidžia, kaip jau sakiau, tualete darbuojasi.

Klausimas į klausimą. Ar ne apie tai sakoma, kad neturi ką tuo tarpu pasakyt.... Todėl ir atsakai klausimu į klausimą.

Liežuviu plaka čia didžioji dauguma.

Tai gali būti ištikimybės prasmė. Bet kokia santuokos prasmė esant ištikimybei. Nes jos nesant santuoka beprasmė. Aš taip išskaičiau...

Ką aš beparašyčiau, kad tas ar anas yra ištikymas bus parašyta: "ar žvakę laikei?" tai koks skirtumas. O vat kažkodėl niekas nepagalvoja, kad tie neištikimybės skaičiai lygiai taip pat iš piršto laužti ir jokie tyrimai nekada neatskleis realios situacijos.

Ką aš beparašyčiau, kad tas ar anas yra ištikymas bus parašyta: "ar žvakę laikei?" tai koks skirtumas. O vat kažkodėl niekas nepagalvoja, kad tie neištikimybės skaičiai lygiai taip pat iš piršto laužti ir jokie tyrimai nekada neatskleis realios situacijos.

Pritariu man cia labai teisingai parasyta. Kodel isvis mes taip megstame savintis zmones, niekaip nesuprantu 
ir siaip manau kuo maziau draudimu,   tuo maziau neistikimybiu, nes zmogui automatiskai norisi daryti tai kas yra draudziama.

Nuo žmogaus priklauso- man asmeniškai geriau. Nes man svarbu ištikimybė- jei jos nėra, nematau jokios prasmės gyventi kartu, juo labiau tuoktis. Juk galima gyventi laisvai- ir eiti kur nori, niekam nebūti ištikimu, ir niekas nevaržys.

Bet tie, kas eina į kairę, vis tik tuokiasi- nors ir dažnai iš anksto nusiteikę eiti. Kodėl- ogi iš noro parazituoti- gauti savotišką emocinį palaikymą, saugumą, dvasinį komfortą, buvimą mylimu dvasiškai, susilaukti ištikimybės- bet pačiam to paties neduoti. Ištikimybė- man tai tiesiog santuokos esmė- be kurios ji man kaip šuniui penkta koja- eikvojanti mano laiką, kurį praleisčiau daug maloniau, prasmingiau ir linksmiau, nei besiaukodama ir apribodama save dėl to, kuris yra netikras.

Santuoka reikalauja aukos- ir aš niekada nesutiksiu aukotis dėl netikrų santykių, grįstų falšu. Apskritai aš manau, kad tiek vienkartinis nuklydimas, tiek nuolatinis klaidžiojimas- yra ne atsitiktinumas, o visais atvejais yra patrazitinių nuostatų pasekmė- ženklas, kad žmogui šeimos nereikia, ir kad jis parazituoja joje kito sąskaita- to, kurio lūkesčiai kitokie, tačiau anas vaidina, kad ir jo lūkesčiai tokie patys, kad galėtų naudotis santuokos privalumais, žinodamas, kad negalės ar negali duoti , ar neduoda partneriui to, ko jis iš santuokos tikėjosi nuo pat pradžių. Toks melas yra trukdymas žmogui gyventi ir vertimas jį švaistyti laiką su netikėliu. Todėl skaudi tiesa geriau nei saldus melas.

Aš už neištikimybę tik tada , kai abu partneriai iš anksto susitaria , kad abu eis į kairę ir į dešinę. Visais kitais atvejais, kai puikiai žinai, kad antra pusė tikisi iš tavęs ištikimybės (nes tai buvo žadėta ant altoriaus, ar šiaip)- o tu nesi/nebuvai/nesugebi/nenori/neketini toks būti- bet vis tiek gyveni kartu- tai yra plikas egoizmas ir išnaudojimas žmogaus.

Galima sakyti, kad norėti ištikimybės yra egoizmas- bet jei taip, tai nėra plikas egoizmas- o veikiau racionalus sandėris- kai tu tiek duodi, tiek gauni tai, kas jūsų susitarimu jums abiems naudinga, kuris gal kai kam ir nelabai gražus ar romantiškas- bet sąžiningas- t.y. abiems pusėms vienodas ir iš anksto žinomas. O kai vienas meluoja, o kitas toliau tiki ir aukojasi kaip sąžiningam- tai išnaudojimas, kuriame abi pusės nėra lygios savo sprendimuose ir pasirinkimuose, nes nuo vienos slepiama tiesa.

