QUOTE(pukita999 @ 2008 03 26, 02:20)
Koks skirtumas popierelis, priesaika pries Dieva. Santuoka tera poros santykiu iteisinimas. Niekada nei sekundei nesuabejojau savo sprendimo teisingumu apsigyventi kartu iki vestuviu. Manau tai protingas zingsnis, kuri turetu daryti kiekviena atsakinga pora. Zmones labai ivairus kiti puikiai moka gyventi uzsideja kaukes, kurios labai puikiai dingsta apsigyvenus kartu.
Su savo mylimu zmogum esu 7 metus, o pazystu dar ilgiau. Nesigailiu nei vienos dienos pragyventos kartu su juo. Taciau as nesu tiek akla, kad galeciau teigti kokia as ar jis bus po 40 metu, nes gyvenimas yra nenuspejamas ir kartais ne viskas priklauso tik nuo musu jegu. Savo tiesa tikiu, nes aplinkui nemazai maciau gyvu pavyzdziu kaip vedimi tikejimo zmones bijodami nuodemes nedryso kartu apsigyventi kartu ir kokios skaudzios buvo pasekmes, o dar sukure santuoka skubejo vaiku prigimdyti nukentejo ir vaikai. Geriau jau poros tegu pamato minusus iki santuokos apsigyvene kartu ir isitikina ar jie gales su tais minusais gyventi, negu tai pamato po santuokos ir lauzo priesaika.
Nezinau kas tave verte sumastyti kad as abejoju savo tiesa? As is tavo daugumos postu pasisaipiau o tau tikriausiai nuskambejo kaip issizeidimas.... Gal as grubi pasirodysiu, bet man tu tesi fanatike is kurios miela pasisaipyti ir tikrai del tokiu kliedesiu nesiruosiu keisti issitikinimu, nes gyvenu realybeje ir matau kas darosi aplinkui
Popierėlis ir priesaika labai skirtingi dalykaiir jei nesupranti to skirtumo tikrai negalėsiu paaiškinti kur jis yra, nemokėsiu. Kad Dievas tau nesvarbus supratau, tai tavo reikalas rinktis, tam ir turime laisvą valią. Pats žodis įteisinimas reiškia neteisėtą padaryti teisėtu, o kas neteisėta savaime turi kiek neigiamą atspalvį. Jei neteisėta būtų tiek pat vertinga kaip ir teisėta tai visai nereikėtų nieko įteisinti
Pažįsti savo būsimąjį vyrą tiek metų ir nenusivylei, tai kodėl manai, kad jei būtumėt susituokę tas jums būtų išėję į blogą? Jei vis dar nesi garantuota dėl ateities kam gi dabar tuokiesi? Aišku tai tavo reikalas ką nori ir kada nori taip ir darai, bet jei kalban apie principus apie tai kas galėtų būti universalu, visiems patartina, tada kyla tokie klausimai.
Tiesiai šviesiai man rėži kad iš manęs šaipaisi ir manai, kad toks tavo elgesys tinkamas suaugusiam,kūltūringam žmogui

Tiesą sakant neįsižeidžiau, nes matau, kad kažkodėl pyktis tavyje verda. Be to manęs svetimi žmonės nežeidžia, nes paspausiu mygtuką ir tavęs mano gyvenime nebus, o kol man patinka su tavim diskutuoju. Įžeisti mane gali tik man brangūs žmonės, kurių nuomonė man rūpi ir kurie man yra autoritetas. O svarstydama kodėl tas pyktis verda ir galvoju, kad gal tu abejoji tuo ką teigi

Nes kai aš neabejoju, tai man ir nepikta
Manęs nepažįsti, o darai išvadą apie mano fanatizmą, nors tavo samprotavimų kliedesiais nevadinau

Tavo ne mažesnis , savo nuomonės juk sakai nekeisi
QUOTE(srauni_upe @ 2008 03 26, 11:33)
Patikėk baisiai nustebčiau jei imtum ir lyg niekur nieko pakeistum nuomonę
---
Bet kad dėl religingų žmonių, na kaip tu ar smalsutė, man tada kyla klausimas api santykiu iki vestuvių apskritai (na baisiai įdomu, nieko negaliu padaryti

)... Du metus vaikštot į pasimatymus, geriat kavą, na nežinau, į kokias keliones važiuojat? Ar kelionės jau per daug intymu?.. Na nenoriu lyst ten kur nereik, tiesiog įdomu, kaip tokie žmonės gyvena...

Na tam, kad suprast...
Tai jau tikrai neįsivaizduoju ko reiktų, kad imčiau manyti, kad santuoka tik popierėlis, kurį bet kada pasiimi ir bet kada meti šiukšlinėn

Kelionės ne per daug intymu

Per daug intymu - lytiniai santykiai.
Čia vis kaip priekaištą man sako, kad vaizduojuosi šventuole, tikrai ne. Jei vadinu daiktus savais vardais tai dar nesu šventa, tik savo silpnybių ir ydų nevadinu dorybėmis. Esu žmogus ir todėl dažnai klystu, būnu ir pikta, ir išpuikusi, ir tingiu, na gal čia savo išpažinties nerašysiu... Jei supykau - nesakau, kad mano pyktis teisėtas, kad mane išprovokavo, kad tas kažkas yra blogas ir tik dėl to pykstu... Matau, kad tai aš nesugebu tame rasti gero, esu nekantri... O kai pakeičiu save ir viskas aplink pasikeičia. Taigi katalikybė tai ne liga, kuria sergantieji jau nežmonės, ji tik padeda daugiau reikalauti iš savęs, daugiau duoti, daugiau džiaugtis, nes klaidos, problemos, nuodėmės aiškiai įvardijamos ir su jomis realiai galima susitvarkyti. Tik reikia būti kataliku, su visom silpnybėm ir dorybėm

,o ne vien tik vadintis