Niuz ką drebėjau drebėjau aš kaip triušis, vis nuotaikai pasikelt čia užsukdavau pasiskaitinėt. Va ir man atėjo "galas". Kelestas komiškų dalykėlių iš mano gimdymo
žodžiu prasidėjo man, bet aš nieko nesupratau, kaip visą gyvenimą bandžiau skausmą ignoruoti, tipo nieko čia man nėr tuoj praeis. Susiruošėm su vyru miegot, Atsigulėm į lovą, o jis sako nu aš dar tieliką biški pažiūrinėsiu. Aš padėjau galvą jam ant krūtinės ir pradėjau snaust. Tik "Bac" į pilvo apačia tokie nesmagūs skausmai sudūrė, nuiz nieko galvoju šiaip pilvą pučia eilinį kartą. Apsiverčiau ant kito šono, vėl tas pats, niu bet praeina. Atsikėliau, maždaug varysiu į tuoletą, dar vyrą apibambėjau, niu maždaug: "tu vis dar vėpsai ta Tv, nemiegi, nervini, aš irgi negaliu, matai per tave užmigti. Nukaitinu į tuoletą, smagiai vidurius paleidžia, "biln" galvoju, vėl tų kriaušių perdaug prisirijau. Vėl tvarkingai suriečia dar tupint ant klozeto, niu nieko atrodo, palengvėjo, grįžtu su mintim užmigti.
Deja deja nebemiegojau, laksčiau jau kas 5 min į tuoletą ir gniaužiau vargšo savo vyro ranką, kuris kas kiekvieną sarėmį klausė, kai reix wažiuot, sakyk.
"Niekur nevažiuosim sakau jam, mati nei vandenys nebėga, nei kox kamštis išeina, čia paruošiamieji, apsikvailinsim ir tiek.
Pusę penkių rytą skaudžiai trinktelį perkūnija su žaibais nušviesdama visą padangę. Pabudo mano mama, atėjo iki tuliko, žiūri į mane o aš prie lango virtuvėj susirietusi, sako kas yra - turbūt gimdau
vajei, tai važiuokit vaikai jau nieko nebelaukit, - niekur aš nenoriu wažiuot.
- višta tu, jau visa susrietus, važiuokit negalima čia taip rizikuoti.
Prausiuosi, lekiam - mano vyras klausia, tave greit nuvežt, ar kaip. Sakau, kur tu skubi, juk taip lyja, kur čia numausi, o aš niekur neskubu. Važiuojam, jis man audelėj šildomą sėdynę įjungė, sėdžiu, kaifuoju, kox gėris, kox išradimas. Persimetam kelias žodžiais. Mažius, sako, šakės kaip lyja, kad tik neužpiltų variklio, juk be oro filtro dėžės važiuojam (pritrūkom pinigų šiam reikalui). Sakau sustok degalinėj ir palaukim kol nustos lyti, mašinos motoru tiksliai nerizikuosim. Jis žiūri į mane išplėtęs akis, tai tau nebeskauda? "Skauda, skauda, nu bet ką paknisi, o audelei motoro tai tiksliai nėr iš ko pirkt. Važiuojam, nieko čia neatsitix, esu uždengęs padoną iš apačios, nesušlaps, nepergyvenk, aš tik šiaip pasakiau.
Priimamasis: gimdysit? - nežinau
Viską rašo, tikrina dar apie valandą, gaunu, tokius 'seksualius" marškinukus, ir penkiom "išmierom " didesnį chalatą, užsitempiu, sako dar temp. pasimatuok, nebeįkišu aš to termometro, nes "marškinukus" tai atbulai apsimoviau - ta galinga iškirpte į nugarą. Akušerė nusišypso, čia priekyje turi būti.
Gimdykla: 3 cm, na ką toli gražu dar iki gimdymo, nuosprendis 10 val kirpsim vandenis jei nenubėgs. Vaikštau kenčiu ir vis džiaugiuosi savo vaikiškom, ryškiom tapkėm su smagiais zuikučiais, sakau, savo vyrui - čia specialiai gimdymui nnusipirkau, nuotaikai pasikelt.
10 atėjo pikta daktarytė, su baisiom žirklėm, man tokiam triušiu bailiui kinkos dar labiau pradėjo drebėt, prakirpo, jaučiu šiltą srovę...
Na ką prasidėjo smagioji dalis, nešaukiau, neklykiau, tyliai taip tyliai cypiau kaip šunytis.
9cm viskas sutojo, prikabina lašelinę, skatinamųjų dozė - kentėk, Jurgita, jau greit stumsim, bus leliukas.
Jaučiuos kaip kalinys, skauda rodos dvigubai.
Nuosprendis jau stumsim.
Sakau savo mažiui, per patį tokį smagų sąrėmį - mažiukai, man viskas ten išplyš, tikrai tikrai,visi grobai, mažiukai nieko nebelix. Matau žmogus jau tiek mano nesąmonių išklausęs šypsos. Puikiai suprantu, kad nusišneku, bet varau savo - tikrai mažiukai išplyš,mirsiu aš."
- "nemirsi, nemirsi, matau kad jis jau nebeturi kantrybės, bet mane jo šypsena neerzino, nežinau, kažkaip net geriau paliko.
Girdžiu akušerė, - susikaupk,stumk kai pasakysiu.Stumiu.
Greit pakaušiukas matysis.
Dar vienas sąrėmis ir aš klausiu, - maži, ar matosi jau tas pakaušis? ar matosi jau?
- Matosi, matosi.
- Švieus ar tamsus?
girdžiu akušerė kikena
- ar tau labai rūpi dabar?
- rūpi labai.
- švieus, šviesus ir akys mėlynos
Vėliau kaip sužinojau, kad pakaušiuko dar nesimatė, akušerė mirktelėjo mano vyrui ir jie draugiškai man melavo. Bet padėjo. Klausiau kaip kareivis akušerės, stegiaus labai ir jau po kelių galingų stūmimų gimė Lukutis
Padėjo jį visą tokį mėlyną man ant krūtinės, kraujuotą, bet velniškai šiltą, o aš ir vėl durną klausimą:
"ar čia tikrai mano vaikas? -
- Ne, tik virkštelė tavo, tuoj nukirpsim - vėl juokauja akušerė
Drebu, jau visa iš įtampos, palengvėjimo ir laimės.
Dėkui, superinei akušerei
Sakė, tokios plepio gimdyvės jau seniai neturėjo.
Sėkmės, merginos, gimdymuose. Kiekvieno skausmo skalė skirtinga, taigi ir gimdymas, kiekvienas individualus, bet įmanoma, patikėkit, jau tokios bailės kaip aš buvau retai kur rasi, bet pagimdžiau, užsispyriau, kad pati, be nuskausminimo ir įveikiau šį darbą. Manu tai žygdarbis kiekvienos moters gyvenime.
