del to gydytoju aplaidumo man baisu galvot apie kita, ne del nestumo eigos , o del to kad galiu per ju klaidas netekt ir vel, taip pat galiu ir as pati ten iseit, negana to kad ateme mano mazute , bet kai pati sakiau kad man blogai, uzkilo temp padave tik paracitamolio tablete, o nepakviete gydytojos... kai su 40temp susikroviau daiktus namo vaziuot tada jau soko ziuret- isvada, jei buciau isvaziavus, buciau galbut komoj grizus i reanimacini, to pasekoje but reikeje salint gimda ir galbut daug kitu komplikaciju, galbut...
QUOTE(rugsėjė @ 2008 04 07, 22:28)
del to gydytoju aplaidumo man baisu galvot apie kita, ne del nestumo eigos , o del to kad galiu per ju klaidas netekt ir vel, taip pat galiu ir as pati ten iseit, negana to kad ateme mano mazute , bet kai pati sakiau kad man blogai, uzkilo temp padave tik paracitamolio tablete, o nepakviete gydytojos... kai su 40temp susikroviau daiktus namo vaziuot tada jau soko ziuret- isvada, jei buciau isvaziavus, buciau galbut komoj grizus i reanimacini, to pasekoje but reikeje salint gimda ir galbut daug kitu komplikaciju, galbut...
na matai mes esam pasmerktos visalikusi givenima speliot o ka jai... gal.... ir t.t....
bet jai nebandisim tai ir nesuzinosim, nugivensim givenima ir gal jai nepabandisim grausim save kad nepabandem! o gal turesim dar galimibe ir dziaugsma savo givenime?....
Nesutelpa man galvoj, musu mamyciu savo vaikeliu netekusiu sirdies skausmas. Suprantu, kad tai patirtas sokas, palikes antspauda visam gyvenymui, kuris sugriove tikejima, viltis, stebuklu buvima, maldos poveiki, kuris dienas paverte tiek pat grazias ir tiek pat blogas, kuris pakeite poziuri i viska, kas supa... Pagalvoju, ir ka gyvenymas tuom norejo pasakyti ir klausiu saves, ar kazin kada nors suprasiu 
Aisku, gyvenyme laimi tik stiprus ir sveiki, todel ir esam stiprios, kovojame ir einame pirmyn. O as einu pirmyn - su sypsena
kad ir kas bebutu, randu del ko sypsotis
Linkiu mamytes ir Jums to paties
bukit laimingos
Aisku, gyvenyme laimi tik stiprus ir sveiki, todel ir esam stiprios, kovojame ir einame pirmyn. O as einu pirmyn - su sypsena
kad ir kas bebutu, randu del ko sypsotis Linkiu mamytes ir Jums to paties
bukit laimingos
Oi mergaiciukes, baisu, kai del gydytoju kaltes, taip nutinka, tai gal ir nebereikalo kitos moterys planuota cezari uzsipraso? Ka jus apie tai manot? As irgi esu daug apie tai galvojus, bet vis del to as tikiu likimu, nezinau ar man nuo to geriau pasidaro, kai pasakau sau, kad nuo likimo nepabegsi, bet jau zinokit man turbut pavasarine depresija prasideda, ar cia kad puse metu arteja, ar kas cia nesuprantu. 
O kaktusiukai jusu tai fainuoliai, as tik viena auginu, bet vasara visa zydi smulkiais ziedeliais.
Oi kaip man tas Vilnius uzkniso jus neisivaizduojat, norim ir mes greiciau ta buta parduoti ir grysim i tevu puse i Klaipeda, tai zadam statyti nama, tai jau laukiu nesulaukiu
O kaktusiukai jusu tai fainuoliai, as tik viena auginu, bet vasara visa zydi smulkiais ziedeliais.
Oi kaip man tas Vilnius uzkniso jus neisivaizduojat, norim ir mes greiciau ta buta parduoti ir grysim i tevu puse i Klaipeda, tai zadam statyti nama, tai jau laukiu nesulaukiu
QUOTE(SiguteS @ 2008 04 07, 22:55)
Nesutelpa man galvoj, musu mamyciu savo vaikeliu netekusiu sirdies skausmas. Suprantu, kad tai patirtas sokas, palikes antspauda visam gyvenymui, kuris sugriove tikejima, viltis, stebuklu buvima, maldos poveiki, kuris dienas paverte tiek pat grazias ir tiek pat blogas, kuris pakeite poziuri i viska, kas supa... Pagalvoju, ir ka gyvenymas tuom norejo pasakyti ir klausiu saves, ar kazin kada nors suprasiu
Aisku, gyvenyme laimi tik stiprus ir sveiki, todel ir esam stiprios, kovojame ir einame pirmyn. O as einu pirmyn - su sypsena kad ir kas bebutu, randu del ko sypsotis
Linkiu mamytes ir Jums to paties bukit laimingos
Aisku, gyvenyme laimi tik stiprus ir sveiki, todel ir esam stiprios, kovojame ir einame pirmyn. O as einu pirmyn - su sypsena
kad ir kas bebutu, randu del ko sypsotis Linkiu mamytes ir Jums to paties
bukit laimingosturim eit pirmyn, nubraukt asaras ismokt sipsotis, ir but laimingom, as noriu tiket kad taip bus!
