Tėvų karšinimas (2)

Taigi ir sakau... Vaistai, čiužiniai, vitaminai, visokiausios naujovės... Ale bendravimo su bendraamžiais-bendraminčiais nieks neatstos... Jau rašiau kažkada, kad tėčio sveikata l. ženkliai prastėt pradėjo po draugo mirties - iki tol abudu, kad ir nelabai galingi, vis vienas kito pasilaikydavo...
Va, kokių išvadų prieisime - tausokim draugus!

Sunku pasakyti, kas geriau, kai žiūriu į savo mamą, dienų dienas dėliojančią įvairiaspalves gobeleno skiauteles (užsilikusias nuo seno). Nors gal ir geriau, kad ne mums duota rinktis.

Man vis dingojasi, kad tas humoro jausmas parodo, jog čia vis dar ta pati asmenybė, kaip bebūtų apribota savo negalios .

straipsnis l.ryte

Na, gal bent mums gelbes, ir kiek veliau visos susitiksim slaugos namuose
Bet siaip tai liudna, liudna, kad vaistai gali buti israsti per velai, ir mano mama, ir jusu artimieji ju negaus . Bet kartu ir dziugu, kad kazkas vyksta...

Ot dėl sulčių tai ačiū! (Žr. straipsnio komentarus). Buvau primiršusi. O juk jau prasideda obuolių metas, lūžta šakos. Dievulis pasirūpino.

sutikciau but bandomuoju triusiu jei tie vaistai is tiesu padetu bent vienam zmogui.kiek isranda nuo vezio ar aids,bet kazkaip tik kalbose .sultis gerai bet kokiu atveju,ta kombinacija apie kuria raso tiesiog valo ir stiprina organizma.onkologiniai irgi jas geria tik agurku sudetije neteko girdet.kad atmintis atsistatitu nuo ju kazkaip neitiketina.na bet duok dieve kad nors kazkiek butu geriau
del bendravimo tarp tokiu paciu realus dalikas.teko matit kaip bendrauja vaikai skirtingu tautybiu ,mokanciu tik savo kalba.buvo idomu is salies stebeti,bet jiems ko puikiausiai sekesi.taip ir musu ligoniukai kiekvienas sava kalba sneka,bet tarp pusavi susikalba.tik ka darit mums?

tai va paskaitinejau cia jusu bedas. kazkaip panorau savo mintim pasidalint, zinoma, kai kas palaikys mane savanaude... bet. va mano mama kolkas sveika tik taip viena kita liga uzpuola kolkas nieko rimto, nors dar nesena. apie tokias ligas nemastau, o ir mama nelinkus manit kad kada sunkiai susirgs. bet vat givenu su anyta, ji turi du sunus vienas isju zinoma mano vyras. ji jau pensijoj, labai stambi, prastai su sanariais, ji kartais leidziasi vaistus, tik blogiausia kad nesirupina savo sveikata, nederina maisto, valgo riebiai, eina i renginius nors skauda kojas, o po to dejuoja. ir visada pabrezia kad jos neuzjauciam, jai blogai, o mes ja nesirupinam.pas daktarus eina tik tada kai visai buna blogai. bet cia tik dabartis, nes labai bijau ateities. ji visada pabrezia, kad sunus augino tam kad senatvei slaugytu, ir reikalauja kad kai jai bus blogai turesiu ja rupintis as, nes i slaugos namus ji gyvenime nevaziuos. man baisu nes esu visai kitokio mastymo. auginu savo vaikus ir net negaleciau uzkrauti jiems savos senatves ant ju gyvenimo jaunystes, kad aukotu savus vaikus savo seima tik tam kad nuo ryto iki vakaro sedetu prie mano lovos. juk ne tam juos gimdziau. o is manes to reikalaujama.

gal prisimenat patarle apie varna kuri nese savo vaikus per ezera: kai paklause pirmo savo varniuko ar nes ja per ezera kai bus sena, sis atsake: taip mama nesiu, varna ir ismete i ezera net keturis savo varniukus. tik penktasis varniukas pasake: ne mama negalesiu nesti taves per ezera, nes man reikes nesti savo vaikus. ji viena varna ir paliko gyva....

as nezinau kaip susiklostis mano gyvenimas gal man reikes savo vaikus is vienos ligonines i kita veziot, gal pati ligota busiu. todel dabar girdeti tokiu zodzius kad as privalesiu ja slaugyt mane siurpina.