Todėl manau, kad daugeliu atvejų santuoka neturi prasmės- kadangi tokių, kurie neketina būti ištikimi , bet tuokiasi, yra masė. Tai nfg ta santuoka? Gyvenk ir žvenk, ir be jos, ir be tos ištikimybės, kuria netiki ir neketini laikytis- o šiaip po vien stogu gyventi ir bendrauti- patenkinti emocinius, socialinius ior kt. poreikius- ir su mamyte gali- jai ištikimybės nereikia

Tai aš paprastai iš karto paskau au manimi susidedantiems, kokie mano lūkesčiai, kas man svarbu- kas netaip savrbu, ir kas bus, jei tie svarbiausi lūkesčiai nepasiteisins. Ir to paties paklausiu jų- kas jiems svarbiausia, kokie jų lūkesčiai. Ir jei jie pernelyg nesutampa -geriau negadinti vienas kitam nervų- juo labiau santuokos nesudarinėti. Išeiti ir palikti -prašau. Nieko nelaikau, ne nuosavybė žmogus. Gal net liksime draugais. Nori priešų- meluok- saldžiai, karčiai, rūgščiai- kaip nori- pradžioje persidulkink, o tik tada išeik- arba dar blogiau- neišeik. Va tokį elgesį lakau aferizmu, ar apiplėšimu, ir tikra kiaulyste, neatleistina nei draugui nei antrai pusei (nes tai ne pasikeitimas, o tik žmogus parodo tikrajį veidą, kurį sąmoningai slėpė, kad galėtų naudotis)ir jei nori priešų- elkis taip.

Its just my opinion  

  O jeigu prieš tuokiantis jūs tikėjotis gero intymaus gyvenimo, o po vestuvių pasirodo, kad tarpusavyje visai nederate toje plotmėje, nors ir emociškai visiška darna, auginate bendrus vaikus, praktiškai nesipyktate, turit daug bendrų interesų, puikiai bendraujate... Tik visiškai nesimylite... Ar verta tramdyti seksualinius poreikius, jei tai suteikia didelį diskomfortą? Ar verta skirtis vien dėl seksualinių poreikių ar suderinamumo neatitikimo?
O jeigu pavyzdžiui jūs negalėtumėte patenkinti vyro seksualinių poreikių (pvz dėl lėtinės ligos), o vyrui to labai reikėtų? Būtų skirybos?
Žinau, sunku nesavininkiškai žiūrėti į žmogų, su kuriuo kuri savo gyvenimą, nes būtent egoizmas ir padeda mums išgyventi - tai savisaugos instingtas - jei jis nepriklausys vien tik man, jis gali išeiti, gali palikti, gali labiau susižavėti kita (kitu). Tačiau šie jausmai dažnai ir trukdo gyventi. Čia panašiai kaip ir nesugebėjimas atleisti priešui, nuoskaudų pojūtis, pavydas, keršto troškimas ir panaš. Šie jausmai tik trukdo mums gyventi, būti laimingais. Geriausia priemonė nuo šių jausmų išsivaduoti pabandyti pasijausti kito žmogaus kailyje, įsigilinant į visas aplinkybes ir pabandyti jį suprasti... Tik suprasdamas kito žmogaus jausmus, įvykių aplinkybes, blaiviai gali priimti sprendimą. O išankstiniai nusistatymai, dažniausiai veikia destruktyviai, versdami priimti neradekvačius sprendimus...

Intymaus gyenimo kokybe manau visada priklauso nuo abieju pusiu. Ir beveik visais atvejais galima surasti kazkokia iseiti, galima keisti kazka sekse, tam tikrai nera butina keisti partneri Nors... zmones megsta ne spresti prob lemas,  o nuo ju pabegti...

Kalbant apie ligas... Jeigu ta liga tokia, kad nebegalima myletis visai... Baisu net pagalvoti, bet, jeigu taip nutiktu, tada butu perdaug savanaudiska neleisti partneriui tekinti savo poreikiu ir perdaug naivu tiketis, kad jis nesusiras su kuo tai padaryti.

Bet, jeigu ta bukle laikina, liga arba komplikuotas nestumas, kaip myletis visiskai negalima kelis men, puse metu? Ar tai jau pakankama priezastis ieskoti sekso uz seimos ribu? Nesu tikra ar tokiu atveju as galeciau vyrui atleisti... Jei tokiu momentu, kada man sunku, jis ietu ieskoti kitos...