Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

nešvaistyk laiko su žmogumi, kuris nesistengia jo leisti su tavimi...

tu čia apie darboholikus? 

tai vat aš norėjau, svajojau ir tebenoriu turėti gražią ir darnią šeimą....tačiau  jei aš viena to noriu, jei mano antroji pusė to nenori, ar apskritai šiame gyvenime nežino, ko nori.. ar aš galiu viena pati išsaugoti šeimą  ar dabar mes nesame tiktai šeimos parodija...aš esu pakankamai jauna ir noriu turėti žmogų su kuriuo galėčiau dalintis savo rūpesčiais ir džiaugsmais, noriu būti mylima ir geidžiama, pagaliau noriu vaikų....bet dabar negaliu pasidalinti nei savo džiaugsmais nei savo rūpesčiais su savo vyru, nes jam tai neįdomu, neesu geidžiama (nors ne esmė, bet mylimės tik kartą per 2 ar 1,5 mėn.) ir iš savo vyro kalbos suprantu, kad jisai su manimi vaikų turėti nenori...o man šeima be vaikų yra ne šeima....tai vat, išvada nepažinojau aš to žmogaus...todėl jau 3 metai kaip kankinuosi ir nežinau, ką daryti....blogiausia yra tai, kad visa ši situacija kankina ne tik mane, bet ir mano artimuosius...tėvai norėjo ir nori, kad būčiau laiminga, tačiau kad ir bandai apsimesti, jog viskas yra gerai....tėvai ne kvaili supranta, kad kažkas yra negerai, o pastaruoju metu net ir visai pašaliniai žmonės pastebi, kad aš pati esu nebe tokia....tiesiog liūdesys mane persmelkė, jei galima taip pasakyti mano meilė savo vyrui nužudė mane (tapau abejinga, šalta viskam...nors ir šypsausi, bet toji šypsena esti dirbtinė, nes mano akyse nebėr to džiaugsmo, kuirs kadaise buvo)...tiesiog vyro šaltumas ir abejingumas man...ech...tai vat jau 3 metus ištvėriau...dabar kyla klausimas, ar reikės man taip iškentėti ir visus likusius metus iki gyvenimo pabaigos?ar man dar reikia tikėtis, jog kažkas pasikeis, nors per tuos 3 metus jokių pokyčių nepastebėjau? o gal sulaužyti duotą priesaiką ir išsiskirti ir pabėgti nuo mylimo žmogaus..?
P.S. atsiprašau, kad tiek prirašiau...tiesiog norėjau išsilieti, nes neturiu kam pasipasakoti..... 

Manau, kad gyventi kartu be santuokos nera jokia cia blogybe, bet tikrai merginos nepritariu tai nuomonei, kad taip geriau vienas kita pradedam pazinti, kadangi tikrai nenoreciau gyvent su zmogum tam, kad jis paziuretu ar as jam tinku. Gyvenu su juom, nes myliu ir pasitikiu juom. Ir svarbu tai kad mes to abu norim. Juk zmogus gali pasikeist ir po 20 metu, tai ka cia pazinsi    Be to neiciau gludinti kampu su vyruku, kurio "nepazystu". O santuokos irgi nereiktu traktuoti, kaip formalumo, tai isties grazus zingsnis, visu pirma tai abipusis izadu davimas, ir ne Dievui, o pries Dieva 

iki vestuvių pragyvenom beveik 4 metus ir nesigailiu nei akimirkos, nes tik gyvendama kartu pažinau žmogų iš buitinės pusės.
aš tik už gyvenimą kartu iki vestuvių, kad pažinti vienas kitą, o ne po vestuvių sakyti, kad sužinojau, kad mėto kojines į pakampius ar dantų nevalo vakarais ir pan.