na o atsakima gal kada ir gausim, o gal mirsim ir nekad nesuzinosim!
Aciu labai mergaiciukes uz uzuojauta 
...Kas geriau supras zmogu jei ne ta pati patyrusios, nors isties as turiu ir to nepatyrusiu draugiu, kurios ne sekundes nuo manes nesitrauke visa ta pragaro laika ir kurios be zodziu pajunta mano nuotaikas. Esu taip be galo joms dekinga
Suprantu, kad dabar jau nieko nepakeisiu, mazule negris... Zinau, kad vaikai nenustos mirti, nes juk gydytojai tik zmones, bet is kitos puses zmones turi polinki tobuleti, jei tik moka pripazinti savo klaidas. Reik tiketis, kad visu musu atvejais kalti del aplaidumo gydytojai pasimoke is savo klaidu ir ju tiesiog nepakartos...
Sutinku, kad reikia eiti toliau, kad ir kaip smegenis bandytu priestarauti tam, nes nu nelaikas mums nuleisti rankas, kas ten zino kiek dar to gyvenimo skirta...geriau jau padaryti viska, kad bent jau butu galimybe gulint mirties patale ramiai sau pasakyti as nugyvenau si gyvenima drasiai ir pilnai.
Pasiziuriu as i senukus savo darbe kuriems po 100 metu ir galvoju uz ka dievulis tokias kancias skiria . O kiek ju nebeturi savo vaiku, nes jie tiesiog mire del ligu jau susauge. Nenoriu gyventi 100 metu, kad nereiketu dar kazko panasaus patirti.
Ir man puse metu arteja, bet tikriausiai galeciau pasidziaugti, kad paskutines dvi savaites jauciauosi gana ramiai. Kazkaip palengvejo kai pradejau atvirai su visais kalbeti, nuo nieko neslepiu, kad viena mano mazule mirusi, nors galeciau juk niekas manes nepazista naujam darbe, bet tiesiog taip ramu kai i klausima kiek turi vaiku ramiai atsakau, kad du. ir man taip vienodai kas ir ka apie tai galvoja, cia jau ju problema kaip jie suvirskina pateikta informacija. Nustojau saugoti visuomene nuo saves ir savo nelaimes.
Papildyta:
Tai tavo Aleksiukas del gimdymo traumos mire?Tu visus tuos du metus zinojai kuo tai baigsis . Gal kazka ne taip supratau, bet jei ir neatsakysi suprasiu...Labai uzjauciu...Nors pirmom dienom kol niekas dar prognoziu nebuvo pasakes ir tik drauge mazdaug nupasakojo ko galiu tiketis, atrode, kad geriau su negalia bet salia, dabar suprantu, kad geriau jau taip negu, kad mazute visa gyvenima butu prasikankinusi
...Kas geriau supras zmogu jei ne ta pati patyrusios, nors isties as turiu ir to nepatyrusiu draugiu, kurios ne sekundes nuo manes nesitrauke visa ta pragaro laika ir kurios be zodziu pajunta mano nuotaikas. Esu taip be galo joms dekinga Suprantu, kad dabar jau nieko nepakeisiu, mazule negris...
Zinau, kad vaikai nenustos mirti, nes juk gydytojai tik zmones, bet is kitos puses zmones turi polinki tobuleti, jei tik moka pripazinti savo klaidas. Reik tiketis, kad visu musu atvejais kalti del aplaidumo gydytojai pasimoke is savo klaidu ir ju tiesiog nepakartos...Sutinku, kad reikia eiti toliau, kad ir kaip smegenis bandytu priestarauti tam, nes nu nelaikas mums nuleisti rankas, kas ten zino kiek dar to gyvenimo skirta...geriau jau padaryti viska, kad bent jau butu galimybe gulint mirties patale ramiai sau pasakyti as nugyvenau si gyvenima drasiai ir pilnai.