mano kaimine jau penkis metus slaugo savo baba, ir siemet susitaupe pinigu kad su seima galetu isvaziuot atostogu i siltesnius krastus, tik kai paprase savo tetu (babos sesiu) kad pora savaiciu paslaugytu ja, jos numojo ranka, liepe tileti ir dziaugtis kad jai baba nama palieka, matai uzsimane dar i kurortus isvaziuot... zodziu pasisaipe. zinoma veliau viskas susitvarke ir visgi jie isvaziavo atostogaut, tik kiek asaru buvo pries tai islieta, kad negali su seima pabut, vaikams galu gale suteikt galimibe kazka pamatyt. o mano anyta sioje situacijoje burnojo kokios tos tetos besirdes, kad nedaboja. sedziu tiliu.... ir galvoju, o kas gi mane isleis atostogu, jei jau ji reikalauja dabot, niekas gi nepuls pagelbet, niekam gi tai nerupes.

sekmes jums visom, stipribes ir sveikatos jusu artimiesiems. rupinkites jais is meiles o ne is pareigos ir prievoles.

AS TAVE SUPRANTU JI NE TAVO MAMA UZTAI TAIP IR YRA BET DEJA TAU TEKS JA ZIURETI JEI GYVENI JOS BUTE ARBA TARTIS SU SVAINIU KAD IR JIS JA PRIZIURETU CIA YRA DAUG VISOKIU PLONYBIU

Kai pati būsi sena, greičiausiai tavo vaikai nebus tokie jau jauni, nebent anksti susirgtum. O pasaka yra ne tik apie varniukus, bet ir apie senelius, išvežamus rogutėmis į mišką, kai nusensta. Taigi „atsikračius“ problema, ne visada palengvėja.
Ištikus bėdai savo artimuosius mes paprastai prižiūrime, juk ir ligoninėje juos lankome. Bėda, kai laikas ir toje ligoninėje užsitęsia. Tada ir ten lankydamas pavargsti. O pasirinkimo nėra, nelankyti negali. Pasidaro užburtas ratas. Ir paaiškėja, kad namie slaugyti ne taip jau blogai, nereikia kažkur toli nuolatos važinėti.
Nemąstyk, kas bus tolimoje ateityje. Žiūrėk, ką turi šiandien. Gal anytai tereikia nedaug dėmesio, kurį šiuo metu nėra taip jau sunku paskirti, kokį darbelį jau atlikti. O rytojus savimi pasirūpins, arba tada ir spręsite.

Neužsiciklink jau dabar. Kai bus bėda, tada ir ieškosi išeities. Jei šiurpinsies jau nuo šiandien, tik sveikatą susigadinsi O jos dar tikrai prireiks
Aš pati niekada apie jokius slaugymus negalvojau - gyvenimas sudėliojo savaip. Kaip skirta, taip ir bus. Ir nepakeliamos naštos likimas niekam neužkrauna. Būna sunku? Ir dar kaip! Ir tikrai nevisad esu tikra, kad rūpinuos iš meilės, o ne iš pareigos... Kartais išvis nežinau, ką galvoju.
Tokia vat kasdiena.




Sutinku, sutinku. Deja, šių išvadų dažniausiai prieiname, spiriami asmeninės patirties. Vieni anksčiau, kiti vėliau.
Geros dienelės

Kol tavo anyta dar pakankamai sveika, gali su ja pasikalbėti, ką ji galvoja apie tai, kaip tu ją išmaudysi, jeigu ji tokios kompleksijos. Ar norės ji, kad sūnūs ją nuogą vonioje matytų?

Senam ligotam žmogui dažniausiai tas pats, kas jį mato vonioje ir kaip jis atrodo - sakau iš patirties O jeigu pagrindinė liga - senatvinė dimensija, tai iš viso nėr apie ką kalbėt... Slaugos ligoninėj ne vieną mačiau be pampersų lakstantį ir naujų neleidžiantį užsegt.



O dėl to pasiaukojimo ir nenorėjimo, kad tave vaikai slaugytų, tai manau, kad su laiku viskas keičiasi ir dauguma šešiasdešimtmečių vis dėlto nenori būti vežami su rogutėmis į mišką Kaip sakant akis už akį - jei jie savo tėvus žiūrėjo, tikisi ir patys to paties sulaukt. O jeigu ir nežiūrėjo tai vis tiek pamąsto, kad būti vienam ligos patale senatvėje būtų baisu.
Papildyta:

O mes tikrų atostogų nebuvom jau hm... matyt aštuonerius metus. Kai kapus pradėjom tvarkyt, tai supratom, kad nebūsim dar kokius 10 metų Ką padarysi