Autistukai - 2

Nu maniske irgi nesupranta visko ka sakai, bet supranta kad eisim i kiema, kad pirksim ledu, o va kad reik siuksles ismest, arba eit sysiu daryt tai rodos net negirdi

Nesuprasdavo visų komandų. ir dabar 6 metų kartais dar ne viską supranta. Kažko paprašai o jis žiūrėk grybauja, tada parodai ir vėliau jau susigaudo. Visada stengdavomės su juo sveikintis paiimti už rankos. Žaisdavom kaip ir su kitais vaikais tik labiau akcentuotai, lendi prie jo kol sureaguoja. Juokiasi ar žaidžia. Smėliukas laukas, knygelės. Nors man atrodydavo kad pasakas skaitau sau. Ateitis parodė, kad ne.

Dėl komandų ir susikalbėjimo. Anaip tol ne viską. Tiksliau supranta tik pagrindines - ateik, paimk, neimk, padėk, sėsk, stok ir kt. Jeigu reikalas sukasi apie intelektualesnį pasikalbėjimą - sakiniai su trim ir daugiau žodžiais, tai supranta sau jau girdėtus žodžių junginius ir vaizdu. Mat viena iš jo problemų yra nesugebėjimas susieti žodžio su veiksmu, turi būti vaizdas.
Dėl žaidimų. Iš tikro VRC labai daug ką paaiškins ir suprasit kaip su vaiku užsiimti, o iki tol, ko gero patarčiau išbandyti kuo daugiau įvairių žaidimų ir žaislų ir žiūrėti kaip jie jam patinka, kaip jis reaguoja.
Mano vaikas įprastais žaislais susidomėjo tik prieš savaitę, po poros sav. lankymo darželio. Iki tol visi jo ir kitų vaikų žaislai jam egzitavo lygiai tiek, kiek laiko užtrunka prieiti, pažiūrėti ir nusisukti. Tačiau tai tik įprasti žaislai - mašinos, konstruktoriai ir pan. Užtat labai mielai su medinėm kaladėlėm, kažkokiais žaislais, kur reikia sumaut, sudėt, sudėliot ir t.t. labai patiko žaisti. Panašūs ir VRC būna. Tik kad jį provokuodavo tais žaislais į isteriją - duoda vieną, liepia gražint ir imti kitą, o šis atiduoti nenori ir puola isterijon. Tačiau toks vaiko "laužymas" buvo vienas iš gydymo metodų. Žiauroka, bet ką padarysi...
Darže jis žaidžia viską, ką žaidžia kiti vaikai: su kamuoliu, piešia, lipdo, stato. Namie kaip ir anksčiau, domisi labiau buities darbais ir įrankiais, negu žaislais

Kai maniske 2-3 metu buvo as turejau irgi abejoniu ar ji isviso supranta ka as jai sakau. Nes ziuredavo i mane, lyg as kinietiskai ar velniai zino kokia kalba kalbeciau. Keleta sakiniu( noriu gerti, valgyti, ateik) suprasdavao, bet is esmes, as galedavau kalbet ka noriu, jin savo darydavo ir zvilgsnis nieko neisduodavo suprato ar ne. Ji tik virs 3 budama suprato pagaliau ka reiskia" koks tavo vardas"" kiek tau metu". Rodydavo su pirstu kur nors i laukus ir sakydavo" vardas" arba " metai" arba " kiek tau metu"( pakartodavo ka girdejo.)

taip, ir maniske atkartoja, nors kartais , kas jau jai aktualu tai ir atsako, jei sakau nori ledu, tai ji iskart pasikeicia, laiminga visa ir sako noni, arba kad eisim i lauka, ji ir batus tada atsinesa ir sysiu padaro - vadinas supranta, o kita kart, tai tik ziuri i akis tarsi galvotu ko as cia is jos dar noriu

Maniskiui suneliui irgi patinka kaladeles, zaislai kur sumaut sudeliot vienas i kita reikia. Su masinom, kamuoliu jam neidomu zaisti, dar muzikinius kokius pamaigo. Mano dziaugsmui ribu nebuvo kai pries 2 sav. pamaciau kad stumdo masina ir kartoja garsa dzz dzz, bet tai ir buvo tik vienintelis tas kartas. Osiaip ir idomu ka gali stalciuosi israusti, puodai saukstai, bliudai mano popieriai.

Mes ir 5 diena i darzeli einam. bet aukletojos sake kad su vaikais nezaidzia ir siaip sake jam stop nieko nera. Tai nezinau kaip cia mums seksis.

O sakykit mamytes ar prie visu situ bedeliu nera dar hyperaktyvumo pas jusu vaikelius, nes maniskiui tai pasedeti vienoj vietoj kuri ilgesni laika tai be sansu. VRC neurologe sake kad cia jam toks budas nusiraminti.
Ir gal ka galit del miegojimo patarti labai jau sunkiai uzmiegam, gerem ir Nota ir valerijono nusiraminimui duodu bet niekas neveikia. Tai pediatre pasikonsultavusi su neurologe relaniumo israse, bet kazkaip nedristu dar duoti. Buna kad nemiegojes visa diena o vakare vistiek jam sunku uzmigti. Su pykciais ir pan. Nebezinau ko griebtis



Papildyta:


Jo sunku rankos svyra ir verk norisi, nes atrodo kad kalbu pati su savim, jis net neklauso ka jam sakau.

o Dievuliau, neduokit jo vaikui - juk tai baisus vaistas... O dar tokiam mažam Pabandykit sirupuko Sedalia pagirdyt. Bet reikia ilgokai gert, galima net visą buteliuką suvartot. Gal sakau padės Neįsivaizduoju net ką ir patart. Na, bet relanium... Nejuokaukit

Dar viena naujovė pas mus - prasidėjo kažkoks sunkiai suprantamas daiktų mėtymo periodas. Jau mažėja pliaukšėjimas rankute, savęs nemušė jau keletas dienų. Bet ištisai mėto svaido daiktus, žaislus, rūbus. Tai daro ir geros ir blogos nuotaikos
[/quote]

Rita kaip jums ar praejo tas daiktu metymo periodas. Maniskiui irgi dabar toks periodas viska is eiles eina ir meto ant zemes. Idomu tai baigsis kada?