Pasiziuriu as i senukus savo darbe kuriems po 100 metu ir galvoju uz ka dievulis tokias kancias skiria
. O kiek ju nebeturi savo vaiku, nes jie tiesiog mire del ligu jau susauge. Nenoriu gyventi 100 metu, kad nereiketu dar kazko panasaus patirti.Ir man puse metu arteja, bet tikriausiai galeciau pasidziaugti, kad paskutines dvi savaites jauciauosi gana ramiai. Kazkaip palengvejo kai pradejau atvirai su visais kalbeti, nuo nieko neslepiu, kad viena mano mazule mirusi, nors galeciau juk niekas manes nepazista naujam darbe, bet tiesiog taip ramu kai i klausima kiek turi vaiku ramiai atsakau, kad du. ir man taip vienodai kas ir ka apie tai galvoja, cia jau ju problema kaip jie suvirskina pateikta informacija. Nustojau saugoti visuomene nuo saves ir savo nelaimes.
Papildyta:
QUOTE(Rugiaveide @ 2008 04 07, 20:42)
Mano angelėlio gimdymo istorija neįtikėtinai panaši... Nenoriu prisiminti, bet negaliu pamiršti. Akivaizdu viena: gimdymo istorija panaši, rezultatas - irgi... Tik ne iš karto, o su didžiausiom kančiom išėjo mano mažiukas. Vėl viskas iškilo prieš akis, kas giliai giliai "paslėpta" buvo... Ir ko nebepakeisi.
Tai tavo Aleksiukas del gimdymo traumos mire?Tu visus tuos du metus zinojai kuo tai baigsis . Gal kazka ne taip supratau, bet jei ir neatsakysi suprasiu...Labai uzjauciu...Nors pirmom dienom kol niekas dar prognoziu nebuvo pasakes ir tik drauge mazdaug nupasakojo ko galiu tiketis, atrode, kad geriau su negalia bet salia, dabar suprantu, kad geriau jau taip negu, kad mazute visa gyvenima butu prasikankinusi
QUOTE(bicė @ 2008 04 07, 23:27)
Aciu labai mergaiciukes uz uzuojauta ...Kas geriau supras zmogu jei ne ta pati patyrusios, nors isties as turiu ir to nepatyrusiu draugiu, kurios ne sekundes nuo manes nesitrauke visa ta pragaro laika ir kurios be zodziu pajunta mano nuotaikas. Esu taip be galo joms dekinga
Suprantu, kad dabar jau nieko nepakeisiu, mazule negris... Zinau, kad vaikai nenustos mirti, nes juk gydytojai tik zmones, bet is kitos puses zmones turi polinki tobuleti, jei tik moka pripazinti savo klaidas. Reik tiketis, kad visu musu atvejais kalti del aplaidumo gydytojai pasimoke is savo klaidu ir ju tiesiog nepakartos...
Sutinku, kad reikia eiti toliau, kad ir kaip smegenis bandytu priestarauti tam, nes nu nelaikas mums nuleisti rankas, kas ten zino kiek dar to gyvenimo skirta...geriau jau padaryti viska, kad bent jau butu galimybe gulint mirties patale ramiai sau pasakyti as nugyvenau si gyvenima drasiai ir pilnai.
Pasiziuriu as i senukus savo darbe kuriems po 100 metu ir galvoju uz ka dievulis tokias kancias skiria . O kiek ju nebeturi savo vaiku, nes jie tiesiog mire del ligu jau susauge. Nenoriu gyventi 100 metu, kad nereiketu dar kazko panasaus patirti.
Ir man puse metu arteja, bet tikriausiai galeciau pasidziaugti, kad paskutines dvi savaites jauciauosi gana ramiai. Kazkaip palengvejo kai pradejau atvirai su visais kalbeti, nuo nieko neslepiu, kad viena mano mazule mirusi, nors galeciau juk niekas manes nepazista naujam darbe, bet tiesiog taip ramu kai i klausima kiek turi vaiku ramiai atsakau, kad du. ir man taip vienodai kas ir ka apie tai galvoja, cia jau ju problema kaip jie suvirskina pateikta informacija. Nustojau saugoti visuomene nuo saves ir savo nelaimes.
Papildyta:
Tai tavo Aleksiukas del gimdymo traumos mire?Tu visus tuos du metus zinojai kuo tai baigsis . Gal kazka ne taip supratau, bet jei ir neatsakysi suprasiu...Labai uzjauciu...Nors pirmom dienom kol niekas dar prognoziu nebuvo pasakes ir tik drauge mazdaug nupasakojo ko galiu tiketis, atrode, kad geriau su negalia bet salia, dabar suprantu, kad geriau jau taip negu, kad mazute visa gyvenima butu prasikankinusi
...Kas geriau supras zmogu jei ne ta pati patyrusios, nors isties as turiu ir to nepatyrusiu draugiu, kurios ne sekundes nuo manes nesitrauke visa ta pragaro laika ir kurios be zodziu pajunta mano nuotaikas. Esu taip be galo joms dekinga Suprantu, kad dabar jau nieko nepakeisiu, mazule negris...
Zinau, kad vaikai nenustos mirti, nes juk gydytojai tik zmones, bet is kitos puses zmones turi polinki tobuleti, jei tik moka pripazinti savo klaidas. Reik tiketis, kad visu musu atvejais kalti del aplaidumo gydytojai pasimoke is savo klaidu ir ju tiesiog nepakartos...Sutinku, kad reikia eiti toliau, kad ir kaip smegenis bandytu priestarauti tam, nes nu nelaikas mums nuleisti rankas, kas ten zino kiek dar to gyvenimo skirta...geriau jau padaryti viska, kad bent jau butu galimybe gulint mirties patale ramiai sau pasakyti as nugyvenau si gyvenima drasiai ir pilnai.
Pasiziuriu as i senukus savo darbe kuriems po 100 metu ir galvoju uz ka dievulis tokias kancias skiria
. O kiek ju nebeturi savo vaiku, nes jie tiesiog mire del ligu jau susauge. Nenoriu gyventi 100 metu, kad nereiketu dar kazko panasaus patirti.Ir man puse metu arteja, bet tikriausiai galeciau pasidziaugti, kad paskutines dvi savaites jauciauosi gana ramiai. Kazkaip palengvejo kai pradejau atvirai su visais kalbeti, nuo nieko neslepiu, kad viena mano mazule mirusi, nors galeciau juk niekas manes nepazista naujam darbe, bet tiesiog taip ramu kai i klausima kiek turi vaiku ramiai atsakau, kad du. ir man taip vienodai kas ir ka apie tai galvoja, cia jau ju problema kaip jie suvirskina pateikta informacija. Nustojau saugoti visuomene nuo saves ir savo nelaimes.
Papildyta:
Tai tavo Aleksiukas del gimdymo traumos mire?Tu visus tuos du metus zinojai kuo tai baigsis . Gal kazka ne taip supratau, bet jei ir neatsakysi suprasiu...Labai uzjauciu...Nors pirmom dienom kol niekas dar prognoziu nebuvo pasakes ir tik drauge mazdaug nupasakojo ko galiu tiketis, atrode, kad geriau su negalia bet salia, dabar suprantu, kad geriau jau taip negu, kad mazute visa gyvenima butu prasikankinusiir as kartais pagalvodavau, kad gereu kad sale nesveika, bet tai labai egoisteska, tikrai gereu taip negu musu angeliukai kankintusi!
QUOTE(bim @ 2008 04 08, 09:15)
ir as kartais pagalvodavau, kad gereu kad sale nesveika, bet tai labai egoisteska, tikrai gereu taip negu musu angeliukai kankintusi!
mums gydytojai buvo dave tokia prognoze-max 2metai, bet tie metai butu praleisti klinikose... mintyse troskau dvieju dalyku: kad pasiimtu kuo greiciau dukryte, arba... ivyktu stebuklas ir ji pasveiktu, kaip mazas vaikas labiau uz viska norejau to stebuklo... jei butu buve 2metai klinikose, savo vaiko buciau nepalikus vieno ten, but kentejes sunukas del mamos trukumo
bet yra kaip yra ziurim i prieki, gal geriau kai nematai vaiko kancios, nes taip tik dar blogiau nei grauzt del bejegiskumo save ir negalejimo niekuom padet savo mazuciui
QUOTE(rugsėjė @ 2008 04 08, 10:27)
mums gydytojai buvo dave tokia prognoze-max 2metai, bet tie metai butu praleisti klinikose... mintyse troskau dvieju dalyku: kad pasiimtu kuo greiciau dukryte, arba... ivyktu stebuklas ir ji pasveiktu, kaip mazas vaikas labiau uz viska norejau to stebuklo... jei butu buve 2metai klinikose, savo vaiko buciau nepalikus vieno ten, but kentejes sunukas del mamos trukumo
bet yra kaip yra ziurim i prieki, gal geriau kai nematai vaiko kancios, nes taip tik dar blogiau nei grauzt del bejegiskumo save ir negalejimo niekuom padet savo mazuciui
bet yra kaip yra ziurim i prieki, gal geriau kai nematai vaiko kancios, nes taip tik dar blogiau nei grauzt del bejegiskumo save ir negalejimo niekuom padet savo mazuciui
na man uzteko ir dvieju paru, dvi paras as stebejau savo dukriuko kances, kaip ji kovojo uz givenima, tos dvi paros buvo labai ilgos, per jas sugriuvo viskas, tikejimas, viltys, svajones. dabar kai prisimienu tai atrodo kaip as viska istviereu. buvo labai sunku, stovet ir nieko nedaryt, tas bejegiskumas zlugdo mane iki siol!!!