Viskas kada nors baigiasi Ir prasideda naujos "pramogos" Ech, bus dar visko, tiesiog neakcentuok, tyliai ramiai pakentek, vis kartok kaip reikia daryti, o ne drausk ir bark uz neteisinga elgesi - tai kur kas veiksmingiau.

Ai tiesiog visi namai kaip po karo einu is paskos ir viska tik renku tuoj nebebus vietos kur jis neilenda ir ko nors neismeto
Tik va man istrigo kazkada uzduotas klausimas neurologes poliklinikoje ar nemeto jis zaislu, tada tikrai to metymo nebuvo, kazkodel ji akcentavo kad tai nera gerai. Dar tada ne neitariau kas per liga galetu buti musu maziui.

Zinau ka reiskia nuolat apversti namai Jau seniai nustojau vaikscioti is paskos ir stengtis graziai sutvarkyt namus - kiek pavyksta, tiek gana, o pailseti juk irgi reikia. Pervargusi pikta mama vaikui daug blogiau uz nelabai svarius namus... Todel pasirinkau mazesne blogybe - geriau nuolaidziauti sunui vardan sventos ramybes, nei nuolat pyktis ir nervintis del to kad amzinai viska daro ne taip kaip reikia. Daiktus, kuriu negalima imti, isslapstydavau kad nepasiektu, spinteles uzrakinedavau ir uzraisiodavau ir t.t. Kito kelio nera. Ir i svecius nemegdavau eiti su vaiku, nes jis nesutramdomas - svetimuose namuose juk daiktai taip neisslapstyti kaip savuose, tai gaudavosi seimininku siurpinimas o ne malonus sveciavimasis. Tiesa sakant, teko pakeisti nemazai iprociu ir daug ko atissakyti, be viso kito, padeti sunkino ir tai, kad tevelis mus paliko anksti, sunui buvo tik 2 su trupuciu metuku, tai visur tekdavo suktis vienai, gal gyvenant su vyru taip drastiskai gyvenimo budo nebutu teke keisti.. Turiu galvoje normalu seimyniska vyra... NA, mums gal nelabai pasiseke, o jums tikiuosi viskas klosis lengviau, nes tevelio itaka vaikui vis tik labai reiksminga ir svarbi, jis butinai turi dalyvauti auklejimo procese. O siaip tai kantrybes su siuo vaiku reikes visa gyvenima, teks priprasti. Tiesiog atsipalaiduok ir megaukis gyvenimu nesigilindama i smulkmenas Yra kaip yra, nieko cia nepakeisi, o musu vaikuciai, nors ir daug kantrybes reikalauja, bet ir dziaugsmo suteikia netgi daugiau uz sveikus vaikus

Linabalt teisi - kantrybės, kantrybės ir tik kantrybės. Suprantu, kad nusibosta rankioti Teks palaukti. Ir tikrai, stenkis nerodyti, kad sureikšmini tai, kad tave tai erzina, kad pavargai kilnoti. Taip pat, gal bandyk aprinkinėti daiktus kai nemato, kad greičiau išgaruotų iš galvos tas dėmesio išsireikalavimo būdas. Tiesa, po jo ateis kažkoks kitas, nieko nepadarysi, mūsų zuikiai tokie Ar girdėti kas iš VRC?

Mums per dvi savaites žadėjo išrašą duoti per dvi savaites. Tyla. Skambinam - nieks rago nekelia. Vėl skambinam - tyla. Daktarė atostogauja Nors buvo pažadėta... Dabar turėsim už rugsėjį susimokėti darželiui, o galėjom nemokėt. Nebent rytoj vyras nuvažiuos ir su vėjeliu tą išrašą, ar bent jau kokią nors pažymėlę apie sutrikimą pasiims

Šiandien Augustinas atšventė savo trečiąjį gimtadienį. Oj mamytės, pagaliau pirmą kartą per tris metus mano gimtadienio ruošimo pastangos buvo pastebėtos ir labai nedaug, bet... įvertintos. Atsargiai apžiūrėti balionai, piešinukai, paragautas tortas, pats išsipakavo dovanėlę. Neparodė didelio džiaugsmo, tačiau bent jau pasidomėjo, o tai - didelis žingsnis. Iki šiol visos švenčių ruošimo pastangos nueidavo perniek... net akių nepakeldavo į balionus ar kalėdų eglutę

Į darželį nešėm tortą, Augustinas stovėjo rato vidury, o vaikai jam dainavo Tai buvo tikras gimtadienis. Dar labai atsargus ir nedrąsus, bet tikras


Tą kantrybės indėlį atperka maži dideli jų pasiekimai. Juk įprastų vaikelių mamos dažnai net nepastebi, tiksliau, visai nesureikšmina to, ko mes laukiam kaip didžiausio stebuklo, labai didelio žingsio pirmyn. Paprastas apkabinimas mums atrodo, kaip visa pasaulio meilė vieno vaikelio rankose, o kitai mamytei - tik eilinis dėmesio reikalavimas. Vienas vienintelis žodis - kaip brangiausia dovana, ilgai laukta ir išsvajota. O kitai mamai - tik paprastas naujas raidos etapas, kurį užrašo į kūdikio knygą su data. Aš savosios dovanos vis dar laukiu...