klausikit vilnietes gal kada susitinkam?
bice, baisu... del gydytoju zinai, as apskritai pirmo nestumo metu lankiausi labai zinomoje klinikoje Vilniuje pas isgirta gydytoja.. nors gimdziau ne pas ja, ten visi labai sunerimo kai atsitiko man tas ivykis, vienzo, kai lankemes pataloginiam del autopsijos mums pasake gydytojas "Lietuva svogeriu ir suskiu krastas... Jusu istorija visiem labai idomi ir mes darydami si tyrima jauteme dideli susidomejima"...
nezinau kaip reikejo ir reiketu suprasti jo siuos zodzius, bet aisku nieko negrazinsi tik jie iki siol mane vercia abejot autopsijos tyrimu tikrumu... ir dar jo siulymas gal vezt daryt brangius tyrimus uzsienyje nezinau zinokit, mire mano vaikas o as kaip durne nezinau nei kodel nei kaip nors nesiojau jauciau... aisku laiaks eina gyvenima skeiciasi, turiu dukryte, bet tos zaizdos niekada niekas matyt neuztrauks ir dar ta nezinia nuolkat kels abejones..
tai va as pati susiduriau ir turiu ka pasakyt nelabai grazaus ne apie viena gydytoja, bet net forume niekad nerasiau to, nes zinai, nesupranta moterys, nori jas ispet o jos nezinia kuom apkaltina
as tai jauciu kad man neramu daros... tuoj metukai bus... ir skauda ir verkiu dabar nezinau nesuprantu kodel taip turejo but., kodel dabar turiu ziuredama i savo gyva dukrele taip bijot... ir kodel elai nebuvo lemta gyvent..
nezinau kaip reikejo ir reiketu suprasti jo siuos zodzius, bet aisku nieko negrazinsi tik jie iki siol mane vercia abejot autopsijos tyrimu tikrumu... ir dar jo siulymas gal vezt daryt brangius tyrimus uzsienyje
nezinau zinokit, mire mano vaikas o as kaip durne nezinau nei kodel nei kaip nors nesiojau jauciau... aisku laiaks eina gyvenima skeiciasi, turiu dukryte, bet tos zaizdos niekada niekas matyt neuztrauks ir dar ta nezinia nuolkat kels abejones..tai va as pati susiduriau ir turiu ka pasakyt nelabai grazaus ne apie viena gydytoja, bet net forume niekad nerasiau to, nes zinai, nesupranta moterys, nori jas ispet o jos nezinia kuom apkaltina
as tai jauciu kad man neramu daros... tuoj metukai bus... ir skauda ir verkiu dabar nezinau nesuprantu kodel taip turejo but., kodel dabar turiu ziuredama i savo gyva dukrele taip bijot... ir kodel elai nebuvo lemta gyvent..
QUOTE(bim @ 2008 04 08, 10:14)
klausikit vilnietes gal kada susitinkam?
Davai galim rimtai susimatyti, jau senai matemes, as galeciau ketvirtadieni
Taip ajuka, tas zmogus buvo tikrai teisus, nes daktarai vieni kitus uzstoja, ir jie viens pries kita blogo nesakys, nebent kauno ir vilniaus daktarai tarpusavyje gali konkuruoti, ta prasme kurie baige kauno medicina ir kurie vilniaus, tarp ju visais laikais buvo nesutarimai, o del autopsijos, tai jeigu buvo gydytojos kalte, tai jie tikrai pasistenge, kad nieko blogo nerastu, kas butu pries juos, cia mano nuomone, nebent tu dareisi per pazystamus daktarus, kuriais tu pasitiki. Bet kas is to mes vistiek nieko nepakeisim, ir manau ner cia kaltu ieskoti, nes tik save labiau skaudinsime. O kaip tu su su paskutiniu nestumu privaciai lankeisi? ar valdiskai?
